Kas kam dovanojo stiklinio katino statulėlę Būtingės bažnyčioje ir apie 27 vieno žymaus dizainerio mamos skambučius

Visiems linkėdamas puikaus paskutinio vasaros mėnesio rugpjūčio, noriu pasidalinti savo keliomis šviežiausiomis žurnalistinėmis istorijomis...

Pritrūkau naujienų. Atostogos!

To dar nebuvo: vienam užsienio portalui, kuriam rengiu kasdienines apžvalgas iš trijų Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos, pritrūkau žinių liepos pabaigoje. Nei vietos politikoje, nei ekonomikoje – nieko įdomaus. Atostogos! Absoliuti ramybė! Škotė redaktorė gelbsti mane ir klausia: „Gal Baltijos regioną sausra kamuoja?“ „Ne, nekamuoja, šlapia Lietuvoje,“ – jai atrašau. Tačiau prisiminiau redaktorių prašymą kartais, be politikos ir verslo naujienų, paieškoti ir įdomių ar keistų – angliškai „color stories“ – vietos naujienų. O Estijos spaudoje kaip tik tokia: „Estijos gynybos ministerija kariūnams leido nešioti barzdas, tačiau draudžia netvarkingą kelių dienų ražieną (t.y. kelių dienų barzdą). Puiki kitokia naujiena!

Kas kam dovanojo stiklinį katiną?

Keliaudamas atgal į Rygą po vizito Lietuvoje, liepos 16-osios vakarą Būtingėje apsilankė Latvijos Respublikos Prezidentas Edgaras Rinkevičius – jis užsuko į Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčią – seniausią evangelikų liuteronų bažnyčią Lietuvoje.

Nors trumpame pranešime apie dovanas neužsimenama, rengdamas žinutę laikraščiui „Palangos tiltas“, kurio redaktoriumi esu jau 16 metų, pastebiu vienoje iš nuotraukų stiklinio katino statulėlę Palangos mero rankose.

„A, kadangi latvių režisieriaus filmas su pagrindiniu herojumi katinu laimėjo „Oskarą“, tai Latvijos prezidentas dabar stiklinių katinų statulėles savo vizituose dalina. Palangos merui – taip pat“, – pagalvojau.

Atitinkamai pakoregavau antraštę: „Iš Latvijos prezidento Palangos meras sulaukė ypatingos dovanos – stiklinės katino statulėlės.“

Netrukus man meras parašo žinutę: „Aš jam padovanojau katiną, ne jis man. Internete skaitėm, kad jam patinka katinai, tai ir nusprendėm padovanoti stiklinį katiną, o jo pilve – gintarėliai“, – paaiškino.

A, irgi logiška, skubu taisyti antraštę...

Darbo skelbimui su gražuolio santechniko nuotrauka – didelis susidomėjimas, bet nė vieno CV

„Palangos tiltas“ sulaukia „Palangos vandenų“ sekretorės laiško – prašo įdėti skelbimą, siūlo darbą santechnikui. Kad skelbimas būtų pastebėtas, iškart jį keliu į laikraščio portalo pirmą puslapį kaip pirmąją žinią, lydimą DI sugeneruotos gražuolio atletiško santechniko nuotraukos.

Po kelių dienų kurorto vandenų sekretorė man parašo: „Nesulaukėme nė vieno CV paskelbus skelbimą, nors jo peržiūrų jūsų interneto puslapyje, sakėte, daug.“

Tiksliau: beveik tūkstančio.

„Gal pernelyg gražus santechnikas nuotraukoje buvo? Gal dėl to vis atverčia skelbimą?“ – jai atsakau.

Man sekretorė atrašo: „Ko gero, jūs teisus.“

Labai mylinti mama redaktoriui skambina 27 kartus

Vienas labai, labai, labai žymus dizaineris – pavadinsiu jį Juozu – liepą Palangą savo „Facebook“ įraše pertraukė per dantį dėl, anot jo, per mažai tualetų paplūdimyje. Nesiginčiju: galbūt taip, galbūt ne.

