J. Pirožnikas: „Nenorėčiau įžeisti patrakėlių, bet gyvybę statyti į pavojų – kvaila“

Griežtas, bet teisingas, tai – mintys, pabendravus su Palangos gelbėjimo stoties viršininku Jonu Pirožniku. Jis didžiąją metų dalį „sukasi“ ūkyje, o vasarą „gano“ gelbėtojus Palangoje. Reiklumu garsėjantis gelbėtojų vadas sutiko pasidalinti šio sezono lūkesčiais, bėdomis ir... atskleisti, ką veikia, kai netenka rūpintis poilsiautojais kurorto paplūdimiuose.
– Jūs esate buvęs policininkas. Kaip policininkas tapo Palangos gelbėtojų vadu?
– Viskas prasidėjo nuo to, kai prieš daugelį metų buvau išsiųstas į Palangą – komandiruotei.  Komandiruotės metu pastebėjau, kad kurorte yra sudarytos puikios sąlygos verslo kūrimui. Dar būdamas policininku pradėjau savo verslą. Pirmiausia, įsigijau vieną vandens motociklą ir kartu su S. Sime bei A. Pocium 2004 metais įkūrėme Palangos miesto vandens motociklų klubą. Tuo metu  mūsų pagalbos gelbėjant žmones nuolat prireikdavo ,,seniesiems“ gelbėtojams. Jie neturėjo nei geros technikos, nei galimybių operatyviai gelbėti skęstančiuosius. Taip 2007-ųjų vasarą tapau gelbėtojų vadu.
– Jūs – iš Kauno. Kokie jūsų pastebėjimai apie Palangą? Kas Jums kurorte patinka, o ką galbūt reikėtų keisti?
– Į Palangą atvykstu gegužės pradžioje, o išvykstu iš jos rugsėjo vidury. Į kurortą vėl sugrįžtu tik kitą sezoną. Po įtemptos vasaros norisi pailsėti, atsipūsti nuo šurmulio, atgauti jėgas. Viename rajone netoli Kauno turiu sodybą, užsiimu ūkininkavimu. Sekasi gana neprastai. Dėmesio laukia 50 mėsinių karvių, virš 200 avių, žąsų, ančių, kalakutų, triušių. Tad po varginančio sezono skubu atsipūsti į ūkį. Netgi dabar, po darbo, kartais nuvažiuoju pasižiūrėti, kaip laikosi ūkis.
– Kokiomis naujovėmis šiemet Palangos centrinė gelbėjimo stotis pasitinka poilsiautojus, miesto gyventojus?
– Šiuo metu yra ruošiamas prašymas Palangos miesto savivaldybei dėl pajūrio ruožo, skirto šunims ar kitiems augintiniams, įteisinimo. Mano manymu, pliažas skirtas augintiniams turi būti įteisintas.  Mūsų komanda kasmet susiduria su augintinių problema. Žmonės yra itin prisirišę prie savo augintinių ir nenori su jais skirtis net atostogų metu. Vaikydami žmones iš pajūrio, kurie yra kartu su savo augintiniais, problemos neišspręsime. Prieš 4 metus panašų prašymą savivaldybei rašiau,  tačiau atsakymas buvo neigiamas – pliažas šunims neatitinka higienos normų.
– Kiek Jūsų komandoje šiuo metu yra gelbėtojų?
– Turime 11 postų, kuriuose dirba po du gelbėtojus, o visa mūsų komanda susideda iš 34 narių.  Planuojame priimti dar tris naujus gelbėtojus. Nuo šio pirmadienio pradėsime mokymus. Pernai rugpjūčio mėnesį įsigijome licenziją, kuri, pabaigusiajam šiuos mūsų mokymus, suteiks profesinį, gelbėtojo-plaukiko išsilavinimą, jis galios visą gyvenimą. Šį išsilavinimą turintis asmuo galės dirbti gelbėtoju viešbučių, mokyklų ar kitų įstaigų baseinuose.
– O kaipgi vyksta gelbėtojų atranka ir kokiomis savybėmis privalo pasižymėti būsimasis gelbėtojas?
