Mano mylimą pusseserę Varėnoje prieš Velykas pravirkdė „oranžinis bibis” – gali būti, kad Kosmose vyksta negeri dalykai

Mano Velykinės atostogos Varėnoje, mano gimtajame mieste, kuriame praleidau dvi pirmąsias savo gyvenimo savaites, prasidėjo labai netikėtai – mano brangios, mylimos gražuolės pusseserės, kuri paskutinius metus gyvena Katare, bet netikėtai parsirado namo, apsiašarojimu.

Niekada anksčiau jos nebuvau matęs tokios.

Ryte, pjaustydama virtinukų tešlą savo vaikučiams – jiems 10 ir 5 – ji nesusitvardė, net peilis jos rankose sudrebėjo: „Broli, kaip aš nekenčiu to Trampo ir Netanyahu,“ – jos pečiai virptelėjo.

Trampas – tai JAV prezidentas Donaldas Trampas, viena iš daugelio jo pravardžių – „oranžinis“ (dėl plaukų spalvos), Netanyahu – tai Benjaminas Netanyahu, Izraelio Ministras Pirmininkas, jo populiari pravardė – „Bibi“.  Mano nuostabi 75 metų teta Genė juos vadina trumpai dzūkiškai, jų neišskirdama – „oranžinis bibis!“

Aš maigiau kavos puodelio ąselę nebyliai, prikandęs lūpą – galvojau, ką atsakyti.

„Sese, pasaulyje – gal net kosmose – vyksta negeri dalykai. Bet tavoji gera žinia – kad tu galėjai grįžti į ramybės uostą, pas tėvus į Varėną,“ – tyliai jai teištariau.

Tiesa, būtent Varėna prieš kelias savaites, pranešus apie drono (pasirodo, ukrainietiško) nukritimą ir sprogimą jos Lavyso ežere, galėjo atrodyti kaip pavojingiausia vieta Lietuvoje ar pasaulyje.

Žodį „kosmose“ ištariau stipriau, nes išpažįstu teokosmologiją: istorinis procesas mūsų Žemėje yra kosminio pobūdžio – rezultatas ne tik politinių, socioekonominių veiksnių, bet ir dedamosios iš aukščiau.

Kitaip tariant, audros gali būti ne tik dykumų smėlio, saulės, magnetinės, bet ir kosminės, įdvasintos Visatos – net ne tiek svarbu, ar pastarųjų sukėlėjas yra Dievas, Kosmoso Dvasia, kiti pasauliai, itin pažengusios civilizacijos ar dar kažkas.

Mano mylimą sesę (į ją visada taip kreipiuosi) apsiašaroti prieš Didįjį Penktadienį privertė ne tiek pats Trampas ar Netanyahu, kiek žinia iš sūnaus mokyklos, už kurią tėvai moka kelias dešimtis tūkstančių dolerių per metus: dėl karo Irane paskelbtas nuotolinis mokymas baigiamas, po dviejų savaičių atstatomas mokymas klasėse.

„Broli, bet tai nesaugu! Tu neįsivaizduoji, ką reiškia iš savo terasos matyti skrendančią balistinę Irano raketą ir gaudyklę į ją skriejančią. Kai sprogsta raketa ore, vaikams nepaaiškinsi, kad tai – fejerverkai,“ – sakė ji.

Aš tylėjau, nudelbęs akis. Mano sesės akys – didelės, kaip ir mano. Ji man – itin artima.

Truputį šaipydamasis ją iki šiol vadinu kosmine: ji šešerius metus studijavo ir baigė mediciną Lietuvoje, kad įgyvendintų svajonę – taptų gydytoja. Kai dar buvo viena, man suokė, kad net ir su vaikučiu ji nenustygtų vietoje – vaikelį įkeltų į kuprinę ant nugaros ir keliautų padaryti šį pasaulį geresnį. Minėjo, kad nori gelbėti vaikus Afrikoje. O dabar ji turi gelbėti juos po savo širdimi išnešiotus – vienoje turtingiausių pasaulio šalių, Katare.

Jos vyras – arabas, kuris medicinos studijas baigė Lietuvoje, nors abiem buvo lemta susipažinti ir įsimylėti vienam kitą Vokietijoje.

Jis – pats nuostabiausias žmogus, kokį esu sutikęs – labai šiltas, jautrus, kuklus, atsidavęs šeimai bei kalbantis lietuviškai. Pradžioje į jį įtariai žvalgėsi ir mano pusseserės giminės, bet, pažinę jį, pamilo.

Jis yra labai nuosaikiai religingas ir, skirtingai nei daugelis kitų arabų, nuolat nekartoja: „إن شاء الله“ (Inshallah) – „kaip Dievas duos“.

Kataro mokykla tėvams, bijantiems su vaikais sugrįžti į klases, suteikė alternatyvą – rasti mokyklą ir baigti Kataro ketvirtokams prilygstančią programą bet kurioje kitoje šalyje.

Išgirdusi tokį prašymą iš mano mylimos pusseserės, vienos Varėnos mokyklos direktorė išpūtė akis: vietos ir Kataro mokymosi programos skiriasi kaip diena ir naktis.

O britiška mokykla Vilniuje už dešimtmečio mokslo metų pabaigimą nesikuklino paprašyti 5 tūkstančių eurų.

Žinoma, jos vietoje nenustygstančiam sūnui, didelėmis juodomis akimis, tai – nė motais.

Užvakar Varėnos tvenkiny, jau sutemus, jis pagavo vieną vienintelį mekšriuką. Jo gyvybę išgelbėjau neįtikėtinai lengvai, pasiūliau jo nečirškinti keptuvėje. Kol kas.

„Žinoma, tegul dar paauga iki vasaros, kai grįšiu,“ – linktelėjo man dešimtmetis, nors be galo mėgsta pasiginčyti.

Chm. Šiandien, Didįjį Penktadienį, dar nežinau, ką nuspręs mano mylima pusseserė, kurią vadinu sese...

Vis tik, jeigu tai, kas dabar vyksta pasaulyje, yra teokosmologinio pobūdžio – dėl kosminių dvasių audrų, o ne tik dėl audrų žmonių – ir ypač „oranžinio“ Trampo ir „bibio“ Netanyahu – galvose – tai nieko gera niekam čia nežada.

Tačiau rytoj, išvykdamas iš Varėnos, žinau, ką pasakysiu savo mylimai sesei, ją apkabinęs: „Aš tave labai myliu.“ 

Tyliai.