Po mero viešo atsako jam Juozas šešiamečio vaiko rašysena kitame savo „Facebook“ įraše ant savo nuotraukos iškeverzojo: „Palangai reikia naujo mero!“

Pastebėjau, jam savo socmedijose paantrino ir buvusi Viktoro Uspaskicho, Darbo partijos Garbės pirmininko, žmona Jolanta, kurią socialiniuose tinkluose seku ir kuria žaviuosi dėl jos įdomių įžvalgų.

„Palangos tilte“ parašiau trumpą, ṣ̌maikṣ̌tų komentarą: „Pirmasis kandidatas Palangos mero rinkimuose žinomas – Darbo partijos Juozas Statkevičius?!“

Kitą vakarą man skambina kažkokia senjorė.

„Čia Palanga? Kur aš pataikiau?“ – neprisistačiusi klausia piktu, beveik rėksmingu balsu. Pasirodė, kad sunkiai kvėpuodama.

„Pataikėte, kur taikėte. Kuo galiu padėti?“ – atsakiau, ruošdamasis įjungti stabdį STOP – nelinkęs bendrauti su piktais žmonėmis.

„Kur aš pataikiau?“ – ji neatlyžta.

„O kam skambinote, miela ponia?“

„Kur aš pataikiau? Čia Palangaaaaaa?“ – klausia įtūžusi.

Nesu „Sidabrinės linijos“, skirtos senjorams guosti ir raminti, atstovas, todėl į susijaudinusios senjorės kalbas nesileidau, o į jos dar bene tris ar keturis skambučius tą patį vakarą neatsiliepiau.

O kitą rytą ponia, kurios telefono numerį įsidėmėjau, mane tiesiog užbombardavo skambučiais. Jų sulaukiau net 22! Ar galite patikėti?

Bene po penktojo nusprendžiau parodyti širdį, atsiliepiau – gal žmogui labai blogai, o aš sugebėsiu kuo nors pagelbėti?

„Ponia, skambinate Palangos laikraščio redaktoriui. Kuo galiu padėti?“ – paklausiau.

„Esu visų gerbiamo Juozo Statkevičiaus mama“, – ji pradėjo iškilmingai, bet netrukus ėmė mane barti: „Visa Lietuva mano Juozo gimtadienį žino, o tu – ne.“

Patylėjau. Išties dirbtinis intelektas, nurodęs dizainerio gimtadienio dieną, sutapusią su komentaro paskelbimu, suklaidino mane.

O paskui pradėjo lieti savo įtūžį: „Kiek ir kas jums sumokėjo už jūsų rašliavą? Kiek? Kas? Kiek?... Jūs – svolačius...“ – ji vis audrinosi.

Nesileidau į kalbas: „Miela ponia, jums linkiu sveikatos, puikaus savaitgalio ir Dievo palaimos“, – palinkėjau baigdamas pokalbį.

Labai savo įžymų sūnų mylinti mama per abi dienas man skambino 26 ar 27 kartus... Jūs, ponia, labai žavi!

„Tavo tie tiltai „Basankėje“?

Keistų, ne ten pataikančių skambučių aš, „Palangos tilto“ redaktorius, nuolat sulaukiu. Štai dar vienas – šviežias.

„Pagarba. Tave per Rekvizitus radau. Tavo tie tiltai, tas kabakas „basankėje?“ – klausia neprisistatęs, greitakalbe ir suirzęs vyriškis.

„Ne, ne mano“, – sakau trumpai, nes aiškinimas, kad skambina redaktoriui, ir kad aš niekuo dėtas, truks gerokai ilgiau.

„A, supratau. Ieškau toliau. Nusibodo man su jais kovoti“, – sako.

„Nieko tokio. Sėkmės“, – atsisveikinu.