Medicinos studentė Gabija Batavičiūtė: kelionė nuo „nežinau, ar pavyks“ iki „aš galiu“

Apie vaikystėje užgimusią svajonę, baimę pradėti iš naujo ir vidinį augimą kalbamės su Gabija Batavičiūte. Šiandien ji ne tik studijuoja mediciną, bet ir moko būsimus sveikatos priežiūros specialistus paramediko ir slaugytojo padėjėjo mokymo programoje Karaliaus Mindaugo PMC. Tačiau kelias balto chalato link nebuvo tiesus – jame netrūko abejonių, vidinių kovų ir klausimo sau: „Ar aš tikrai galiu?“

 – Kada supratote, kad medicina yra Jūsų kelias? Ar ši svajonė lydėjo nuo vaikystės?

 – Dar pirmoje klasėje gavome užduotį nupiešti, kuo norime būti užaugę. Aš nupiešiau medikę. Turbūt jau tada kažkur giliai viduje žinojau, kad savęs kitur nematau – tik medicinoje.

 Svajonė lydėjo mane nuo vaikystės, tačiau drąsa ją įgyvendinti atsirado daug vėliau. Kartais norėti neužtenka – reikia subręsti tam žingsniui psichologiškai.

 – Kas labiausiai stabdė žengti į medicinos studijas?

 – Didžiausia baimė buvo nežinomybė. Medicinos kelias ilgas, reikalaujantis daug laiko, disciplinos ir vidinės stiprybės. Turbūt ne kiekvienas ryžtųsi tiek investuoti į mokslus ir iš esmės perkurti savo gyvenimą.

 Iš pradžių norėjau įsitikinti, ar tikrai priklausau medicinos pasauliui. Kai abejonės išnyko, atsirado ir sprendimas studijuoti mediciną.

 Labai gerai prisimenu laikotarpį, kai baiginėjau pirmąsias magistro studijas. Tada pamačiau išankstinio stojimo į mediciną informaciją ir pirmą kartą rimtai savęs paklausiau: „O kas, jei pabandyčiau?“ Supratau, kad daug labiau bijau ne nesėkmės, o minties, kad vieną dieną galiu gailėtis net nepabandžiusi.

 Dar neapsigynusi pirmojo magistro jau buvau įstojusi į medicinos studijas. Tai buvo vienas sunkiausių, bet kartu ir geriausių mano gyvenimo sprendimų.

 – Ar buvo momentų, kai atrodė, kad pradėti iš naujo jau per vėlu?

 – Žinoma. Būdama dvidešimties tikrai negalvojau, kad kažkada beveik iš naujo kursiu savo profesinį kelią. Nors medicinos srityje buvau nuo mokyklos baigimo, gydytojos profesija vis tiek reiškė visiškai naują etapą.

 Tačiau šiandien suprantu labai svarbų dalyką – žmogus neturi termino svajoti. Laikas vis tiek eina į priekį. Po metų būsime metais vyresni, tačiau galime būti ne tik vyresni, bet ir arčiau savęs, savo tikslų bei gyvenimo, kurio iš tiesų norime.

 – Kaip išmokote nepasiduoti abejonėms savimi?

 – Manau, kad augimas prasideda tada, kai išeiname iš komforto zonos. Viešas kalbėjimas, darbas skirtingose srityse, savanorystė, moksliniai projektai – visa tai mane stiprino ne tik kaip specialistę, bet ir kaip žmogų.

Didžiausia baimė yra nežinomybė. O ją geriausiai mažina žinios. Todėl nuolatinis mokymasis man tapo ne pareiga, o būdu augti ir pasitikėti savimi. 

Žinoma, šiame kelyje labai svarbūs buvo ir žmonės šalia. Iki šiol prisimenu sesės pasakytus žodžius: „Tu turi pabandyti. Mesti studijas visada spėsi, o jei nepabandysi – gailėsiesi visą gyvenimą.“ Kartais vienas sakinys gali pakeisti labai daug.

 – Šiandien esate ir studentė, ir mokytoja. Ką labiausiai norite perduoti savo mokiniams?

 – Labiausiai noriu perduoti drąsą bandyti. Dažnai žmones stabdo ne gebėjimų trūkumas, o baimė suklysti, nepavykti ar pradėti vėliau nei kiti.

 Aš pati supratau, kad tik pabandęs žmogus gali atsakyti į klausimus: „Ar tai mano kelias?“, „Ar aš galiu?“ ir „Ko aš iš tiesų noriu?“

 Noriu, kad mano mokiniai suprastų – kartais didžiausi gyvenimo pokyčiai prasideda nuo vieno sprendimo patikėti savimi.

 – Ką Jums šiandien reiškia baltas chalatas?

 – Tai daugiau nei profesija. Tai vidinio augimo, atkaklumo ir pasiryžimo simbolis.

 Galimybė būti būsima gydytoja man kelia didžiulį dėkingumą. Šis kelias privertė mane paaugti visomis prasmėmis, atrasti save iš naujo ir suprasti, kiek daug žmogus gali, kai nebijo siekti savo svajonės.

 Šiandien galiu drąsiai pasakyti – didžiuojuosi savimi, kad nepabijojau pabandyti.

 – Jei Jūsų gyvenimo kelionę reikėtų apibūdinti vienu sakiniu, koks jis būtų?

 – Kelionė iš „nežinau, ar pavyks“ į „aš galiu“.

Rima Urnikytė