Ką suvienija šventiškas turgus, o kam įdomi Birutė ir rudenė Palangos akustika

Stebėtinai šiltas ir ilgas 2014-ųjų ruduo pajūryje, Palangos krašto teritorijoje, taip pat ir visoje Vakarų Lietuvoje. Kad dar spalio 18-ąją vos ne „Vyturio“ poilsio namų kieme, paberžiais lepšes rinktum, - šitaip man dar gyvenime nėra tekę nei Zanavykijoje, Gelgaudiškio panemunių šiluose, nei Šaukėnuose, kur 1977 metais mamos loterijoje laimėto „Zaporožiečio“ bagažinę su broliais per dieną tris kartus baravykų kaip šieno „primesdavom“, ir čia man nereikia griebtis melagingų fantazijų. Beje, pavasariškų „saulyčių“ žiedukus „Vyturio“ ir bažnyčios pievynuose skynėm net lapkričio 9-ąją. Dėl šilumos šiemet meluoti nereikia. Todėl butų šildymas pigesnis. Ir ne jūrą šildanti Golfo srovė Palangai padeda. Keista: kuo žmonių giminė Žemėje svetimėja, širdys – šaltėja, motulė Gamta žalumą, net žiedus iki gruodžio užlaiko – „va, žmoneliai, stebėkit, gal ir jūs savo „čyyyz“ – „plastmasines“ šypsenas šiltesnes vienas kitam kasdienybėj išspausit... Sielas šildykit, o ne pilvus, papilves, skudurinės vėplos, vartotojai“.
Palanga – tremtis vasaros langais. Klimato šiltėjimas ilgina rutinišką, pilką, nuobodų rudenį ir, nepaisant žmogaus amžiaus, skatina žaismei, - pasibuvimams gamtoje, kad tik daugiau sveikatingos energijos, kad tik nereikėtų sirgti ir turėt reikalų su spekuliatyviais farmacijos pramonės „rykliais“, - dabar net mirti išsyk pigiau, negu ilgai sirginėti...
KAS pastebėjo, kad rudens mėnesiais Palangos pajūrio erdvynuose – smėlynuose ypatingai sustiprėja, pagerėja akustika, t.t. – gamtiškasis girdimumas, garso sklidimo atstumai, sąlygos, skambėjimas?
Šioje „Raštotyros studijėlėje“ savo teiginius iliustruosiu paprastu pavyzdžiu iš Palangos Turgaus dienos rytmečio. Tai šiek tiek nustebino mane patį. Tą spalio rytą sąmoningai apėjau aplink turgaus teritoriją. Šventė? Palangoj šventė miesto centre dažniausiai tam, kurio piniginė valandomis pilnėja. Dar – renginių organizatoriams, bet ir tai – nebe šventė, o kruopštus kasdieniškas darbas. Dabar jau ir treji maldų namai Palangoje, kai kurių gyventojų manymu, yra „verslo centrais“ vadinami. „Kur pasisuksi – reik pinigą duot, o viltys turtėti, turėt milijoną pradingsta, kaip smėlyj vanduo...“ Čia Kelmės gyventojas pasakytų: „Ne taip greit ropė auga, kaip subinei noris“. Ogi dažnai širdis rami, kai piniginė... tuščia. Mažiau į krautuvę, turgų eisi – mažiau išleisi. Mama sakydavo: „Mėnesį dirbi, ari, ari, o nueini į krautuvę, tai lyg vagį sutikus“. Svarbiausia – nelik gyvenimui skolingas. O praturtėti Pažinimu gali ir ramiai žingsniuodamas visose „Palangos pasaulio dalyse“.
Čia prisiminti veikliosios Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotojos Auros Banevičienės žodžiai, ištarti dar 2006 metais: „Aš jau išmokau nenorėti to, ko negaliu turėt...“
Ak, „skruzdėliuk, galiūnė mažas“, užtat tu laisvas, kaip... kaip... Palangos debesėlis!
