Legendinė Palangos vyriausioji prokurorė – apie minkštą širdį, kietą politiką ir atsisakymą tapti „kišenine“ Generaline prokurote

Linas JEGELEVIČIUS, 2020-11-26
Peržiūrėta
3391
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Legendinė Palangos vyriausioji prokurorė – apie minkštą širdį, kietą politiką ir atsisakymą tapti „kišenine“ Generaline prokurote

Nijolė Požarskienė Palangos gyvenime paliko ryškų pėdsaką – 17 metų ji dirbo Palangos miesto vyriausiąja prokurore. Ji prisimena, kad jai pradėjus dirbti kurorte 1995 metais, Palangoje prokurorų darbo krūvis vasaromis išaugdavo keletą kartų. „Be to, tapo beveik neįmanoma kokybiškai tirti nusikaltimų ir atlikti kitų prokuratūros funkcijų, nes nauja reforma visiškai sunaikino patyrusių tardytojų korpusą – atėjo neprofesionalių kvotėjų banga, kurie neatlaikę didelių darbo krūvių, keitėsi kaip tekantis vanduo. Reikėjo šią problemą spręsti – kreipiausi į tuometinį miesto merą Praną Žeimį, nusprendžiau organizuoti koordinacinį pasitarimą, į kurį pakviečiau Seimo atstovus, Vyriausybės kanclerį, Generalinio prokuroro pavaduotoją, Generalinį policijos komisarą – pavyko pasiekti, jog vasaros metu į kurortą būtų komandiruojamos papildomos kriminalistų pajėgos, tačiau dalis jų atvykdavo čia su atostogų nuotaikomis,“ – prisiminė N. Požarskienė kalbėdama su „Palangos tiltu.“

–Ko gero, daug ką nustebinote, sutikdama dalyvauti Seimo rinkimų kampanijoje, siekti Seimo nario mandato Mėguvos vienmandatėje rinkimų apygardoje kaip „Laisvės ir teisingumo“ partijos kandidatė. Kodėl sutikote? Ar nebuvo kitų partijų, kurios norėjo jus matyti savo kandidate?
–Savo sprendimu stebėjausi ir pati (šypsosi). Vykstant rinkiminei kampanijai į praėjusios kadencijos Seimą, buvau gavau pasiūlymų dalyvauti rinkimuose, bet atsisakiau. Ir niekuomet nesvarsčiau tokios galimybės. Tačiau šiuo atveju daug pastangų „palaužti mano pasipriešinimą“ padėjo Artūras Paulauskas, net keletą kartų jis buvo atvykęs į Klaipėdą susitikti su manimi. Jis- mano buvęs vadovas, tai tikriausiai ir pasidaviau dėl to (šypsosi). Bet šios partijos nare nebuvau. Turiu didelę teisinę, politinę ir gyvenimišką patirtį, todėl Seime galėjau dirbti konstruktyviai, juolab, kad ten labai stigdavo teisininkų. Tai atsispindėjo nekokybiškuose, netvariuose Seimo priimtuose įstatymuose.
–Kai žvelgiate į naujos sudėties Seimo kadenciją, naująją valdančiąją koaliciją, jos programą, kokios jus mintys aplanko?
–Kiekvieną kartą pasikeitus valdžiai, žmonės tikisi kažko geresnio, pozityvesnio, bet pasibaigus jos kadencijai, praktiškai, visuomet pasipila kritikos – pagrįstos ir ne visai pagrįstos – banga.
Naujoji koalicija gali būti ir gana trapi, jei jos nariai bus nepakantūs, pernelyg arogantiški – tai mes ypač stebėjome kadenciją baigusiame Seime. Bet koalicija bus gana stabili, jei jos tikslas bus dirbti šaliai, nedemonstruoti nepagrįstų partinių ar asmeninių ambicijų.
Man bus įdomu stebėti, kaip „Laisvės“ partijai pasiseks įgyvendinti rinkiminį savo pažadą, kuris, manau, ir „ išnešė“ ją į Seimą – tai yra legalizuoti kanapių vartojimą ir įstatymais įteisinti vienos lyties asmenų partnerystę. Man atrodo, kad tai gali būti sunkiai suderinama su konservatyviomis krikščioniškomis pažiūromis. Bet tikiu, tomis trimis moterimis ir linkiu joms pademonstruoti aukštą politinę kultūrą bei įrodyti,kad Seimas ir Vyriausybė yra ne vien purvo drabstymo ir intrigų vietos, o kompetentingos ir inovatyvios institucijos.

–Jūs daugiau kaip 40 metų dirbote prokuratūroje, 17 metų buvote Palangos vyriausioji prokurorė. Kuomet buvo jums itin sunku dirbti? Gal 1990-ųjų pradžioje, kai Lietuva buvo „laukinio kapitalizmo“ ir reketo, rezonansinių nužudymų šalis. Ar prie tam tikrų prezidentų, Vyriausybių?
–Taip, praktiškai visą savo darbinę karjerą buvau „ištikima“ prokuratūros sistemai. Prokuratūra buvo antrieji mano namai ir, jei atsukus laiką reikėtų rinktis profesinį kelią iš naujo, nieko nekeisčiau. Tais sovietiniais laikais merginai patekti į prokuratūrą buvo mažai šansų. Tai buvo laikoma vyriška profesija. Tačiau po diplomo įteikimo Teisės fakulteto vadovybei pareiškiau, jog dirbsiu tik prokuratūroje. Matyt, už mano įžūlumą, mane „ištrėmė“ į Lazdijų rajono prokuratūrą, o Generalinė prokuratūra dar pareikalavo, kad tris metus nekurčiau šeimos, nes toks buvo priverstinis atidirbimo už diplomą terminas. Tais laikais Lazdijų miestelis nebuvo ypatingai gražus – visur išklypę šaligatviai, gyventi nėra kur, tik 5000 gyventojų, bet rajonas buvo didelis.
Man vėliau Lazdijų prokuratūrs vyr. prokuroras prisipažino, jog, išvydęs mane, jis tuoj pat paskambino į Generalinę prokuratūrą ir pareikalavo atsiimti „tą mergikę“, t. y. mane (šypsosi). Bet vėliau nesigailėjo, kad leido pasilikti. Po kelių mėnesių vyriausiasis prokurortas ramiai išėjo atostogų, palikęs mus su kursioku visiškai „žalius“ vienus. Buvo didelis stresas, kaltinamąsias kalbas ir kalbas civilinėse bylose ruošiau naktimis. Tačiau po keleto mėnesių į teismo posėdžius prisirinkdavo pilnos salės dzūkų klausytis mano kaltinamųjų kalbų ir netgi išvadų civilinėse bylose. Tuomet supratau, kad „įmetimas į šaltą vandenį“ man išėjo į gera. Darbo valandų neskaičiavau. Darbo krūviai buvo milžiniški. Mano kurso draugą atleido už piktnaudžiavimą alkoholiu, taigi su vyriausiuoju Lazdijų prokuroru likome dviese. Jis kuravo tik miliciją, man teko visos kitos prokuratūros vykdomos gunkcijos: teismo, bendroji, nepilnamečių priežiūros ir baudžiamųjų bylų tyrimas, civilinių ieškinių reiškimas. Jaučiausi baigusi antrą universitetą.
1982 metais mano vyrą perkėlė dirbti į Klaipėdą. O aš kadangi už diplomą 3 metus jau buvau atidirbusi, darbu pasirūpinti turėjau pati. Pažįstami patarė į prokuratūrą net nesikreipti, nes tuometinis Klaipėdos miesto prokuroras, buvo kalbama, prokuratūroj nepakentė operatyvinių darbuotojų moterų ir kartodavo, kad per savo karjerą padarė vieną gerą darbą – „iškasavojo“ (tai reiškia, kad atsikratė) visas moteriškos giminės darbuotojas iš šios institucijos.
Nepaisant to, surizikavau. Priėmė. Tapau pirmąją moterimi tuometinėje Klaipėdos prokuratūroje. Iškėlė sąlygą: į darbą ateiti per tris dienas. Tuo metu mano dukrelei buvo tik 11 mėnesių. Skubiai suradau auklę ir pradėjau dirbti. Buvo budėjimo grafikai, pagal kuriuos dažnai tekdavo vykti naktimis į įvykio vietas – ar savo mirtimi mirus, ar nusižudžius, ar nužudžius žmogų, taip pat esant išžaginimams. Kadangi mano vyras dažnai būdavo komandiruotėse, mažametę dukrą tekdavo imti su savimi. Kol dirbdavau įvykio vietoje, su ją žaisdavo milicininkas, o rytą jau turėdavau būti darbe, nes operatyviai reikėjo tirti naujai padarytą nusikaltimą. Mano dukra, mėgstu kartoti, užaugo milicijos „ varanoke“. Ji, matyt, pakankamai „persisotino“ mano darbu ir kategoriškai nenorėjo eiti mano pėdomis.
Po to prasidėjo Sąjūdis. Turėjome savo nedidelę kuopelę prokuratūroje, nors mus akylai stebėjo Generalinė prokuratūra ir Maskva. 1990 metais mane išrinko į Klaipėdos miesto pirmąją nepriklausomą Tarybą ir Tarybos pirmininko pavaduotojos postą. Lietuvoje buvau vienintelė moteris užimanti tokias pozicijas. Tai buvo visuomeninės mano pareigos, duoną užsidirbau prokuratūroje. Pusę dienos darbuodavausi miesto Taryboje, kitą pusę – prokuratūroje. Dažnai reikėdavo pavaduoti Tarybos pirmininką dėl jo komandiruočių. Per įvykusį Maskvoje pučą (nesėkmingas bandymas nuversti Michailą Gorbačiovą, paskutinį sovietų Sąjungos vadovą įvyko 1991 m. rugpjūčio 19-22) buvau likusi viena, nes miesto Tarybos pirmininkas V.Čepas įstrigo Kolumbijoje. Miestas buvo pilnas kariškių, siųsdavo savo šnipus, kurie tariamai kalbėjo tik rusiškai, bet mokėjo ir lietuvių kalbą, kad klausytųsi ką mes tarp savęs kalbamės. Kad neužvirtų pragaras, reikėjo daug diplomatijos. Teko atlaikyti sausio 13-ąją, kai sovietaiu žėmė Vilniaus televizijos bokštą – mūsų Girulių televizijos bokštas liko vienintelis išėjimo langas į Europą. Teko organizuoti jo gynybą ir televizijos transliacijas Europai. Nemiegodavome po keletą parų. Juokaudavome, kad arterijomis jau teka ne kraujas, bet kava.
Mano šeimą, kaip ir Tarybos pirmininko, kariškai įrašė į „juoduosius“ sąrašus ir, jei įvykiai būtų susiklostę kitaip, neaišku kur būtume atsidūrę. Neįmanoma trumpai visko papasakoti, ką patyriau per tuos metus, bet tai mane labai užgrūdino, išugdė tvirtą, įvairiapusišką asmenybę. 1995 metais, pasibaigus Tarybos kadencijai, ir depolitizavus prokuratūros darbuotojus, man buvo pasiūlytos Palangos miesto apylinkės vyriausiosios prokurorės pareigos.

–O gal dirbti prokurore Palangoje jums buvo tarsi nesibaigiančios atostogos? Juk čia specika kitokia, ar ne?
–Nesibaigiančių atostogų Palangoje tikrai neturėjau (šypsosi). Moterų, vyriausiųjų prokurorių Lietuvoje tuomet buvo apie tris ar keturias, todėl į mus buvo nukreiptas ypatingas dėmesys.
Palangos miesto apylinkės prokuratūra buvo įsteigta tuometinio generalinio prokuroro Artūro Paulausko iniciatyva. Palangos prokuratūra neturėjo savo patalpų, todėl kartu su sekretore beveik tris metus dirbome viename nedideliame kabinete, tuometinės „sodros“ patalpose. Dviejų prokurorų kabinetas buvo Palangos miesto teismo patalpose.
Teko dirbti ne tik prokurorės darbą, bet ir užsiimti prokuratūros statybomis. 1997 metais palio mėnesį persikėlėme į naujas Palangos prokuratūros patalpas Vytauto g. 7.
Mūsų kolektyvas buvo puikus, bet sakote tiesą: Palanga yra specifinis miestas, todėl vasarą mūsų darbo krūvis išaugdavo keletą kartų. Be to, tapo beveik neįmanoma kokybiškai tirti nusikaltimų ir atlikti kitų prokuratūros funkcijų, nes nauja reforma visiškai sunaikino patyrusių tardytojų korpusą – atėjo neprofesionalių kvotėjų banga, kurie neatlaikę didelių darbo krūvių, keitėsi kaip tekantis vanduo. Reikėjo šią problemą spręsti. Suderinusi su tuometiniu miesto meru Pranu Žeimiu, nusprendžiau organizuoti koordinacinį pasitarimą, į kurį pakviečiau Seimo atstovus, Vyriausybės kanclerį, Generalinio prokuroro pavaduotoją, Generalinį policijos komisarą. Pasitarimo metu pasisekė pasiekti, jog vasaros metu į miestą būtų komandiruojamos papildomos kriminalistų, kvotėjų pajėgos. Tačiau tai dar buvo netobulas modelis. Pareigūnai buvo komandiruojami tik dviems savaitėms ir norėdavo tik poilsiauti, bet nedirbti, o pasibaigus komandiruotės laikui, savo darbo “šedevrus“ perduodavo naujai atvykusiems. Taigi viena byla pereidavo per keletą, gerai dirbti nesuinteresuotų asmenų rankų, todėl nusikaltimų tyrimo kokybė negalėjo tenkinti. Tokie koordinaciniai pasitarimai tapo būtinybe prieš kiekvieną vasaros sezoną, o procesą per keletą metų ištobulinome. Buvo siunčiami ir kariškiai budėti viešose vietose bei papildomi prokurorai į prokuratūrą. Komandiruočių į Palangą laikas tapo ilgesnis, nors kai kurie kolegos dėl to būdavo labai nepatenkinti.

