Egipto saulė kaitina, bet Šventosios ramybė traukia labiau – Monikos Jarulytės namuose skamba „Mama!“ ir „Baba!“ (FOTO GALERIJA)

Kai Lietuvoje spaudžia šaltis, Monikos Jarulytės, Palangos kultūros centro vadybininkės, dabar – ir mamos, auginančios du nuostabius mažylius, kasdienybę kurį laiką šią žiemą šildė kaitri Egipto saulė – jos vyras Mahmudas iš Gizos piramidžių šalies. Tačiau, kaip ji pati sako, net ir egzotiškiausi kraštai nepajėgia pakeisti namų jausmo. 

 „Kai bus skaitomas šis interviu, tikriausiai jau būsiu grįžusi iš zujančio, kaitraus Egipto į ramybės uostą – Šventąją“, – „Palangos tiltui“ sakė Monika, pabrėždama, kad ilgesys dažniau krypsta ne į metų laikus, o į žmones. 

„Labiau pasiilgstu artimųjų ir namų nei lietuviškos žiemos,“ – prisipažįsta šventojiškė.

Nors draugių žinutės apie pavydą ir saulės ilgesį ją pasiekia kone kasdien, Monika keliones vertina realistiškai. 

„Žinučių sulaukiu beveik kasdien, ir esu dėkinga už rūpestį, tačiau kelionės su vaikais atrodo visai kitaip nei prieš motinystę“, – atvirauja ji. 

Anot jos, ši išvyka į Egiptą šią žiemą tapo svarbia patirtimi visai šeimai. 

„Ypač pajutau, kad su vaikais reikia daugiau laiko įsikurti naujoje vietoje ir pasijusti patogiai.“

Egipte Monika su šeima praleido apie mėnesį. Svetingumas lydėjo visur, tačiau kasdienybė su mažais vaikais pareikalavo daug kantrybės.

 „Nors buvome sutikti labai šiltai, keliauti su mažyliais – tikras iššūkis“, – neslepia Monika. 

Šiuo metu Monikos ir Mahmudo dukrai Leilai – penki mėnesiai, o sūnui Adamui – dveji metai.

„Kai vaikams -  tiek, kiekviena diena pilna netikėtumų,“ – pastebi Monika.

Motinystė Monikos gyvenime tapo ne tik nauju etapu, bet ir gilia vidine pamoka. Ji prisimena dar prieš dešimtmetį skaitytas dvasines įžvalgas. 

„Kadaise domėjausi budizmu ir perskaičiau mintį, kad motinystė gali išmokyti daugiau nei bet koks teorinis mokymas“, – pasakoja ji. Šiandien tai jai – ne teorija, o kasdienybė. „Iš tiesų patyriau, kaip tenka savo poreikius, ego nustumti į šalį ir nepaisant nieko rūpintis vaikais.“

Gyvendama tarp skirtingų kultūrų, Monika pastebi ir vertybinius skirtumus. 

„Man atrodo, kad šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje tėvų indėlis vis dar nepakankamai vertinamas“, – sako ji. 

Egipte šeimos ryšiai jai paliko stiprų įspūdį. „Ten šeima ir vaikai yra didžiausia vertybė.“

Meilės istorija su vyru Mahmudu prasidėjo netikėtai ir stipriai.

 „Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio – būtent jo žvilgsnis mane ir užbūrė“, – prisimena Monika. Ji iki šiol su šiluma kalba apie vyro akis. „Nuoširdžios, migdolo formos akys dabar žvelgia į mane ir iš mano vaikų veidų, ir kaskart suvirpa širdis.“

Svarbus momentas buvo ir pažintis su Monikos šeima. „Vyrą pirmą kartą tėvams pristačiau per 2021-ųjų Kalėdas“, – pasakoja ji. Nors artimieji buvo kiek nustebę, reakcija buvo palaikanti. „Man labai pasisekė – mano šeima, ypač mama, buvo supratingi ir palaikantys.“ Tuo tarpu Mahmudas šią patirtį išgyveno itin stipriai. „Jam tai buvo tikras kultūrinis šokas – kita šalis, kitokios tradicijos ir pirmą kartą gyvenime pamatytas sniegas.“

Apsilankymas pas vyro tėvus Egipte taip pat buvo reikšmingas.

 „Jie priėmė mane labai šiltai, tačiau norėjo įsitikinti, kad mūsų sprendimas kurti šeimą yra tvirtas“, – sako Monika. Ji pabrėžia, kad dažnai girdimi stereotipai neatitinka realybės. „Ne visi svajoja išvykti į Europą – migracija yra natūrali pasaulio dalis.“

Nors Mahmudo tėvai nenorėjo, kad sūnus išvyktų taip toli, gyvenimas susiklostė kitaip.

 „Palanga man atrodo ypatinga, todėl parodyti ją vyrui buvo tiesiog privaloma“, – šypsosi Monika. Šiandien šeima gyvena Lietuvoje, o namuose skamba ne viena kalba. „Dažniausiai girdisi „Mama!“ ir „Baba!“ – taip vaikai vadina tėtį arabiškai.“

Virtuvėje kultūros taip pat susitinka. „Mūsų šeimos balsavimą laimi bulvių blynai – tai mėgstamiausias lietuviškas patiekalas“, – juokiasi Monika, pridurdama, kad Egipte koshari tapo beveik kasdieniu pusryčių patiekalu.

Kalbėdama apie vaikus, Monika svarsto ir apie jų tapatybę. 

„Tikiuosi, kad užaugę jie tai matys kaip privalumą – galimybę nuo gimimo pažinti dvi kultūras.“ Jai svarbu, kad vaikai jaustųsi laisvi. „Manau, jie augs kaip pasaulio piliečiai, savyje sujungiantys du kontinentus.“

Paklausta, ar jaučiasi laiminga, Monika atsako be dvejonių: „Taip, esu laiminga.“ 

O jos ateities planai kol kas – paprasti ir ramūs.

 „Į Palangos kultūros centrą planuoju grįžti tik 2027 metais, kai dukrelei sueis pusantrų metų“, – sako Monika Jarulytė, pabrėždama, kad šiuo metu svarbiausia – šeima ir laikas kartu.