Gyvenimas yra natūralus, kaip upės tekėjimas, jūros bangos. Gyvenimas yra tvirtas netvirtumu, tikras – netikrumu. Šiuo momentu! Šią sekundę. Būtasis laikas atranda savas nišas ir kiekvienam buvusiam gyvam, kiekvienam reiškiniui, įvykiui, kiekvienai santvarkai ir VISO TO klaidoms. Gyvenimas – ne parduotuvė ir ne vien vertybes siūlo. Rask. Ieškok. Grūdink valią. Tam – užsispyrimas, dideli siekiai, nebijantis naujumo mąstymas. Minimalus maksimalumas. Net „Atliekų rūšiavimas“, kam virsti kompostu, trąša gyvenime yra vertybė, net būtinybė. Iš to – rudens virsmas pavasariu, iš to – gyvybės judesys, stipraus žvalgyba: „O gal tu silpnas?“ Net Karališkoji 3 – 5 metrų stiprioji Kobra, nuodų turtinga net 20-čiai būtybių 9kad ir žmonių!) išvedimui „iš rikiuotės“, kuo ramiausiai kaip delikatesą, užgardą „sumaumoja“ – suvirškina gležnesnes gyvates. O gal žmogus psichologiškai neterorizuoja, nežemina, nemenkina, nepašiepia kito žmogaus? Ak, naivume!“... Tupintis slibinas ar Kipšas irgi kiaurą parą nesumerkia Tavyje akių, - ir šis teiginys nėra iš pasakos vaikams. Egzistencinė adaptacija egoistą verčia keisti kaukes pagal reikalą, asmenines naudas.
Spalio pabaigoje Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos rūmuose savo kuklią, bet vidinio talento magnetizmo pilną eilėraščių knygą viešuomenei su fotomenininke žmona Birute pristatęs Palangos krantui savas 68 metų poetas Vladas Vaitkevičius ramiai užfiksuoja humanistinę maksimą:
“Kasdien stebiu, kas skursta ir kas auga,
kas džiaugiasi saulėtekiu, o kas – žara.
Kasdien randu ir prarandu aš daug ką
ir vis tikiu, kad blogio sieloje nėra“.
Poeto nepakeisi. Tokie menininko pinigai, kurių ne kiekvienam Pasaulio Tėvas skiria. Poetas išaukština, išgražina ir rudenį, - juk mintis, viltis žmogų visad veda į priekį – visad link pavasario žiedų ir malonios vasaros smėlynų, jūružės patalų.
Palangos ir jūros erdvių akustika yra ir mūsų žmogiškojo Gyvenimo akustika. Kiekvienam jaučiama Poezija. Todėl visi ir geidauja čia pabuvoti. Įsiklausyti į „Jūros – dangaus vargonais“ gaudžiantį gyvenimą ir save. Pajausti save pasaulyje, atgauti prasmes ir savireikšmes, pajautas, jausmus, tikrumą, idealizmą, žmogiškos sielos poeziją ir tikėjimą, kad skraidyt gali ne vien tik vėjų nebojantys paukščiai. Tai atidaro vidinius, žmogaus „Gerumo vartelius“. Norą bendrauti, kontaktuoti su visais. Savimyla, egoistas, - būkim atviri! – retai „žmogavoja“. Amžinas niurzga. Jam viskas blogai: „Neaiškink!“ „Ne su tavim šneku“. „Nelipk, ant kojos“. Miręs visad vienas. Liūdna, kad yra gyvų, o mirusių dvasiškai. Žmogaus tiek, kiek dvasiškai gerųjų darbų lieka žmonėse. O „pasitraukimas“ į gamtą, prie jūros ar į parką, į Vienatvę kuriam laikui skirtas tam, kad siela ir protas pailsėtų, įgautų naują energiją, valią sugrįžimui. Į „minią“, į alinantį „chaosą“, - gyvenimui reikia didelės valios, nes gyventi – tai nešti sunkų ketaus Kryžių. Todėl kiekvienam yra privalomos, geros ir reikalingos individualios priemonės, kurios veda į gerą, TEISINGĄ ir sveikai gyventi – išgyventi padedantį Tikslą.