–Kokios aplinkybės, nusikaltimo teisiamo žmogaus savybės kartais suminštindavo jūsų kietą širdį siūlant bausmę?
–Mano širdis labai retai suminkštėdavo, kadangi į teismus perduodavome tik bylas, kuriose nusikaltimai įrodyti 98-100 procentų ir praktiškai kuriose visuomet buvau garantuota, kad būtent tas žmogus padarė nusikaltimą, todėl jis ir privalėjo atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką. Suprantama, kitoks požiūris būdavo į nepilnamečius.
Vienos bylos tikrai nepamirštu ir tikriausiai vienintelis kaltinamasis suminkštino mano širdį. Nepilnametis internatinės mokyklos auklėtinis Kęstutis, labai pasiilgęs savo seserų, kurios jo nelankė, įsibrovė į vienos iš jų butą ir pavogė pinigų bilietui, kad galėtų nuvažiuoti pas kitą seserį į Mažeikius. Bet pastaroji jį išvarė, o apvogtoji parašė pareiškimą dėl vagystės. Teoriškai tai buvo vagystė – už ją Kęstutis ir buvo nuteistas lygtinai, bet morališkai seserų poelgio negalėjau suvokti. Po šios bylos Kęstutį ilgai globojau, kol jis išvyko iš Klaipėdos.

–Ar buvo jūsų profesiniame kelyje teisėjų, kurie skirdavo gerokai mažesnes bausmes, nei jūs siūlydavote? Dėl kokių priežasčių?

–Dar dirbdama Klaipėdos prokuratūroje 5 metus pagal specializaciją palaikiau valstybinius kaltinimus baudžiamose bylose. Per dieną kartais turėdavau ir po keletą posėdžių. Sulaukdavau ir grasinimų, o kaltinamojo romo vagystės byloje mane prakeikė romų taboras (šypsosi).
Buvo susiklosčiusi tokia praktika, kad teismas skirdavo 6 mėnesiais ar 1 metais mažesnę bausmę nei prašydavo prokuroras. Tai mes puikiai žinojome. Bet labai retais atvejais teismas duodavo ir didesnę bausmę, nei siūlydavo valstybinis kaltintojas.

