Fotografas Dovydas Petrošius: „Šiandien mano rankose – jau ketvirtas fotoaparatas, o fotografijos kryptis aiški – portretai ir mada“ (FOTO GALERIJA)

Lukas JOGAILA

Nuo šiol palangiškis Dovydas Petrošius, ilgametis Lietuvos žaliųjų partijos narys, kandidatas įvairiuose rinkimuose ir net konsultavęs Gitaną Nausėdą jam rengiantis pirmiesiems prezidento rinkimams 2019 metais, – naujame, fotografo, amplua, nors fotoaparatas – jo senas bičiulis.

„Draugystė su fotoaparatu prasidėjo labai anksti. Pirmą nuotrauką padariau būdamas vos šešerių – per giminių balių pamačiau fotografą, iš smalsumo pradėjau klausinėti ir paprašiau leisti pats kažką nufotografuoti“, – Dovydas sakė „Palangos tiltui“, prisipažinęs, kad baigia savo partinę veiklą. 

– Nors ir tarėmės, kad klausimų apie politiką nebus, tačiau labai smalsu, kodėl ją palikote?
– Tiesiog laiko stoka. Dirbu tarptautinių projektų vadovu, dažnai tenka keliauti į užsienį, tiesiog fiziškai nespėčiau. Pasitraukiau, kai Žaliųjų partija, kuriai priklausiau, pakeitė partijos kryptį – mano akimis.

– O dabar – apie fotografiją! Jūsų nuotraukos – jų įvairovė ir gausa – socialiniuose tinkluose mane, „Palangos tilto“ redaktorių, maloniai nustebino – Palangoje yra daugiau fotografų nei Aldas! Kada gimė jūsų draugystė su fotoaparatu?
– Pirmasis mano „modelis“ su juostiniu fotoaparatu buvo višta. Rimčiau prie fotografijos grįžau prieš maždaug penkiolika metų – įsigijau pirmą skaitmeninį fotoaparatą, pradėjau studijuoti literatūrą, domėtis procesu, ieškoti savo stiliaus. Tai nebuvo greitas kelias. Šiandien mano rankose jau ketvirtas fotoaparatas ir aiški, sąmoninga fotografijos kryptis. Tai ilgalaikis procesas, kuris tiesiog natūraliai atvedė ten, kur esu dabar.

– Ar fotografuosite savo malonumui, ar neatsisakysite ir vestuvių ar krikštynų fotografuoti, jeigu kas nors paprašys?
– Kalbant apie stilių, esu gana specifiškas. Mano pagrindinė kryptis – portretai ir mada, todėl savęs nelaikau švenčių fotografu. Fotografuoju tai, kas man artima. Kaip bus ateityje – negaliu pasakyti. Kaip sakoma, nespjauk į šulinį, bet šiandien aiškiai žinau, kas man įdomu.

– Esate RNDV Group projektų vadovas ir MB „Dizainas ir Spauda“ direktorius. Kokios tai įmonės?
– RNDV Group užsiima projektų valdymu visoje ES. Mano įmonė – reklamos dizaino ir spaudos sprendimai ant tekstilės ir popieriaus.

– Kada fotografuojate? Kai atsiranda tam nuotaika? Kai tinkamas oras? Kai jūsų laikas leidžia?
– Fotografuoju tada, kai turiu tam laiko. Man tai ne tik procesas – fotografija yra mano gyvenimo balansas. Būdamas gatvėje su fotoaparatu, esu su savimi ir kartu su kitais. Fotografuodamas sustabdau akimirką, kuri kitaip tiesiog praeitų. Ji lieka. Ir man atrodo, kad tame yra prasmė – žmogui, laikui, miestui. O prasmės mums visiems reikia.

– Ar brangi jūsų aparatūra? Kaip ją išsirinkote?
– Pasirinkau LUMIX ekosistemą – dėl spalvų ir dinamikos, čia jaučiasi „Leica“ charakteris, o „Sigma“ objektyvai duoda labai gražų aštrumą. Kamera hibridinė, tad prireikus galima ramiai dirbti ir su video.