Taigi... Turgaus diena. Skaidrus rytmetys. Balandžių prezidentas Reinolas Liaudanskas parodai ruošia margaspalvius skraidūnus („ką manai, pirma tarptautinė paroda su vištomis“), o Nerijus Stasiulis, neeilinio talento kultūrinių renginių organizatorius, intelektualus, tolerantiškas vyras, balsiai derina mikrofonus – megafonus šventei. Beje, puikų žmogų Palangai Nerijų Stasiulį augino ir puiki jo Pirmoji mokytoja inteligentė, muzikali Danutė Nazarovienė. Ją visad prisimename. Ne tik „Pasakoje“, „Baltijoje“. Ir iš darbo Palangos redakcijose, kurį ji atlikdavo su meile, atida, kruopštumu. Tokia buvo ne tik Nerijaus Stasiulio mokytoja. Šiauliškė Danutė buvo idealistė, pripažinusi moralumą ir vidinį padorumą, tikėjimą Gyvenimo pasaka, kur laikui tik Gėris. Tad štai, tą rytą, kai savo Turgaus diena, aš stovėjau ant paties jūros kranto, smėlynuose priešais Birutės kalną (kopą), kur teko 2004-2005 metais dirbti Gelbėjimo stoties „Mėlynosios vėliavos“ poste ir beveik suvokiamai girdėjau, ką Senojo Turgaus gatvėje balsiai šneka ir Nerijus ir Reinoldas, ir Birutė Bružienė – štai kas yra tikra Palangos akustika. Toli girdidi.
Ponia Birutė Bružienė, senbuvė, prieš 10 metų važiuojant į Liepoją yra išsitarusi, jog Šventosios gyvenvietę yra pradėję kurti atvykėliai – „Laisvieji vyrai“, Freimanai.
Ši vokiška pavardė šičia dažnai figūruoja. „Freiman“ yra įkalta ir ne viename Latvijos Nidos kapinaitėse, į kurias visi gali lengvai nueiti pajūriu už Būtingės. Tas kuršiškas krantas visus senbuvius vienija, - bet šiuo klausimu daugiausiai pasakytų tik Mikelis Balčius, kuriam aš asmeniškai pirmiausiai skirčiau Palangos miesto garbės piliečio vardą.
Dar apie Birutę, nes Turgaus dieną dukart perlipau saugiais laiptais. Ten nemeluotai gera, maironiškai sielą pakylėjanti aura. Lipant žemyn, link prezidento Smetonos sodintojo ir dabar metalu puikiai aptverto Palangos ąžuolo mintyse atsišviežino kai kurios istorinės žinios, kurias įvairių laikų istorikai įvairiai – savaip! – interpretuoja, o tikroji teisybė (ar ne teisybė?) yra regima tik šiuo metu, dabar, tai, kai iš – gy – ve – na – ma, nes visa, kas PO TO – kaip poezijoje „aplimpa“ visokiom žodžių ir teorijų puošybom. Vienas istorikas „gudresnis“ už kitą. Čia prisiminiau, kaip 1991 metais dėl Palangos gimimo dienos net sušilę diskutavo mūsų Vladas Žulkus ir Alvydas Nikžentaitis. Abu nenurimo iki vakaro dar ir arbatą geriant senajame, sudegintame Kurhauze...