– Pirmiausia viskas prasideda nuo bendravimo su kandidatu į gelbėtojus. Įvertiname jo psichologinį portretą. Gelbėtojas turi pasižymėti itin dideliu ryžtu, drąsa, privalo būti iškalbingas. Asmuo, turintis itin gerą fizinį pasirengimą, bet prastą psichologinį, negalės dirbti gelbėtoju, nes gelbėjant žmogų, privalomas šaltakraujiškumas, savitvarda ir gebėjimas nuraminti susijaudinusius skęstančiųjų artimuosius. Renkantis naują komandos narį, mums, žinoma, yra itin svarbu, kad asmuo būtų geras plaukikas. Kita vertus, jei kandidatas į gelbėtojus moka plaukti vidutiniškai, bet jo psichologiniai duomenys atitinka keliamus reikalavimus, jam bus suteikta proga tapti mūsų komandos nariu. Vasaros sezono metu toks asmuo patobulės ir taps puikiu plaukiku, nes net geriausias pasaulio sportininkas niekada neaplenks plieninio ,,vandens žirgo“ – vandens motociklo.
– Ko Jūsų komandai trūksta iki dar efektyvesnio darbo? Technikos, didesnės komandos, o galbūt žmonių sąmoningumo?
– Sunku pasakyti, nes vasaros sezonas dar nėra visiškai įsibėgėjęs, tad išskirti, ką galėjome padaryti kitaip, negaliu. Technikos, kurios trūko, įsigijome praėjusiais metais. Anksčiau susidurdavome su itin didele problema – poilsiautojų įžūlumu. Pasitaikydavo, kad poilsiautojai mus išplūsdavo necenzūriniais žodžiais, jų agresijos niekas nesustabdydavo. Tad suradę lėšų įsigijome filmavimo kameras. Tai kur kas palengvino mūsų darbą, nes žmonės sužinoję, kad yra filmuojami, kardinaliai pasikeičia. Atsiprašo už neleistinus veiksmus, tampa mandagūs ir teigia gyvenime niekada daugiau neprasižengsią.
– Poilsiautojai maudosi esant iškeltai raudonai vėliavai, neretai neria į Baltiją ir apsvaigę. Kas lemia tokį žmonių nerūpestingumą ir rizikavimą gyvybe? Ir ar įmanoma sustabdyti tokį žmonių elgesį?
– Nenorėčiau įžeisti šių žmonių, bet mano nuomone, rizikuoti gyvybe – kvailumas. Žmonės tiesiog nepagalvoja, kad girtumas padidina nelaimės tikimybę keleriopai. Mes visada stengsimės padėti skęstančiajam, neatsižvelgiant į jo socialinį statusą ar asmenybę. Tačiau, poilsiautojai prieš nerdami į srovingą ir duobėtą jūrą, privalo itin gerai apsvarstyti, ar tik jų rizika nekainuos jiems gyvybės.  Na, o sustabdyti tokį žmonių neapdairumą galėtų padidintos nuobaudos. Didesnės baudos išsyk sumažintų „drąsuolių“ gretas. Buvo teigti prašymai dėl baudų didinimo, deja, į juos atsižvelgta nebuvo.
– Akivaizdu, kad neturite daug laisvo laiko. Kaip išnaudojate savo laisvalaikį?
– Vykstu į medžioklę. Medžioklės plotai siekia 12 tūkst. hektarų, jie aprėpia Raseinių, Kėdainių, Radviliškio rajonus. Esu medžiotojas fanatikas. Per savo medžioklės istoriją teko nušauti  tris vilkus bei daugelį kitų, smulkesnių, žvėrelių. Vilkas yra pats gudriausias žvėris, jį sumedžioti nėra paprasta. Sykį netgi 4 naktis teko šalti, kol sumedžiojau pilkį. Laisvalaikiu ne tik medžioju, bet ir rūpinuosi žvėrimis, juos šeriu, stebiu jų populiaciją. Esu visuomeninės aplinkos apsaugos inspektorius, tad ne sykį teko pričiupti ir brakonierius.  
– Teko skaityti, kad Baltijos jūra – viena pavojingiausių jūrų Europoje. Ar tikrai taip? Dėl kokių priežasčių?
– Baltijos jūra yra gana kaprizinga bei audringa. Visų pirma, jei bangos formuojasi viena kryptimi, srovė formuosis priešinga. Žmogus šokinėdamas per bangas pats nejausdamas krypsta į kurią nors vieną pusę. Ir norėdamas grįžti į krantą, jis eis jau kitu, nauju keliu, kuris gali būti ir duobėtas. Be to, Baltijos jūroje nuolat keičiasi duobių išsidėstymas. Paminėsiu pavyzdį, kai per vieną parą duobėta vietovė tapo visiškai lygia. Tad maudantis visada privalu išlikti budriam – saugoti save bei savo artimuosius.