Futbolo aikštėje Italijoje Airik Balasanov girdi „mamma mia“ ir „andiamo ragazzi“, bet vakare skuba skambinti mamai į Palangą

Visos mamos – ir tėčiai – dažniausiai labai laukia savo vaikų, pakėlusių sparnus skrydžiui į užsienį ir parskrendančių – tiesiogine prasme – didžiausioms metų šventėms – Kalėdoms ir Naujųjų metų sutiktuvėms. Bet, ko gero, vienai Palangos šeimai – žinomo pajūrio futbolo specialisto, FK „Gintaras“ įkūrėjo Marsel Balasanov ir jo žmonos Lauros, ypač puoselėjančių gilias šeimos tradicijas, šios Kalėdos yra ypatingos – jų 18-etis sūnus Airik, neseniai pasirašęs kontraktą su Italijos „Monopoli Primavera“ futbolo klubu, grįžo trumpučių šventinių atostogų. Tiesa, vaikinas gyvenimo užsienyje patirties jau turi – beveik metus žaidė futbolą Vokietijoje. „Mama ir brolis man skambina beveik kasdien – pasikalbame apie viską. Mama pataria buitiniais klausimais, brolis visada palaiko morališkai. O kalbant apie futbolą, turiu net du pagrindinius patarėjus – savo pirmąjį trenerį, tėtį, ir mylimą senelį,“ – Airik Balasanov sakė „Palangos tiltui“.

– Kiek laiko jau esi Italijoje?
– Italijoje esu jau kelis mėnesius. Laikas čia prabėgo labai greitai, nes nuo pat pirmos dienos buvo daug naujovių – tiek aikštėje, tiek už jos ribų.

– Kas labiausiai pradžioje stebino? Mieste ir klube, treniruotėse?
– Kalbant apie futbolą, labiausiai nustebino atstumai, kuriuos reikia įveikti vykstant į rungtynes (šypsosi). Kartais kelionės autobusu trunka net 10–12 valandų. Aišku, visada važiuojame iš anksto, su nakvynėmis viešbučiuose – viskas organizuota labai gerai, bet bendrai gaunasi, kad į vienas rungtynes kelyje praleidžiame net 20–24 valandas. Prie tokių ilgų kelionių dar nesu visiškai pripratęs (šypsosi). Beveik metus iki persikėlimo į Italiją gyvenau ir žaidžiau Vokietijoje, tad, lyginant šias šalis su Lietuva, labiausiai stebina kultūriniai dalykai ir žmonės. Italijoje ir Vokietijoje žmonės labai draugiški, šypsosi, yra atviri. Tačiau Italijoje jaučiuosi net geriau – čia žmonės daug emocingesni, viską išgyvena stipriau, net ir paprastose treniruotėse. Tuo pačiu futbole viskas labai profesionalu – kiekviena detalė svarbi, čia negali atsipalaiduoti.

– Kaip apibūdintum vietos italus? O tave italu palaiko?
– Kaip ir minėjau, italai – labai šilti ir emocingi žmonės. Čia visi gyvena futbolu, bet kartu labai myli gyvenimą, todėl tai labai jaučiasi kasdienybėje. Taip, italai mane palaiko – mieste dažnai prieina žmonės, užkalbina itališkai. Manau, ir pats esu šiek tiek panašus į italus, nes esu tamsesnio gymio. Tą patį sako ir draugai – kad atrodau kaip italas.

– O klubo organizacija labai skiriasi nuo lietuviško futbolo klubo?
– Negaliu sakyti, kad skirtumas yra labai didelis, tačiau jis tikrai jaučiamas. Italijoje viskas labai tiksliai suplanuota – tiek treniruotės, tiek pasiruošimas rungtynėms. Viskas sudėliota iki smulkiausių detalių.

– Kuriam laikui pasirašei kontraktą?
– Sutartis kol kas pasirašyta vienam sezonui, tačiau mano tikslas – užsikabinti ilgam ir kilti į aukštesnį lygį.

– Ar su savo mėnesine alga prilygstum direktoriui vidutinėje Palangos įmonėje?
– Italijos futbole „sukasi“ nemaži pinigai, tad savo atlyginimą kol kas labiau pavadinčiau kišenpinigiais. O jei rimtai – apie pinigus dabar net negalvoju. Kiek gaunu, man tikrai užtenka, juk už nieką nereikia mokėti. Šiuo metu svarbiausia – parodyti save ir pakilti į aukštesnį lygį. Apie pinigus bus laiko galvoti vėliau (šypsosi).

