Iš chaoso apimtos Ukrainos išsiveržusių sportininkų istorijos: narvai pasienyje, tūkstantis eurų už 5 km ir plėšikaujantys Azijos pabėgėliai

Pirmasis pirkinys, kurį, vos grįžęs namo, užsisakė vienas geriausių šalies rankininkų Aidenas Malašinskas buvo sportiniai batai. Septintą sezoną Zaporožės „Motor“ komandai atstovavęs Lietuvos rinktinės lyderis Ukrainą paliko kaip stovi – net asmeninį automobilį „Honda Civic“ prie sienos padovanojo su Rusija kariaujantiems ukrainiečiams.

Toje pat Zaporožėje, ZOG krepšinio komandoje, dirbęs palangiškis trenerio asistentas Paulius Barkus, vos ištrūkęs iš bombarduojamos Ukrainos, ėmėsi ieškoti būdų, kaip suteikti prieglobstį kuo daugiau nuo kruvinos invazijos kenčiančių ukrainiečių moterų ir vaikų.

„Dnipro“ krepšinio komandos fizinio rengimo trenerio Tomo Muniaus akyse dar stovi pasienyje su Lenkija matyti baisūs vaizdai: klykiančius vaikus glaudžiu ratu apsupusios moterys ir bejėgiškoje situacijoje atsidūrusius žmones apiplėšinėjantys pabėgėliai iš Azijos.

Vietoj poilsio sekė žinias

Lietuvos rankinio rinktinės lyderis 35 metų A.Malašinskas kone keturias paras iš Zaporožės keliavo į Klaipėdą. Tačiau net paryčiais pagaliau pasiekęs namus jis nėjo ilsėtis, o dar keliolika valandų nesitraukė nuo televizoriaus, gaudydamas kiekvieną žinią iš Ukrainos. 

Rusijos armijos dabar siaubiamoje Ukrainoje A.Malašinskas žaidė nuo 2015-ųjų. Zaporožę, o ir pačią Ukrainą, per tuos metus jis išmaišė skersai išilgai, grožėjosi kerinčiu ir nuolat besikeičiančiu šios šalies kraštovaizdžiu, miestais ir miesteliais, mėgavosi skaniu, su meile gamintu maistu ir, žinoma, bendravo su žmonėmis.

Ten, Ukrainoje, liko būrys A.Malašinsko draugų, tad nors pats grįžo namo, rankininkas mintimis – vis dar ten. 

„Negaliu negalvoti apie tai, kas ten vyksta“, – neslėpė artėjančioms Lietuvos rinktinėms kovoms jau besirengiantis rezultatyviausias visų laikų nacionalinės komandos žaidėjas. 

Geriausio 2015-2018 m. ir 2021-ųjų šalies rankininko kelias namo iš Rusijos armijos siaubiamos Ukrainos prailgo. Jis grįžo net be sportinių batų, nors jau kovo 12 d. turi prisistatyti į Lietuvos rankinio rinktinės stovyklą Vilniuje. 

Kovo 16-ąją lietuviai svečiuose žais 2023 m. pasaulio čempionato atrankos turnyro akrintamųjų varžybų pirmąsias rungtynes su Izraeliu. Po jų treniruosis Alytuje, kur kovo 20 d. vyks atsakomoji dvikova.

Iš Ukrainos grįžęs namo A.Malašinskas apskambino draugus ukrainiečius, norėdamas įsitikinti, kad šie bent kol kas yra saugūs. Buto, kurį nuomojosi Zaporožėje, šeimininkei pasiūlė pagalbą, jei tik tokios prireiktų. 

„Rankininkai ir taip žino, kad pagalbos bet kada sulauks. Bet profesionaliems sportininkams paprasčiau, nes mes žaidėme su geriausiais Europos klubais, tad visur turime draugų, kurie pasirengę padėti. Sunkiau tokiems žmonėms kaip buto šeimininkės šeima“, – sakė A.Malašinskas.

Išvyko trys ekipažai

Lietuvos rankinio rinktinės rekordininkas iš Ukrainos į Lietuvą keliavo ilgai ir sunkiai. Nei emociškai, nei fiziškai jis nebuvo pasirengęs karui, nors vidinis nerimas persekiojo jau kurį laiką: pasaulio žiniasklaida mirgėjo pranešimais apie planuojamą Rusijos invaziją į Ukrainą, valstybės ragino savo piliečius grįžti.

Tačiau Ukrainos sporto klubai gyveno ne karo nuotaikomis, o varžybų ritmu – profesionalių komandų vadovai įtikinėjo užsieniečius, kad šalyje saugu ir čempionatai vyks kaip vykę. 

Vasario 23 dieną „Motor“ rankininkai, kuriuos treniruoja Lietuvos rinktinės strategas Gintaras Savukynas, dar žaidė EHF Čempionų lygos rungtynes Kelcuose (Lenkija). Po pralaimėjimo 27:33 Kelcų „Lomža Vive“, naktį lėktuvas su Zaporožės komanda pakilo į Ukrainą.

Tada nė vienas „Motor“ narys dar nežinojo, kad V.Putinas paskelbė karą Ukrainai. Tačiau paryčiais lėktuvas, vietoj to, kad leistųsi Zaporožėje, pasuko Ukrainos sostinės Kijevo link. 4 ryto nusileidę Kijevo Žuljanų tarptautiniame oro uoste rankininkai sužinojo, kad į Ukrainą veržiasi Rusijos ginkluotosios pajėgos. 

„Dar būdami oro uoste girdėjome sprogimų ir supratome, kad tai rimta. Su ispanu Carlosu Molina Cosano svarstėme namo vykti tiesiai iš Kijevo, tačiau buvo neįmanoma gauti jokio transporto. Kai pavakare mūsų paimti atvyko klubo autobusas iš Zaporožės, nesiryžome likti nežinioje ir išvykome su komanda, svarstydami, kaip ištrūkti iš Ukrainos“, – pasakojo A.Malašinskas. 

Po pusės paros kelionės į Zaporožę, rankininkai numigo vos kelias valandas ir karštligiškai ėmė pakuotis daiktus namo. Pradėjo kaukti oro pavojų skelbiančios sirenos, pasigirdo pranešimų, kad rusai bombarduoja traukinių stotį, šalia kurios A.Malašinskas gyveno.

Moterys su kūdikiais ar mažamečiais ant rankų išgąstingai blaškėsi, stengdamosi pasislėpti nuo galimų atakų iš oro. 

Kaimynystėje gyvenę A.Malašinskas ir „Motor“ atstovavęs baltarusis Večeslavas Bochanas sėdo į lietuvio „Honda Civic“. Ispanas C.Molina Cosano prie jų prisidėjo nuomotu automobiliu. Į dar vieną automobilį sulipo kroato Lukos Sebetičiaus šeima – žmona su naujagimiu, du mažamečiai vaikai ir uošvis. Iš ten visi patraukė prie sienos su Lenkija, Lvovo link. 

Kelionė buvo ilga, tad nakčiai nutarta likti Umanėje, kurios viešbutis nedirbo, bet pradėjus plūsti nuo karo bėgantiems žmonėms, viešbučio šeimininkas visus apnakvindino ir pamaitino. 

Ankstų rytą ekipažai vėl leidosi į kelią, tačiau L.Sebetičius su šeima atsiskyrė nuo lietuvio, baltarusio ir ispano, nusprendęs kirsti Ukrainos sieną su Moldova.

Likusių dviejų ekipažų kelionė sienos su Lenkija link buvo rami, nors ne kartą teko strigti milžiniškose grūstyse. Tokiose, kai vos 3 km tekdavo važiuoti dvi valandas.

Automobilį padovanojo ukrainiečiui

Pasienio zoną rankininkai pasiekė jau sutemus, o iki sienos driekėsi beveik 30 km ilgio automobilių eilė. Įspėti, kad laukti teks ilgai, atletai ėmė taupyti degalus, tad naktį tekdavo ir nuo šalčio drebėti, o eilė beveik netrumpėjo. 

