Irena Valužė: „Aitvarų knyga turės tęsinį, bet to, ko ieškojau – neradau“

Laiko tėkmėje kartais norime stabtelti, žinojime, jog praeitis niekada nebesikartos, jos niekada nebebus. Tačiau ji žmogaus sąmonėje iškyla tarsi sfinksas iš pelenų krūvos vėl ir vėl... Ir visai nesvarbu, kad tai buvo ne šiandien, o vakar.

O vakar buvo pirmi, daugiau nei prieš šešis dešimtmečius jaunimo žurnale „Moksleivis“ publikuoti žodžiai: „Vaikystė yra tarsi išdykęs aitvaras. Paleidai jį, ir jis daugiau niekada nebegrįš.“

Pamačiusi savo mokyklos draugo Ado Sendrausko man atsiųstą žinutę, kad esu pakviesta į renginį su plunksnos mylėtojais, tokiu gražiu pavadinimu „Aitvaras“, nejučia prisiminiau ir tą kažkada užrašytą sakinį.

Savo mokyklos draugui buvau pažadėjusi, jog būtinai sudalyvausiu šiame susitikime ir paieškosiu savo namų sandėliuke to, kas akivaizdžiai galėtų atgaivinti prabėgusių metų atmintį.

Labai gaila, bet to, ko ieškojau – neradau. O ieškojau mano auklėtojo ir literatų būrelio vadovo Jono Brindzos man kažkada padovanotos knygos su palinkėjimais. Kiek atmintis leidžia prisiminti, tai buvo palinkėjimas, kad niekada nenuleisčiau rankų tam, prie ko širdis linksta. Neatmenu, kokia tai buvo knyga. Žinau, kad tai buvo gana stora, mėlynu viršeliu ir lietuvių autoriaus parašyta knyga. Aš jos neskaičiau, taip kaip ir nebuvau nuėjusi jos atsiimti. Vėliau ją gavau tiesiai iš auklėtojo rankų.

Sakoma, jog gyvenime niekas be reikalo nevyksta. Ir tai yra šventa tiesa. Nuo to laiko, kai mano klasės draugės mane „paskundė“, kad ir aš rašau, galima sakyti, prabėgo vos ne visas mano gyvenimas.

Tą dieną, kai turėjo literatai aptarti mano kūrybą, buvo labai saulėta klasėje. Gal tai buvo ruduo, nes žiemą aš jau savaitėmis dingdavau iš pamokų arba visai nenueidavau į mokyklą. Į portfelį iš vakaro susitepusi sumuštinį ir įsimetusi jį kartu su storu sąsiuviniu, miško takeliais atsirasdavau savo „bisiedkoje“. Tai buvo Anapilio kalnelis. Tuo metu tai buvo medinė, dengta stogeliu, apvalios formos apžvalgos aikštelė. Nuo jos galėdavai viską matyti, o tavęs niekas nematė. Lauke sninga, o tu ant to kalnelio rašai eiles...

Taigi, grįžtant prie pirmųjų literatūrinių bandymų, norėčiau dar prisiminti šviesios atminties lietuvių kalbos mokytoją Genovaitę Čeporienę. Kažin, ar yra dabar tokių mokytojų, kurie norėtų mokiniui įkalti į galvą lietuvių kalbos gramatiką taip, kaip darė ji. Nemoki pamokos – ateini į J. Aksionaičio gatvę, kur mokytoja gyveno, pakartoti...

Dar pamenu, jog esu sukūrusi ne vieną rašinėlį savo draugėms, kurios už juos gaudavo gana gerą pažymį. Man amžinai tekdavo dvejetas, nes mokytoja raudonu parkeriu pažymėdavo, jog tai ne mano darbas, kadangi sau kūriau trečiu asmeniu. Kodėl? O todėl, kad man norėjosi į jį įdėti kuo daugiau fantazijos. Šiandien aš esu šiai Mokytojai iš didžiosios raidės už tai labai dėkinga. Tai buvo pirmasis mano pasiryžimas daryti tai, prie ko linksta širdis.