– Kaip kol kas sekasi „Monopoli Primavera“?
– Komandoje jaučiuosi labai gerai. Pradžia nebuvo lengva – atrodė, kad tik pradėjau priprasti prie gyvenimo Vokietijoje, ir staiga teko keisti šalį. Tačiau dabar viskas juda teisinga kryptimi. Džiaugiuosi, kad priėmėme sprendimą persikelti čia. Adaptacija praėjo, suprantu trenerio reikalavimus ir bendrą klubo sistemą.

– Kiek įvarčių pelnei kol kas?
– Kol kas dar nepelniau, nes oficialiose rungtynėse pradėjau žaisti tik lapkritį – viskas užtruko dėl dokumentų tvarkymo. Sužaidžiau dar tik keletą rungtynių. Žinoma, pirmasis įvartis klube man labai svarbus, bet šiuo metu svarbiausia – komandos rezultatas.

– Kokie itališki žodžiai tau skamba juokingai?
– Kartais juokingai skamba jų emocingi šūksniai treniruotėse, pavyzdžiui: „mamma mia!“ arba „andiamo, ragazzi!“.

– O kiek italų yra tavo komandoje? O kiek užsieniečių? Iš kur jie?
– Didžioji dalis komandos – italai. Taip pat turime tris žaidėjus iš Danijos ir du lietuvius – mane ir mano draugą Skirmantą iš Kauno. Tai suteikia komandai įvairumo.

– Kokia kalba tarpusavyje bendraujate?
– Dažniausiai bendraujame itališkai. Užsieniečiams visada suteikiamas vertimas į anglų kalbą. Palaipsniui vis labiau perprantu italų kalbą.

– Ar klubas tau samdo italų kalbos korepetitorių?
– Ne, tačiau pagalbos tikrai netrūksta – administracija ir komandos draugai nuolat padeda, paaiškina, pakartoja.

– Ar klubas tau tiekia ir maistą?
– Taip, klubas pasirūpina tiek maistu, tiek apgyvendinimu.

– Kaip dažnai picą suvalgai?
– Maždaug kartą per savaitę. Italijoje pica – visur (šypsosi). Dažniausiai ją valgome sekmadieniais, kai maistu turime pasirūpinti patys. Tuomet su komandos draugais nueiname į piceriją.

– Matyt, su mama Palangoje vis dar nuolat bendrauji? Ji duoda patarimų?
– Taip, žinoma. Mama ir brolis skambina beveik kasdien – pasikalbame apie viską. Mama pataria buitiniais klausimais, brolis visada palaiko morališkai. O kalbant apie futbolą, turiu net du pagrindinius patarėjus – savo pirmąjį trenerį, tėtį, ir mylimą senelį. Viską, ką moku ir suprantu apie futbolą bei gyvenimą, išmokau iš jų, todėl iki šiol pasitikiu jų patarimais.

– Ką veiki laisvalaikiu?
– Dažniausiai einu pasivaikščioti, leidžiu laiką su komandos draugais, su kuriais gyvenu. Dažnai vykstame į Apulijos regiono sostinę Barį. Monopolis, kuriame gyvename, yra nedidelis, bet labai gražus kurortinis miestelis prie Adrijos jūros. Čia šilta beveik visus metus, tad veiklos netrūksta. Po sunkių treniruočių ar rungtynių kartais norisi tiesiog pabūti su savimi ir savo mintimis.

– Kokios yra klubo nerašytos taisyklės – ko negalima daryti?
– Svarbiausia – pagarba komandai ir treneriui bei disciplina. Tiek gyvenime, tiek socialiniuose tinkluose negali būti jokios arogancijos ar neprofesionalumo.

– Ar manai, kad gavai geras meistriškumo pamokas Palangos FK „Gintaras“ klube?
– Tikrai taip. Būtent ten supratau, ką reiškia disciplina ir charakteris. Ten išmokau nepasiduoti, kovoti iki galo ir siekti savo tikslų bet kokia kaina.

– Ar grįši Kalėdoms ir Naujiesiems į Palangą?
– Taip. Gaila, kad gavau tik savaitę atostogų, bet tokia klubo tvarka. Pasistengsiu šį laiką praleisti turiningai su šeima – vis tik Kalėdos yra šeimos šventė.

– Ar tiki į stebuklus?
– Taip, tikiu. Tačiau manau, kad stebuklai dažniausiai įvyksta ten, kur yra tikėjimas, darbas ir kantrybė.