Grūstis nesisklaidė ir po pirmojo kontrolės punkto, kuriame buvo tikrinami išvykstančiųjų dokumentai. Lietuvos ambasada Ukrainoje pranešė, kad laukti gali tekti 60 valandų ir ilgiau. 

A.Malašinskui ambasados atstovai dar siūlė grįžti į Lvovą ir ten laukti, kol bus išvežtas specialiu autobusu, tačiau, kiek parų ten turės praleisti, niekas negalėjo atsakyti, tad rankininkas apsisprendė likti pasienyje. 

Vienu automobiliu važiavę lietuvis ir baltarusis galiausiai nutarė keliolika kilometrų iki sienos eiti pėsčiomis. Ispanas kategoriškai atsisakė tai daryti, tikindamas, kad juo pasirūpins Ispanijos diplomatai.

Susikrovę į kuprines šiltų drabužių, A.Malašinskas ir V. Bochanas „Honda Civic“ su likusia manta paliko šalikelėje, o patys leidosi į kelią. Pakeliui automobilio raktus ir dokumentus atidavė kontrolės punkte dirbusiam ukrainiečiui, padovanodami ir transporto priemonę, ir joje likusius savo daiktus. 

Rankininkų kelias pėsčiomis baigėsi ties paskutiniu kontrolės punktu, nuo kurio pėsčiųjų sienos link jau niekas neleido. Prie sienos vežė tik keli mažieji autobusai, į kuriuos brovėsi nuo karo bėgančios moterys su vaikais. 

„Vaizdas – kaip kokiame siurrealistiniame filme: visi grūdasi, klykia. Vyrų į tuos autobusiukus niekas neleidžia. Žodžiais nenupasakojama, kas ten dėjosi. Tų vaizdų dar ilgai nepamiršiu. Supratome, kad neturime jokių galimybių atsidurti prie sienos“, – pasakojo rankininkas.

Sprendimo neskuba priimti

Padėtis atrodė be išeities, kol galiausiai A.Malašinsko artimieji gavo automobilių eilėje prie sienos stovinčio lietuvio Nerijaus telefoną, o šis sutiko priimti rankininkus į savo automobilį. 

Kijeve verslą turintis lietuvis automobilių eilėje vienas jau buvo pralaukęs tris paras. 

Į Lietuvą išvykęs vėliau nei žaidėjai, bet kitu keliu grįžęs „Motor“ treneris G.Savukynas nerimaudamas paprašė A.Malašinsko kaip nors ištraukti ir ispaną, nes vienas jis pražus. Galiausiai ir C.Moliną Cosano pavyko įsodinti į Nerijaus automobilį, o ispanas jau tvirtino jokios pagalbos iš savo šalies diplomatų nebeturįs. 

Kirtus sieną C.Moliną Cosano paėmė Kelcų klubo atstovai, o kitą dieną ispanas išskrido namo. A.Malašinsko laukė artimieji, vienas kurių vairuodamas iki Lietuvos leido pailsėti kelyje išvargusiam rankininkų gelbėtojui Nerijui. Sėkmingai iš Ukrainos išvyko ir L.Sebetičius su šeima. 

Grįžęs namo A.Malašinskas nesiliauja galvoti apie tai, kas vyksta Ukrainoje, nors ir bando atsikratyti slogių minčių, kurios, kaip teigia rankininkas, jau nebeleidžia ramiai gyventi. 

Netrukus – šalies rinktinės kovos, o tolimesnė A.Malašinsko ateitis neaiški. Jo sutartis su „Motor“ galioja iki 2024 m., bet Ukrainos sporto klubai neturi galimybės varžytis. Nors sulaukė kitų komandų pasiūlymų, lietuvis rankininkas neskuba priimti sprendimo, nes galvoje – kol kas chaosas, o ir širdis vis dar kraujuojančioje Ukrainoje.