– Nors gyvenate ne Palangoje, socialiniuose tinkluose mačiau jūsų fotografijas tik iš Palangos. Kodėl? Palanga, jos gyventojai ir svečiai – labiau fotogeniški? O gal atlaidesni į juos nukreiptam fotoobjektyvui?
– Esu gimęs ir užaugęs Palangoje, todėl save visada laikiau ir laikysiu palangiškiu. Šiuo metu gyvenu ties Palangos savivaldybės riba – fiziškai tai vos už jos, bet Palanga išlieka mano kasdienė erdvė. Į miestą dažnai ateinu pėsčiomis. Palangoje natūraliai susirenka daug žmonių, todėl čia ir gimsta daugiausia mano kadrų. Kamera beveik visada būna su manimi. Fotografuoju ne tik Palangoje – esu fotografavęs ir Prancūzijoje, ir Kaune, ir Vokietijoje, tačiau šiuo metu socialiniuose tinkluose dažniau dalinuosi Palangos gatvės portretais.

– Bet rimtai kalbant, ar nesijaučiate pažeidžiąs kokio nors griežto asmens duomenų reglamento, fotografuodamas praeivius J. Basanavičiaus gatvėje ir keldamas jų nuotraukas į socmedijas? Ar klausiate sutikimo?
– Gatvės fotografija yra teisėta ir laikosi aiškių ribų, bet man tai pirmiausia – menas ir ryšys su žmogumi. Nufotografavęs visada nusišypsau, leidžiu suprasti, kad fotografavau, dažnai ir pasikalbam. Žmonės labai dažnai nusišypso atgal. Jei kas nors paprašo nuotraukos nepublikuoti, ją iškart ištrinu. Čia labiau apie pagarbą ir žmogišką jausmą, o ne apie baimę pažeisti taisykles.

– Tačiau absoliuti dauguma jūsų fotografuotų žmonių šypsosi. Matyt, patogiai jaučiasi jus, fotografą, išvydę? Gerą energetiką turite, ar ne?
– Tiesiog mėgstu žmones ir mėgstu bendrauti. Fotografuodamas visada nusišypsau, kalbuosi, ir tas natūraliai grįžta atgal. Man atrodo, žmonės labai greitai pajunta, kada į juos žiūrima su pagarba.

– O esate sulaukęs pikto „ne“: „nefotografuokite!“?
– Nesu. Keletą kartų gražiai paprašė ištrinti, taip ir padariau.

– Kokia jūsų fotografija jums pačiam yra išskirtinė? Įdomiausia ar brangiausia? Kodėl?
– Išskirtinė man ta fotografija, kuri turi istoriją. Viena iš jų gimė visai atsitiktinai Paryžiuje – pamačiau labai charizmatišką, extravagantišką moterį, priėjau, paklausiau, ar galėčiau ją nufotografuoti, ir taip spontaniškai gimė visa mini sesija.
Po to sekė gatvės portretai, ir būtent tada supratau, kad šis formatas mane „užkabino“. Visos atrinktos nuotraukos, kurios pateko į publikaciją, man yra brangios – jei jos nebūtų svarbios, jų ten tiesiog nebūtų.

– O ar yra fotografų, kurie jums atrodo labai įdomūs, išskirtiniai?
– Mane domina gatvės ir portreto fotografai, kuriems svarbus žmogus, o ne forma. Pavyzdžiui, Peter Lindbergh ar Richard Avedon – ne dėl stiliaus, o dėl gebėjimo parodyti asmenybę be perteklinių sluoksnių.

– Ką jūs, fotografas, pirmiausia pastebite per fotoobjektyvo „akį“? Kokią nors aprangos detalę? Veidą?
– Stoviu gatvėje su fotoaparatu rankose ir stebiu žmones. Kartais tai būna žvilgsnis, kartais – detalė, kartais tiesiog momentas. Nėra vieno recepto – tiesiog pajaučiu, kad čia yra kažkas, ką verta sustabdyti kadre.

– Ar jau jaučiate konkurenciją tarp Palangos fotografų?
– Konkurencijos kaip kovos nejaučiu – fotografijoje ji dažniau vyksta su savimi. Palangoje yra keletas fotografų, kurių darbai man taip pat patinka, ir man atrodo, kad kuo daugiau skirtingų žvilgsnių, tuo miestas gyvesnis. Aš pats tiesiog stoviu gatvėje, stebiu žmones ir ieškau savo momento – žvilgsnio, detalės ar tylos. Tai daugiau apie pojūtį nei apie varžymąsi.

– Prasidėjus karui Ukrainoje, savanoriavote prie Lvovo, padėdamas karo pabėgėliams saugiai pasiekti Lietuvą ir Lenkiją. Ar ten taip pat fotografavote?
– Ten buvau su visai kita misija. Tai nebuvo vieta fotografijai – svarbiausia buvo žmonių saugumas, pagalba ir atsakomybė. Kartais kamera turi likti nuleista, ir tai, manau, taip pat yra labai aiškus pasirinkimas.