„Dar tėvo Gedimino valdymo metais Algirdas ir Kęstutis buvo pasižymėję valstybės rytuose ir šiaurėje. 1341 m. Algirdas veikė Možaisko, 1342 m. padėjo Pskovui kovoje su Livonijos ordinu. Čia jį savo jėgomis rėmė Kęstutis. Iki gyvenimo pabaigos Algirdas išliko pagonis. Jis buvo labai santūrus. Kai Algirdas tapo Didžiuoju kunigaikščiu (1345 – 1377), kronikose jie abu su Kęstučiu dažnai vadinami „Lietuvos karaliais“, nors Algirdą dažniau titulavo didžiuoju karaliumi ir kunigaikščiu, o Kęstutį vadino Lietuvos kunigaikščiu iš Trakų, Lietuvos kariuomenės vadu ir pan. Galvojama, kad jau Gedimino valdymo pabaigoje abu broliai glaudžiai bendravo, teikė vienas kitam pagalbą. Algirdas ir Kęstutis, valdydami iš Vilniaus ir Trakų, teikdami vienas kitam pagalbą, tvarkė valstybinius reikalus – vienas – rytuose, kitas – vakaruose. Kęstutis gimė apie 1300 m., o mirė 1382 m., rugpjūčio mėn. pirmoje pusėje Krėvoje. 1381 m. pabaigoje – 1382 m. jis buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Kęstutis turėjo dvi žmonas. Antroji žmona Birutė, Palangos mergelė, pagimdė žymiausius sūnus Vytautą bei Žygimantą. Su abiem žmonom Kęstutis turėjo 6 ar daugiau sūnų. Metraštininkų teigimu, jis buvo narsus ir talentingas karys, taurus bei humaniškas žmogus. Vienas kitą remdami, Kęstutis ir Algirdas galėjo sėkmingiau vadovauti broliams bei valstybei, ginti ją nuo priešų. Jie sumaniai naudojosi savo brolių – dalinių kunigaikščių – parama, rėmė juos ir nesikišo į jų vidaus reikalus. Ši politika padėjo telkti LDK jėgas kovai su priešais, antra vertus, tai sudarė prielaidas stiprėti kovai dėl sosto po Algirdo mirties.
Visų kovų su ordinu našta pirmiausia slėgė Kęstučio pečius, nes jis valdė kaip tik visą kryžiuočių pasienį, o Algirdo žemės ribojosi su Livonija. Kęstučio rūpesčiu krašto gynybai naudojama naujausia technika. Vos tik kryžiuočiai panaudojo bombardas puldami Naupilį, Kęstutis tuoj pat 1382 m. su bombardomis šturmavo kryžiuočių Jurbarko pilį. Dėl savo sąžiningumo, taurumo, žodžio laikymosi jis įgijo autoritetą ne tik tarp lietuvių, bet ir tarp riterių. Kęstučio taurų būdą, kovos meną pabrėžė net priešiškos Ordino kronikos. Kęstutis buvo vyras karingas ir tiesiakalbis. Sugalvojęs pulti Prūsus, jis pirma pranešdavo apie tai Ordinui ir tikrai atvykdavo. Jeigu su Ordino magistru sudarydavo taiką, jos šventai laikydavosi. Jei kurį iš Ordino brolių laikydavo drąsiu ir vyrišku, jam parodydavo daug meilės ir pagarbos. Kronikose minimas Kęstučio teisingumas ir humaniškumas į nelaisvę patekusiam priešui. Ordinas pradėjo žiūrėti į Lietuvos kunigaikščius, kaip į normalius karo vadus, o ne kaip laukinius pagonis, kuriuos reikia sunaikinti.
Kovoje dėl vakarinių žemių ir Baltijos jūros tikrąją garbę nusipelnė lietuvių liaudis. Žemaičių ilgaamžė ir žūtbūtinė kova su kryžiuočiais už savo krašto laisvę ir nepriklausomybę yra labai reikšmingas ir įspūdingas lietuvių tautos istorijos puslapis. Tik liaudies nepalaužiamų pastangų dėka Lietuva išlaikė Palangą ir dalelę Baltijos jūros.
