Meilę muzikai Leonardas Farah pajuto Katare, bet svajonės išsipildė Palangoje – dainuoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuzikle „Matilda“

Agnė Benetytė , „Palangos tiltas“ žurnalistė

Palangiškis Leonardas Farah mokosi Klaipėdos licėjuje ir kasdien važinėja į Klaipėdą. Šešiolikmetis dainuoja Klaipėdos vaikų operos studijoje ir neseniai gavo vaidmenį Timo Minchino miuzikle „Matilda“, kur įkūnija Briusą ir brolį Maiklą. Tai – svarbios svajonės išsipildymas. „Muzika mano gyvenime atsirado labai anksti – jau nuo trejų metų. Mama pastebėjo, kad turiu gabumų, todėl nuo mažens mane vesdavo dainuoti ir groti. Su pianinu bei „Yamaha“ muzikos mokykla mane supažindino dar mums gyvenant Katare,“ – „Palangos tiltui“ sakė L. Farah.

–  Sveikiname gavus vaidmenį miuzikle „Matilda“! 

–  Į Klaipėdos vaikų operos studiją atėjo režisierė Rūta Bunikytė, kuri tikrino kiekvieną vaiką – prašė padainuoti, perskaityti kelis tekstus ir stebėjo, kaip jaučiamės scenoje. Po šios patikros buvo paskelbti vaidmenys.

Jau seniai svajojau tapti Briusu – tas vaidmuo man iš karto patiko, nes jis ryškus, stiprus ir įsimintinas. Kai sužinojau, kad gavau Briuso vaidmenį, buvau labai laimingas. Po kelių mėnesių, vienos repeticijos metu, sužinojau, kad taip pat vaidinsiu ir brolį Maiklą. Broliu būti aš visada norėjau, bet niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tai iš tikrųjų išsipildys.

–  Kada pradėjai dainuoti ir kas paskatino prisijungti prie Klaipėdos vaikų operos studijos?

–  Kai man sukako septyneri, jau gyvenant Palangoje, mama nuvedė mane į Klaipėdos vaikų operos studijos perklausą. Ten pirmą kartą pajutau, ką reiškia būti tarp vaikų, kurie myli muziką ir dainavimą taip pat stipriai kaip aš. Po perklausos prisijungiau prie studijos, ir nuo tada muzika tapo mano kasdienybės dalimi – repeticijos, pasirodymai, bendri darbai su kitais atlikėjais tapo mano gyvenimo dalimi.

–  Koks buvo tavo muzikinis kelias iki šiol? Kokie svarbiausi pasirodymai ar projektai tau įstrigo labiausiai?

–  Mano muzikinis kelias prasidėjo nuo mažų koncertų ir renginių. Nuo vaikystės groju pianinu, todėl scena man visada buvo artima.

Vienas didžiausių ir įsimintiniausių mano pasirodymų buvo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Ruggero Leoncavallo operoje „Pajacai“. Tai buvo pirmas didelis spektaklis, kuriame dalyvavau – su tikra opera, tikra atmosfera ir didžiule atsakomybe. Šis patyrimas parodė, koks rimtas ir įdomus yra scenos pasaulis. Kiekvienas koncertas ar projektas palieka savo pėdsaką, tačiau opera „Pajacai“ tapo mano atspirties tašku.

Taip pat 2023 metais baigiau Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklą, kur grojau fortepijonu.

Dabar ypatingai svarbus etapas yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Timo Minchino miuziklas „Matilda“. Mūsų studija šį kūrinį stato jau daugiau nei šešerius metus, todėl prisidėti prie jo – didžiulė garbė. Jaučiu, kad dalyvauju kūrinyje, kuris turi pasaulinę šlovę, o mūsų studijai taip pat labai svarbus.

–  Gal svajoji savo ateitį sieti su muzika, ar tai labiau hobis?

–  Nuo mažens muzika buvo svarbi mano gyvenimo dalis, tačiau ar ji taps mano pagrindine profesija – dar nesu tikras. Muzika man yra daugiau nei hobis – tai būdas išreikšti save. Tačiau domiuosi ir kitomis sritimis, todėl kol kas matau muziką kaip labai svarbią savo kasdienybės dalį, kuri visada bus šalia. Net jei kada nors neužsiimčiau muzika profesionaliai, ji vis tiek liktų su manimi – kaip įkvėpimo šaltinis ir veikla, teikianti džiaugsmą.

–  Gyveni Palangoje, bet repetuoji Klaipėdoje. Ar tai kelia sunkumų? 

Kartais būna sunku – reikia važinėti, derinti laiką tarp repeticijų ir mokslų. Žinoma pavargstu, bet žinau, kad tai mano pasirinkimas ir jis man svarbus bei teikiantis džiaugsmą.

–  Ar dainavimas netrukdo mokslams? 

–  Stengiuosi rasti laiko viskam. Aišku, būna dienų, kai sunkiau – kontroliniai, daug užduočių, o repeticijos užsitęsia. Tačiau jau išmokau planuoti laiką. Labai svarbu turėti discipliną.

Draugams irgi randu laiko – galbūt ne tiek, kiek norėčiau, bet tikri draugai tai supranta. Dainavimas man netrukdo, o padeda – moko organizuotumo, atsakomybės ir net suteikia daugiau energijos mokslams.

–  Kas labiausiai tave motyvuoja eiti šiuo keliu – scena, muzika, publikos aplodismentai?

–  Mano didžiausia motyvacija nuo pat pradžių buvo mama. Ji visada mane palaikė, skatino ir vedė į repeticijas, stengėsi dėl manęs, kad galėčiau būti ten, kur esu šiandien. Mama visada norėjo pamatyti mane scenoje – ten, kur pati svajojo būti. Kiekvieną kartą lipdamas į sceną galvoju apie ją.

Mano šeima visada mane palaiko – tėvai stengiasi, kad turėčiau galimybę lankyti repeticijas, koncertuoti, ir visada yra šalia. 

Draugai taip pat reaguoja labai draugiškai – kartais pajuokauja, kad esu „žvaigždė“, bet kartu džiaugiasi mano pasiekimais. Jie ateina į pasirodymus, domisi, kaip sekasi. Tai suteikia jėgų, net kai būnu pavargęs.

–  Ar gali pasidalinti smagiais ar netikėtais nutikimais iš repeticijų ar užkulisių?

–  Repeticijose visada nutinka smagių dalykų – juoko, netikėtų momentų. Kartais kas nors pamiršta tekstą, ir visi stengiasi išsisukti su improvizacija. Kartais rekvizitas sugenda pačiu netinkamiausiu momentu. Konkretaus vieno įsimintiniausio nutikimo negaliu išskirti – kiekviena repeticija turi savo unikalių ir smagių akimirkų.

–  Kokia tavo didžiausia svajonė – gal pagrindinis vaidmuo miuzikle, o gal dar didesnės scenos?

–  Vienos didelės svajonės dar neturiu. Žinoma, būtų labai įdomu kada nors turėti pagrindinį vaidmenį miuzikle – tai būtų didžiulis iššūkis ir vertinga patirtis. 

Bet dar svarbiau man yra tai, kad muzika visada liktų mano gyvenime. Nesvarbu, kokia scena – didelė ar maža – svarbiausia, kad galėčiau kurti, vaidinti, dainuoti ir būti savimi.

Nuotraukose:

Leonardas Farah. Asmeninio albumo nuotrauka

Leonardas Farah su mama ir broliu Deivydu. Asmeninio albumo nuotrauka

Miuziklas „Matilda“. Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka