Erika Čepelienė: „Vaikystėje svajojau būti kinologe ir dirbti su šunimis, bet baigiau politikos mokslus ir tapau ... delfinų trenere“ (FOTO GALERIJA)

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad politikos mokslų studijos ir darbas su jūrų žinduoliais – visiškai nesuderinami dalykai. Tačiau Lietuvos jūrų muziejaus Delfinariumo gyvūnų priežiūros skyriaus trenerė Erika Čepelienė įrodo priešingai: vidinės svajonės kartais nugali logiką ir atveda į netikėtą, bet ypatingą gyvenimo kelią.

– Koks Jūsų kelias į Delfinariumą? Kaip tapote delfinų trenere?
– Esu baigusi politikos mokslus, tačiau meilė gyvūnams visada buvo didelė mano gyvenimo dalis. Vieną dieną pamačiau skelbimą, kad Delfinariumas ieško darbuotojų, ir nusprendžiau pabandyti. Iš pradžių dirbau gyvūnų prižiūrėtoja: ruošdavau žuvį delfinams, atlikdavau daug aplinkos ir inventoriaus plovimo bei priežiūros darbų. Nors tai fiziškai nelengva, kiekviena diena šalia gyvūnų teikė motyvacijos. Su laiku, įgijusi patirties ir išmokusi darbo subtilybių, tapau gyvūnų trenere. Tai buvo kelias, kupinas iššūkių, bet ir nepaprastai daug džiaugsmo.

– Kokios savybės būtinos norint tapti delfinų treneriu?
– Visų pirma reikia labai mylėti gyvūnus, nes be to šis darbas neturėtų prasmės. Taip pat būtina nebijoti vandens ir mokėti gerai plaukti, nes nemaža dalis darbo vyksta baseine. Reikalingas ir aukštasis išsilavinimas. Labai svarbios tokios savybės kaip kantrybė, nuoseklumas, gebėjimas pastebėti smulkiausias detales ir ramiai reaguoti net į netikėtus pokyčius. Be to, reikia būti fiziškai ištvermingam ir pasiruošusiam kasdieniam darbui, kuris kartais yra labiau fizinis, nei atrodo iš šalies. Ir dar – mokėti dirbti kolektyve. Tai ypač svarbu, nes mūsų darbas remiasi tarpusavio pasitikėjimu: esame kaip vienas organizmas, kuriame kiekvienas narys svarbus.

– O vaikystėje kuo norėjote būti?
– Juokinga, bet vaikystėje svajojau būti kinologe ir dirbti su šunimis. Tačiau gyvenimas pasisuko kita kryptimi – pasirinkau politikos mokslų studijas. Studijos man labai patiko, bet ketvirtame kurse pajutau, kad visgi labiausiai noriu dirbti su gyvūnais. Tai buvo lyg vidinis balsas, priminęs senąją svajonę.

– Ar artimieji pritarė Jūsų pasirinkimui?
– Artimieji iš pradžių reagavo gana įdomiai – juk visada gerai mokiausi, pasirinkau rimtas politikos mokslų studijas, ir staiga nusprendžiau įsidarbinti visiškai kitoje srityje. Jiems tai atrodė netikėta. Tačiau pamažu, matydami, kiek džiaugsmo man teikia šis darbas, jie apsiprato ir džiaugėsi kartu su manimi. Pagaliau darbas tapo ne tik pareiga, bet ir tikras malonumas.

– Prisimenate savo pirmąją darbo dieną?
– Tai buvo tikrai jaudinanti ir kupina naujų potyrių diena. Visa sritis man buvo visiškai nauja, jaučiausi truputį nedrąsi ir nepasitikinti savimi, bet degiau noru išmokti ir gerai atlikti savo darbą. Stengiausi atidžiai klausytis ir suprasti kiekvieną detalę. Tą dieną buvau su kolegomis, kurie kalba labai greitai – ir kai viskas tau nauja, išgirsti tiek daug žodžių vienu metu tikrai nebuvo lengva. Tada tiesiog stengiausi spėti suprasti, kas vyksta, ir šypsotis, nors galvojau: „O kas čia dabar?“ Tai dar labiau pridėjo jaudulio ir nuotykių jausmo. Vis dėlto ši diena liko mano atmintyje kaip ypatinga – tai buvo pirmas kartas, kai galėjau prisiliesti prie nuostabių gyvūnų.

– Kuo skyrėsi teorija ir praktika?
– Teorija suteikia daug žinių apie delfinų fiziologiją, elgesį, poreikius, treniravimo principus. Tačiau praktikoje ne viskas vyksta pagal vadovėlį. Čia realiai susiduri su sunkumais, netikėtomis situacijomis ir visai kitais scenarijais, nei aprašyta knygose. Ypač pasirodymų metu, kai gyvūnas gali nuspręsti išplaukti arba atlikti visai kitą veiksmą, reikia greitai reaguoti ir pritaikyti užduotis vietoje. Teorija suteikia tvirtą pagrindą, bet tik darbas išmoko visko – stebėti, prisitaikyti, spręsti netikėtas situacijas. Didelę patirtį gauni iš kolegų, kurie šioje srityje dirba daugelį metų – jie perduoda ne tik žinias, bet ir profesines subtilybes, kurių jokia knyga neišmokys.

– Ar visi delfinai vienodai lengvai treniruojami?
– Visi delfinai yra labai protingi ir gebantys mokytis, tačiau kiekvienas jų – savitas. Vienas naujo elemento gali išmokti per savaitę, kitam gali prireikti ir mėnesio. Mokymosi tempas priklauso ne tik nuo gyvūno, bet ir nuo trenerio – ar jis parenka tinkamiausią metodą, aiškiai pateikia užduotį, ar nedaro klaidų, kurios trukdo gyvūnui suprasti, ko iš jo norima. Jaunesni delfinai paprastai būna energingesni ir mokosi noriai, tačiau kartais iš to didelio entuziazmo pradeda improvizuoti ir nebeseka tiksliai trenerio signalų. Vyresni delfinai, priešingai, mokosi lėčiau – mažais žingsneliais, bet nuosekliai ir tikslingai, todėl galutinis rezultatas dažnai būna labai stabilus.

– Ar delfinai, kaip ir žmonės, turi skirtingus charakterius?
– Tikrai taip. Jaunesni delfinai dažniausiai būna labai žaismingi – greitai prisiriša, noriai ima žaislus, jiems viskas įdomu. Vyresni gyvūnai yra ramesni ir atsargesni, jiems reikia daugiau laiko priprasti prie naujo žmogaus. Kai kurie delfinai yra smalsūs ir drąsūs, kiti – labiau stebėtojai.

– Nuo kokio amžiaus pradedate treniruoti delfinus?
– Iš pradžių su jaunikliais viskas vyksta žaidimo forma, dažniausiai kartu su mama, kuri yra svarbi jų mokytoja ir padeda jaustis saugiai. Po truputį pradedama supažindinti su paprastais užduočių elementais, naudojant žaislus ir teigiamą pastiprinimą. Vėliau, delfinui augant, užduotys tampa sudėtingesnės, o treniruotės – labiau struktūruotos.

– Ar kiekvienas treneris dirba tik su vienu delfinu?
– Treneriai dirba su visais delfinais, gyvenančiais Delfinariume, kad gyvūnai būtų pripratę prie skirtingų žmonių ir jaustųsi užtikrintai su bet kuriuo komandos nariu. Tačiau kiekvienas treneris turi savo pagrindinį delfiną, su kuriuo praleidžia daugiausia laiko ir kurį treniruoja nuosekliausiai. Tokia sistema padeda užmegzti artimesnį ryšį, geriau suprasti konkretaus gyvūno charakterį, mokymosi tempą ir poreikius, o kartu išlaikyti komandinį darbą su visa delfinų grupe.

– Ar atskiriate visus delfinus?
– Taip, aš atskiriu kiekvieną delfiną – juk jie visi turi savitą išvaizdą: vieni didesni, kiti mažesni, vieni tamsesni, kiti šviesesni. Be to, jų žymės, randeliai ar net oda skiriasi, tarsi unikalūs pėdsakai, pagal kuriuos galima juos atpažinti. Tačiau ne tik išvaizda juos skiria – kiekvienas turi savitą charakterį, elgesį, mėgstamas užduotis ir žaidimus.

– Kas Jus labiausiai žavi delfinuose?
– Mane labiausiai žavi delfinų intelektas, jų gebėjimas greitai įsisavinti naują informaciją ir lanksčiai reaguoti į kintančias aplinkybes. Jie geba prisitaikyti tiek prie skirtingų trenerių darbo stiliaus, tiek prie pasikeitusių užduočių ar netikėtų situacijų treniruočių ir pasirodymų metu. Šis lankstumas, kartu su natūraliu žaismingumu ir smalsumu, palengvina treniruočių procesą ir leidžia kurti stiprų tarpusavio ryšį.

– Kokie yra delfinų skanėstai?
– Delfinai mėgsta įvairias žuvis: silkę, skumbrę, strimelę, moivą ir kitas. Šie skanėstai ne tik gardūs, bet ir vertingi – tai reikiamų medžiagų šaltinis, padedantis palaikyti delfino sveikatą ir energiją.

– Kaip elgtis, jei delfinas užsispiria?
– Treniruojant delfinus naudojame tik pozityvų paskatinimą, jokios bausmės netaikomos. Jei delfinas atsisako bendradarbiauti ar „užsispiria“, tai ženklas, kad gyvūnas neturi motyvacijos arba jaučia diskomfortą. Tokiu atveju treneris įvertina situaciją ir ieško būdų, kaip sužadinti delfino susidomėjimą – gali pakeisti užduotį, papildyti treniruotę naujais stimulais arba tiesiog duoti gyvūnui laiko pailsėti. Svarbu gerbti delfino nuotaiką ir niekada neversti veikti prieš jo valią. Taip užtikrinamas abipusis pasitikėjimas ir efektyvus bendradarbiavimas.

– Ką manote apie delfinų terapiją?
– Manau, delfinų terapija gali būti labai naudinga vaikams: jos metu jie jaučia džiaugsmą, atsipalaiduoja ir įgauna daugiau pasitikėjimo savimi. Nors aš tiesiogiai nedirbu su vaikais, mano darbas delfinų terapijos užsiėmime – rūpintis delfinu, kad jis jaustųsi gerai ir būtų laimingas. Svarbu, kad gyvūnas būtų ramus ir sveikas, nes tik tada terapija gali būti naudinga visiems – ir vaikui, ir delfinui, ir komandai. Tai abipusė patirtis: vaikas gauna emocinę naudą, o delfinas jaučiasi gerai, kai jo gerovė yra prioritetas.

– Ar sapnuojate delfinus ir girdite jų balsus sapne?
– Taip, tikrai esu sapnavusi delfinus ir ne kartą. Ypač tada, kai būna sunkesnė savaitė ar vyksta kažkas svarbaus – tuomet sapnuose dažnai atsiduriu Delfinariume, lyg dalyvaučiau pasirodyme, mokyčiau kokį naują elementą ar net tvarkyčiau įrangą. Tokie sapnai tarsi pratęsia dienos įvykius ir parodo, kokia reikšminga mano gyvenimo dalis yra darbas su gyvūnais.