O tas, kas patiko, buvo taip pat labai greitai nulinčiuotas. Iš visų tada klasėje buvusių literatų tik viena Jūratė Šilgalytė pasakė, kad mano rašinėliai jai visai patikę.

Tada, kai buvau linčiuojama, galvojau, jog visa tai sakoma ne man, o kažkam kitam. Reikia tik truputį palaukti... Tegu jie kalba.

Pamenu, mokyklos stende mano klasiokas Edmis (Edmundas Andrijauskas) nupiešė draugišką šaržą. Stoviu laikydama rankoje krūvą raktų su užrašu: „Nepalik atrakintų durų“ (mano apsakymo „Vagis“ motyvais).

O mano klasės draugo ir „pirmu smuiku“ jau tada grojusio literato Rolando Rastausko žodžiai: „Jei gali nerašyti – nerašyk“, tapo mano dienoraščio, kurį pradėjau rašyti jau gyvendama imigracijoje, atsaku. Jį pavadinau: „Negaliu nerašyti“. Į jį iki šiol sutalpinu savo mintis, išgyvenimus, potyrius ir kūrybą. Dažnai savo rašinius publikuoju vietinėje spaudoje, interneto puslapiuose. Man norisi tuo dalintis su kitais žmonėmis.

Esu dėkinga savo klasiokui Reinoldui Liaudanskui, kuris mano atostogų metu Lietuvoje pasidalindavo su manimi visa naujausia informacija, visada buvo draugiškas ir dėmesingas.

Atmintin įsirėžė mūsų klasės susitikimas. Nuo mokyklos baigimo buvo prabėgę keturiasdešimt penkeri metai. Susirinko mūsų nedaug, bet kartu su mumis dar tada buvo mūsų auklėtojas Jonas Brindza ir jo mylimiausias auklėtinis – Rolandas Rastauskas. Pamenu, tada dalindamasis prisiminimais Jonas Brindza didžiavosi, jog jo mokiniu buvo Lietuvos rašytojas, vertėjas, žurnalistas Laimonas Tapinas, o dėl kito labai talentingo literato – Antano Vaišnoros – nesusiklosčiusio kūrybinio gyvenimo jam labai skaudėjo širdį. Kagėbistai ir mokytojui ne kartą bandė koją pakišti.

Ech... laiko jau niekas niekada nesugrąžins. Jis, kaip tas išdykęs aitvaras, paprasčiausiai nuskriejo aukštai į dangų...

Per klasės susitikimą, pamenu, Rolandui prisipažinau, jog negaliu nerašyti. Mūsų klasiokų baliaus proga jis su geriausiais linkėjimais padovanojo man savo esė knygą „Privati teritorija“. Ji man labai brangi. Kaip ir brangūs jau mus palikę žmonės.

„Sunkiausia aprašyti tai, ką žinai geriausiai. Kai nuojautos virsta patyrimu, žinojimas, užuot atsidėjęs kažkokiu belaikiu šlaku, ištirpsta žmogaus esybėje, „išsivaikšto“ egzistavimo apytakoje. Žinojimas – tai ne formulės, o išvalyta šviesi erdvė, iš principo atsisakanti būti sandėliu. Tą gerai žino prisiekę keliautojai, vienuoliai ar kitokie nuskaidrėję „būties minimalistai“. Žinojimas – visada vienišojo kelias – privati teritorija“ (R. Rastauskas, kn. „Privati teritorija“).

Taigi, mano sandėliuke man kažkada padovanotos knygos su Palangos miesto Garbės piliečiu, legendiniu mokytoju Jonu Brindza, palinkėjimu man, jog daryk tai, ką sako širdis, neradau. Gal ją kada nors atras mano vaikai ar anūkai. O „Aitvarui“ norėčiau palinkėti A. Miuntės knygos „Knyga apie San Mikelę“ žodžiais: „Neatiduodamas žmogui savęs, neatiduodi jam nieko.“

Irena Valužė