Gimnazistė Gintarė Petrauskaitė: „Palangoje susiformavo mano vertybės, čia mačiau pavyzdį, kuriuo noriu būti. Nuolatos gražėjanti Palanga savotiškai padiktavo tobulėjimo principą“

Baigiantis mokslo metams, Palangos abiturientai apmąsto nueitą kelią ir drąsiai žvelgia į ateitį. Kiekvieno jų patirtys skirtingos, tačiau visus vienija gimnazijoje praleisti metai ir ryšys su gimtuoju miestu. Savo mintimis apie mokyklą, Palangą ir gyvenimo pasirinkimus pasidalijo ir Palangos senosios gimnazijos abiturientė Gintarė Petrauskaitė.

Prisiminusi gimnazijos laikotarpį, Gintarė neslepia emocijų: „Tikriausiai gimnazijos niekada nepamiršiu – čia patirta tiek daug. Nors pirmaisiais metais galvojau, kad niekada nepritapsiu, perėjimą iš vidurinės priėmiau labai sunkiai, tačiau viskas po truputį pasikeitė.“

Anot jos, didžiausią įtaką turėjo bendruomenė: „Šį pokytį lėmė gimnazijos bendruomenė. Mokytojai buvo pirmieji, kurie atvėrė duris, ir jų dėka tapau šios didelės, ypatingos bendruomenės dalimi.“

Ypatingą vietą prisiminimuose užima ir renginiai: „Gimnazijos šimtmetis buvo pirmasis renginys, kuriame turėjau galimybę pasireikšti, todėl jis taip ir įstrigo. Po jo sekė dar labai daug kokybiškų ir įsimintinų renginių, kuriuose, pastūmėta, taip pat sudalyvavau.“

Ji pabrėžia ir pažintis, užsimezgusias pasiruošimo metu: „Renginių pasiruošimo metu teko susipažinti turbūt su kiekvienu mokyklos darbuotoju. Todėl labiausiai apie šiuos metus primins būtent renginiai ir mokytojai – ketveri ypatingi metai, kupini pažinčių, aukštųjų akimirkų ir nusivylimo momentų.“

Apibendrindama šį etapą, Gintarė išskiria svarbiausią vertę: „Turbūt vertingiausia dovana, kurią išsinešiu po dvylikos metų, tai netikėtai užmegzti nuoširdūs santykiai.“

Kalbėdama apie Palanga, ji pabrėžia ypatingą ryšį su gimtuoju miestu: „Palanga – mano gimtasis miestas. Kiekvienam jų gimtinė kelia sentimentus, todėl niekada apie Palangą nekalbėsiu iš nepažįstamojo perspektyvos.“

Jos prisiminimai glaudžiai susiję su vaikyste: „Čia kiekvienas kampelis turi savo istoriją. Ryškiausi atsiminimai susiformavę dar vaikystėje, o nuo mažens kurtas jausmas, kad čia esi matomas ir reikalingas, visada lydės mūsų santykį su Palanga.“

Gintarė išskiria ir vertybinius pagrindus: „Čia susiformavo mano vertybės, čia mačiau pavyzdį, kuriuo noriu būti. Nuolatos gražėjanti Palanga savotiškai padiktavo tobulėjimo principą.“

Vis dėlto svarbios ir mažos detalės: „Man visada bus smagu prisiminti net tas iššokusias plyteles mano mylimiausioje gatvėje, šiek tiek apgriuvusį takelį link jūros ir slėpines griuvėsiuose – tos mažos detalės visada turės vietą mano nostalgiškoje širdyje.“

Kalbėdama apie ateities planus, ji pabrėžia ryšį su Lietuva: „Tolimesnį savo gyvenimo kelią planuoju tęsti Lietuvoje – nuo mažens be galo myliu savo tėvynę ir vertinu jos teikiamas galimybes.“

Ji svarsto apie studijas sostinėje: „Per aštuoniolika savo gyvenimo metų taip pat pamilau ir sostinę, todėl apie studijas mąstau Vilniuje, nors tikslios programos dar nežinau.“

Gintarė atvirai pripažįsta ieškanti savo kelio: „Kaip V. Mačernis yra pasakęs – „einu, bet nežinau, į kur nueisiu“ – taip ir aš dar ieškau savo krypties. Likę mėnesiai ir vasara padės galutinai apsispręsti.“

Ji pabrėžia ir lankstų požiūrį į ateitį: „Nebijau pokyčių ir manau, kad studijos nenulemia visos gyvenimo istorijos, todėl esu pasiruošusi nuolat mokytis ir pasiduoti likimo vingiams.“

Vertindama šiuolaikines tendencijas, Gintarė neišvengia ir technologijų temos: „Šiandien dirbtinis intelektas turi įtakos bene kiekvienam mūsų gyvenimo aspektui, tad natūralu susimąstyti apie jo poveikį studijų ir karjeros srityje.“

Ji patvirtina, kad į tai atsižvelgs: „Rinkdamasi studijas mąstau apie ateitį ir perspektyvas, todėl tikrai įvertinu dirbtinio intelekto poveikį.“

Kalbėdama apie grįžimą į gimtąjį miestą, abiturientė išlieka nuoširdi: „Kad ir kiek dabar norėčiau pabėgti nuo jau pabodusios rutinos, nuo savo Palangos niekada nepabėgsiu.“

Ji priduria: „Mano širdis visada šildysis kopose po saule, tik kūnas sugrįš pas ją Smilčių skersgatviu.“

Ir apibendrina savo santykį su gimtine: „Manau, kad pagyvenęs svetur žmogus vis tiek sugrįžta į gimtinę – panašų likimą matau ir sau. Dar vaikystėje sukurtas glaudus ryšys visada kirbins norą grįžti.“