Baltijos jūra ir pajūris minimi mitinėse lietuvių sakmėse („Jūratė ir Kastytis“, „Eglė žalčių karalienė“) ir mitologijose (dievas Bangpūtys). Labai svarbų lietuvių ryšį su Baltija užfiksavo XV a. kilusi teorija (legenda) apie lietuvių kilmę iš senovės romėnų. Anot XVI a. lietuvių metraščių, keli šimtai romėnų patricijų, pabėgę nuo priešų persekiojimo į šiaurę ir vadovaujami kunigaikščio Palemono, atvykę į rytus, į krašto gilumą ir tapę lietuvių tautos ir valstybės pradininkais. Arba kitas metraščiuose užrašytas ir iki mūsų dienų išlikęs gražus pavadinimas apie daugiausia kariavusio su kryžiuočiais kunigaikščio Kęstučio susitikimą su Birute Palangoje. Palanga tapo Birutės šlovės vieta. Joje atsispindėjo didvyriškas žygis dėl laisvės ir jūros.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmona, Vytauto motina Birutė yra istorinis asmuo. Ji turbūt yra garsiausia senovės Lietuvos moteris, kuriai lietuviai, ypač žemaičiai, nuo seno jautė gilią simpatiją ir pagarbą. Lietuvos ir Lenkijos atstovai jau Konstanco visuotiniame bažnyčios susirinkime 1416 m. pareiškė, kad Vytauto motinos kapas laikomas pagarboje. XVVI a. krosnininkas M.Strijkovskis 1582 m. rašė, kad Birutė Palangoje garbinama tarsi šventoji. Birutė buvo paskutinė lietuvių kunigaikščių šeimos atstovė, likusi ištikima lietuvių religijai, kurios taip pat ilgai laikėsi žemaičių kraštas, didvyriškai gynęs savo laisvę ir nenorėjęs priimti „vokiečių tikėjimo“. Birutė – patriotizmo, prisirišimo prie savo gimtojo krašto žmonių ir jų papročių simbolis. Birutė – lietuvių kovų dėl Baltijos jūros simbolis. Tai, kad Birutė taip plačiai gerbiama ir įaugo į lietuvių tautos sąmonę, didelę reikšmę turėjo jos ryšys su Palanga, užėmusia ypatingą vietą Lietuvos istorijoje ir jos kovose dėl Baltijos jūros. Užgrobus Klaipėdą, svarbiausias kryžiuočių tikslas buvo galutinai atstumti Lietuvą nuo jūros. Tačiau žemaičiai atkakliai ir didvyriškai gynė pajūrį. Palanga – daugiausia lietuvių karių kraujo sugėrusi žemaičių vieta. Lietuviai nepajėgė atsiimti iš kryžiuočių Klaipėdos, bet apgynė Palangą ir ryšį su jūra. Tai buvo didelis Lietuvos nacionalinis ir politinis laimėjimas.
Palanga tapo žemaičių šventove, apdainuota dainose, minima istoriniuose padavimuose. Birutei joje priklauso labai garbinga vieta. Silvestro Valiūno sukurta liaudyje paplitusi „Birutės daina“ XIX a. – XX a. pradžioje tapo savotišku lietuvių himnu. Maironis rašė: „Čia skamba po kaimus Birutės daina“. Pakito laikai, bet liaudies meilė Birutei išliko. Be Birutės kalno, kaip be jūros, negalime įsivaizduoti Palangos“. (Iš knygų – „Besidomintiems Lietuvos istorija“, 1989 ir B.Dundulis – „Lietuvos kovos dėl Baltijos jūros“, 1985). Parašytą istoriją suprantu. Bet vis nesuprantu dabarties entelektualų. Aš – ne peštukas, tačiau ir mane jau erzina, stebina naujausių laikų Palangos valdininkų komunistiškai neištęsėti pažadai nuo pat 1991 metų. O būtent: „Nuversto Vladimiro Lenino paminklo vietoje stovės paminklas – monumentas Birutei ir Kęstučiui“.
Lietuvių tauta jo verta ir laukia. Klausia: „O kodėl čia įrenginėja... fontaną?“