–2011 metais Prezidentė Dalia Grybauskaitė jums siūlė tapti Lietuvos generaline prokurore. Niekada nepasigailėjote, kad atsisakėte? Beje, priminkite, kodėl tuomet nepasiryžote tokiam karjeros šuoliui?

–Taip, 2011 metais man buvo pasiūlyta kandidatuoti į Generalinio prokuroro postą, tačiau apsilankiusi pas tuometinę prezidentę Dalią Grybauskaitę priėmime, tos minties atsisakiau, kadangi supratau, jog savarankiškai dirbti man neleis, o būti kažkieno marionete – ne mano charakteriui. Ir mano nuogastavimai visiškai pasitvirtino, kai į šias pareigas buvo paskirtas D. Valys. Jis tapo žmogumi, vykdančiu svetimą, neprofesionalią valią ir visiškai sugriovė prokuratūros sistemą.

–Ar dažnai dabar būnate Palangoje? Kur joje yra jūsų mylimiausi kampeliai, vietos?
–Kai baigiau darbą Palangoje, ten nevažiavau apie penkeris metus, Dabar vykstu į ją tik esant reikalui. Matyt, man dar reikia pailsėti nuo Palangos (šypsosi). Kai tik pradėjau joje dirbti, šešis pirmus mėnesius pietų pertraukos metu, nesvarbu ar siautė ar pūga ar pylė lietus, eidavau prie jūros, po to ja „pasisotinau“... Mėgdavau pavaikštinėti ir Botanikos parke.

–Ar dažnai aplankote jūrą gyvendama Klaipėdoje?
–Jūrą Klaipėdoje dažniau pradėjau lankyti tik per paskutinius du metus. Iki tol nebuvo laiko.

–Dabar vis dar teikiate teisines paslaugas. Kokios jų žmonėms dabar yra aktualiausios?
–Gyvenime turėjau tris kategoriškas nuostatas, viena iš jų – niekuomet nebūti advokatu. Nors išėjau iš prokuratūros, bet juo netapau. Ir negalėjau suprasti kolegų, kurie palikę prokuroro postą, tuoj pat tapdavo advokatais. Man ši „pavara“ „nepersijungė“. Sunku, manau, vieną dieną kaltinus, kitą jau ginti nusikaltėlius , kai visiškai esi įsitikinęs jų kaltumu . O daryti tai tik dėl pinigų, pamynus savo principus , tai ne man. Esu „ baudžiauninkė“, t. y. baudžiamosios teisės specialistė, todėl pradėjusi teisines konsultacijas, teismuose atstovaudavau nukentėjusiuosius, pasikausčiau ir civilinėje, darbo teisėje. Žmonių problemų spektras labai platus, tai šeimyniniai ginčai, paveldėjimo klausimai, nuosavybės susigrąžinimas, ginčai su darbdaviais ir t.t

–Ką reikėtų daryti, kad teisminių ginčų mažėtų? Kad teismai, visa teisėsaugos sistema dirbtų efektyviau, kvalifikuočiau?
–Nemanau, kad teisminių ginčų greitu laiku sumažėtų. Žmonės įprato net mažiausias savo problemas spręsti teismuose. Šiuo metu priimtas gan naujas įstatymas, kurio pagrindu ir fizinis asmuo betarpiškai gali kreiptis į Konstitucinį teismą. Tad skundų gali būti dar daugiau. Vienintelė galimybė „nukrauti“ teismus būtų mediacinių institucijų tinklo kūrimas, kaip tai yra daugelyje užsienio šalių. Šiuo metu mediacija užsiima tik teisėjai, kurie ir taip dūsta nuo darbo krūvių ir,
deja, daro nemažai procesinių, loginių ir ...sąžinės klaidų.

 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Nijolė Požarskienė Palangos gyvenime paliko ryškų pėdsaką – 17 metų ji dirbo Palangos miesto vyriausiąja prokurore. Ji prisimena, kad jai pradėjus dirbti kurorte 1995 metais, Palangoje prokurorų darbo krūvis vasaromis išaugdavo keletą kartų. „Be to, tapo beveik neįmanoma kokybiškai tirti nusikaltimų ir atlikti kitų prokuratūros funkcijų, nes nauja reforma...