Už kelis kilometrus – tūkstantis

Zaporožės ZOG krepšinio komandos trenerio asistentas P.Barkus ir puolėjas Antanas Udras dar tikėjosi sulaukti iš Kijevo grįžtančių „Motor“, su kuriuo dalijosi viena treniruočių sale, rankininkų lietuvių. Tačiau šie užtruko kelyje, tad P.Barkus, A.Udris ir ZOG žaidęs amerikietis sėdo į klubo automobilį ir išvyko į Lvovą, iš kurio jau turėjo bilietus pasienio su Lenkija link.

Tačiau į evakuacinį traukinį jie nepateko, tad prie sienos patraukė automobiliu, kol ukrainietį komandos vairuotoją likus 25 km pasieniečiai apgręžė. 

Krepšininkai ir treneris sieną kirsti nutarė pėsčiomis. Temo. Šalo. Grūdosi minios Ukrainą paliekančių žmonių. Amerikietis pasimetė spūstyje, o lietuviai ieškojo išeities, kol galiausiai už 1000 eurų įsiprašė į autobusą, kad pervežtų per sieną. Tiek kainavo vos 5 km kelionės, tačiau tuos kilometrus teko važiuoti ne vieną valandą.

Lenkijos pusėje lietuvių dvi paras jau laukė artimieji, tad galiausiai šiaip ne taip ištrūkę jie grįžo namo. 

Palangiškis 31 metų P.Barkus, kiek pailsėjęs, ėmė ieškoti būdų, kaip iš Ukrainos ištraukti ZOG trenerio Stanislavo Obdeyenko šeimą – žmoną bei 4-erių ir 6-erių metų dukteris. 

Su jomis į Palangą atvyks ir daugiau nuo karo bėgančių šeimų, tad P.Barkus dabar svarsto, kur galėtų jas priglausti. 

„O treneris ir komandos žaidėjai ukrainiečiai užsirašė į teritorinės gynybos pajėgas ir stebi, kad Zaporožėje nebūtų plėšimų, kad vaikai su moterimis slėptuvėse būtų saugūs. Jie negali išvykti, tad bandysiu padėti bent jų šeimoms“, – sakė P.Barkus.

Ėmėsi organizuoti sistemą

Per vargus iš Ukrainos išsikrapštė ir „Dnipro“ krepšinio komandos fizinio rengimo treneris 40 metų T.Munius. Dnipre jis irgi buvo iki pat karo pradžios, nes ir ten niekas nesitikėjo, kad Rusija išties drįs kėsintis į taikią Ukrainą. 

Bėgti teko paskubomis. Klubo automobiliu su vairuotoju T.Munius ir dar keli komandos nariai bandė judėti į Lvovo pusę, bet paskui, saugodamiesi atakų, pakeitė kryptį Slovakijos sienos link. Vis dėlto T.Munius išlipo prie Lenkijos sienos ir suprato atsidūręs pragare.

Tūkstančiai žmonių stumdėsi, stengdamiesi ištrūkti iš karo siaubiamos šalies, moterys raudojo, vaikai klykė, o minioje dar šmirinėjo pabėgėliai iš Azijos, plėšdami lagaminus ir bandydami ištraukti dokumentus, telefonus bei pinigus. 

„Buvo kažkoks košmaras, – sakė T.Munius. – Mes buvome suvaryti į narvus, kuriuose grūdosi tūkstančiai žmonių. Savo akimis nemačiau, bet pasakojo, kad minia mirtinai prispaudė kelis vaikus.“

Chaosas buvo visiškai nevaldomas: ukrainiečiai pasieniečiai nebuvo pasirengę tokiai miniai bėgančiųjų nuo karo. Naktį šaltyje nebuvo galimybių nei į tualetą nueiti, nei kaip nors sušilti. 

T.Munius su keliais baltarusiais galiausiai ėmėsi iniciatyvos ir padėdami pasieniečiams žmones išskirstė į tris eiles.

Tada pagaliau atsirado sistema ir po dar kelių valandų iš Ukrainos lietuviui pavyko ištrūkti. O iš Lenkijos jis išskrido į Ispaniją pas žmoną, kurią iš Dnipro išsiuntė dar prieš mėnesį.

Eglė Šilinskaitė-Puškorė 

„Lietuvos rytas“