– Esate subūręs didelę grįžusių iš užsienio į Lietuvą lietuvių bendruomenę. Gal kai kurių jos narių nuotraukos suguls į albumą?
– Tai labai didelė bendruomenė – daugiau nei trisdešimt tūkstančių žmonių, todėl albumas klasikine prasme čia tiesiog nebūtų įmanomas. Bet man įdomesnė pati idėja, ne forma. Jei kada nors tai ir virstų vizualiniu projektu, tai greičiau būtų apie bendrą patirtį, grįžimo jausmą, istorijas, o ne apie visų narių portretus. Tokie dalykai gimsta ne iš plano, o iš laiko.

– Aktyviai dalyvaujate ir gyvūnų gelbėjimo akcijose. Ar esate fotografavęs kenčiančius gyvūnus? Ar pats tuomet jautėte skausmą?
– Tokiose situacijose visada pirmiausia galvoju ne apie fotografiją. Jei gyvūnas kenčia, svarbiausia yra padėti, o ne fiksuoti. Kamera ten dažniausiai lieka nuošalyje.
Žinoma, emociškai tai paliečia – juk tai gyva būtybė. Bet man atrodo svarbu atskirti, kada vaizdas gali padėti, o kada jis tiesiog tampa nereikalingu skausmo kartojimu.

– O senomis nuotraukomis žavitės? Kas jums jose pirmiausia įdomu?
– Taip, senos nuotraukos mane labai įkvepia, ypač portretai. Juose labiausiai traukia ne technika, o laikas – žmonių žvilgsniai, laikysena, paprastumas. Ten daug tikrumo, kurio šiandien kartais pasigendame.

– Ar jūsų fotografijos yra autentiškos – tai yra žmonių, taip, kaip jie atrodo, ar „perleistos“ per dirbtinio intelekto komandą „padaryk žmones patrauklesnius“?
– Gatvės fotografijoje esu šiek tiek senamadiškas – man svarbu žmogų parodyti tokį, koks jis yra. Todėl čia naudoju tik minimalų apdorojimą: spalvas, šviesą, dažniausiai „Lightroom“. Dirbtinis intelektas ar „patrauklinimas“ čia netinka, nes tai jau būtų kitas pasakojimas.
Kitaip yra mados ar studijos fotosesijose – ten natūralu naudoti ir „Photoshop“, ir daugiau stilizacijos, glamūro. Tai sąmoningas pasirinkimas, nes keičiasi ir pats žanras. Gatvėje man svarbiausia autentiškumas.

– Ar jums, fotografui, yra negražių žmonių?
– Nei kaip fotografui, nei kaip žmogui, man negražių žmonių nėra. Yra skirtingi žmonės, skirtingi veidai, skirtingos istorijos. Fotografijoje man įdomus ne „grožis“, o žmogus.

– O ką lengviau fotografuoti: vaikus ar suaugusius? Vyrus ar moteris? Žmones ar gyvūnus?
– Kiekvienas žanras turi savo specifiką, todėl ne tiek „lengviau ar sunkiau“, kiek skirtingai. Mano pagrindinė kryptis – portretai, darbas su suaugusiais žmonėmis, jų žvilgsniu ir charakteriu.
Kartais mano kadruose atsiranda ir vaikai, ir gyvūnai – Palangos gatvėse esu padaręs ir reportažinių kadrų. Gyvūnus, ypač šunis, labai myliu – pats turiu tris, todėl juos fotografuoti visada smagu, bet tai labiau gyvenimo dalis nei atskiras fotografijos žanras.

– Koks jūsų, kaip fotografo, devizas?
– Neturiu tokio, bet galėtų būti, kad neieškau grožio – jį tiesiog pastebiu.

– Matyt, žiema – nepalankus metas fotografuoti? Pavasario laukiate, ar ne?
– Žiema nėra nepalankus metas – ji tiesiog kitokia. Fotografija man nėra pririšta prie sezono ar vienos vietos. Daug keliauju, todėl kadrai gimsta ne tik Palangoje, bet ir kitur. Žiemą daugiau iššūkių tenka ir technikai, bet tai tik dar labiau priverčia susikoncentruoti į momentą. Kiekvienas laikas turi savo nuotaiką.

Dovydo Petrošiaus nuotraukos