Nijolė Požarskienė Palangos gyvenime paliko ryškų pėdsaką – 17 metų ji dirbo Palangos miesto vyriausiąja prokurore. Ji prisimena, kad jai pradėjus dirbti kurorte 1995 metais, Palangoje prokurorų darbo krūvis vasaromis išaugdavo keletą kartų. „Be to, tapo beveik neįmanoma kokybiškai tirti nusikaltimų ir atlikti kitų prokuratūros funkcijų, nes nauja reforma...


Prezidentine vila vadinama „Auska“ netukus gali tapti Palangos nuosavybe. Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus sako, kad džiūgauti ar aktyviai planuoti darbus, kuo taps šis legendinis pastatas, dar ankstoka, visgi išdrįso pasvarstyti, kaip jis galėtų tapti matomas visuomenei. Iki kitų metų išskirtine vila dar gali mėgautis poilsiautojai, tačiau ateityje...


Valstybė į privačias rankas ketina atiduoti 1973 metais statytą legendomis apipintą Palangos vilą „Auska“. Tai, kad sutartis su vilą nuomojančia įmone nebus pratęsta, o šiuo metu rengiami dokumentai kompleksui parduoti, 15min patvirtino vilą valdantis Turto bankas.


Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje, šalia Palangos tilto bei Jūratės ir Kastyčio skvero parduodamas 1,3 tūkst. kv. m ploto veikiantis „Šachmatinės“ pastatas su viešbučio, restorano ir naktinio klubo patalpomis 12 arų žemės sklype. Objekto kaina sutartinė, rašoma pranešime spaudai. Jurgita Šilaikytė, „Newsec“, tarpininkavimo...


Amsėti ir loti gali ir šuo, ir žmogus, purvais drabstytis gali ir kiaulė, ir, tiesiogine prasme, žmogus. Bet nuo šiol purvu ant kitų drabstęsi po anonimų kaukėmis pasislėpę „Palangos tilto“ internetinės svetainės www.palangostiltas.lt komentatoriai turi suklusti – kaip ir kitos šalies internetinės žiniasklaidos priemonės, „Palangos tiltas“...


Valstybės šventės išvakarėse – apie politiką, politikus ir jaunimo problemas

Tatjana STANKEVIČIENĖ, Lina KUNICKIENĖ, 2013 03 07 | Rubrika: Miestas

Vakar Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos 7d klasės mokiniai su savo auklėtoja Tatjana Stankevičiene ir socialine pedagoge Lina Kunickiene lankėsi Palangos savivaldybėje, kur susitiko su miesto tarybos nariu Eimučiu Židanavičiumi.


Laikraštis užmušė musę ar politiką?  1

Alvydas ZIABKUS “Lietuvos ryto” apžvalgininkas, 2012 09 21 | Rubrika: PT redaktoriaus skiltis

Tokios rinkiminės kampanijos Palanga dar nematė. Į Seimą mėginantis sugrįžti Raimundas Palaitis į atlapus kibo ne savo konkurentams rinkiminėje apygardoje, bet apie jį nepalankiai rašančiam laikraščiui „Palangos tiltas‘.


Teisėja šoka pagal politiko dūdelę, prokurorai – dažniausiai komandiruoti ir neretai kaip laikini –stumiantys bylas vieni nuo kitų, o vienintelis nuolatinis prokuroras – tikrąją žodžio prasme – šiuo metu užverstas net 130 bylų – tokia realybė šiandien laukia palangiškių, pasiryžusių kurorte ieškoti teisingumo. Ar gali būti dar...


Kaip rašė „Palangos tiltas“, Žvejų g.42 namo gyventojų skundą dėl galimai vagiamos elektros energijos iš bendro naudojimo tinklų ikiteisminį tyrimą atlikęs Palangos miesto apylinkės prokuroras Gintas Pikčiūnas nutraukė,  nes konstatuota, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pastarąjį prokuroro sprendimą  apskundė minėto daugiabučio...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius