Meras Šarūnas Vaitkus: „Kaip iš sūrio išvirti uogienę: apie „svajonių namus“ transformatorinėje, blogus teismus ir Savivaldybę“

Palangoje vėl į viešumą iškilo istorija apie transformatorinę, svajonių namus ir, kaip teigia miesto vadovas Šarūnas Vaitkus, nuolatinį „nuskriaustųjų“ ieškojimą.

„Panašu į tai, kad vienas veikėjas, gyventojų jau pramintas „Palangos celofanu“, regis, naktimis nebemiega vis ieškodamas „nuskriaustųjų“, kad galėtų vėl ir vėl papilti purvo ant valdžios. Tai tilto spalvos ne tos, tai sniego per daug prisnigo, tai nesigauna iš transformatorinės pasistatyti svajonių namus“, – sako Palangos meras Šarūnas Vaitkus.

Pasak jo, pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau kartojami pasakojimai apie neva „tyčiojančius“ teismus, institucijas, kurios esą „laukia kyšių“, ir apie Palangą, kurioje, pasikeitus valdžiai, neva „atsivers rojus“.

„Du ponai kauniečiai, save pristatantys neteisybės aukomis, susėdę porina, kaip reikėtų pakeisti valdžią Palangoje, o tada jau kurorte atsivers rojus...“, – ironijos neslepia meras.

Vienas iš šių veikėjų, kaip primena viešumoje pasirodę tyrimai, yra buvęs emigrantas, Jungtinėje Karalystėje subankrotinęs įmonę ir palikęs apie 2,3 mln. svarų skolų kreditoriams bei nesumokėjęs darbuotojams daugiau kaip 150 tūkst. svarų. Šiuos faktus, kaip nurodoma, atskleidė tyrimą atlikęs tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas.

Kitas – architektas D. V., kuris, mero žodžiais, „savo svajonių namus įžvelgė maždaug 40 kv. metrų sovietinėje mūro belangėje“, dar visai neseniai vadintoje ESO transformatorine.

Visa ši istorija, Savivaldybės vertinimu, primena liaudies pasakos epizodą apie lapę, kuri gudrumu „susiveikia“ sūrio. Tik šįkart taikinys – ne varna, o valstybė.

2018 metų rugpjūtį D. V. iš ESO aukcione įsigijo 1968 metais statytą transformatorinę Palangos rekreacinėje teritorijoje, J. Šliūpo gatvėje. Pastatas stovi 0,68 aro valstybinės žemės sklype, kurio naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorija. Žemė nebuvo nei nuomojama, nei parduodama, o ESO jos neturėjo nuosavybės teise.

Nepaisant to, D. V. už 32,6 tūkst. eurų įsigijo pastatą. Būtent tiek, regis, ir turėjo kainuoti „svajonių namai Palangoje“, su sąlyga, kad ateityje transformatorinė bus „šiek tiek“ perstatyta, o valstybė dar ir atseikės žemės.

Įsigijęs pastatą, savininkas ėmėsi aktyvių žygių – ne kartą kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, prašydamas žemę parduoti lengvatinėmis sąlygomis be aukciono, esą pastatui jos reikia. Atsakymas buvo neigiamas. Vėliau bandyta keisti pastato paskirtį į poilsio ir gauti leidimus rekonstrukcijai. Rezultatas – tas pats.

Tuomet pasirinkta kūrybinė strategija: atliktas paprastasis remontas, sudėti plastikiniai langai, pastatas pervadintas dviračių remonto dirbtuvėmis ir taip įregistruotas Registrų centre. Tačiau ir tai situacijos nepakeitė.

Žemės gauti nepadėjo nė teismai.

2021 metų balandį Plungės apylinkės teismas konstatavo, kad žemė be aukciono gali būti parduodama tik tuomet, kai ji realiai būtina vykdyti pastato paskirčiai ir kai ši paskirtis atitinka esantį inžinerinių tinklų žemės naudojimo būdą. Teismo teigimu, įstatymai nenumato galimybės tenkinti pareiškėjo neapibrėžtų ateities ketinimų.

Beje, teisme pats ieškovas pripažino, kad dviračių remonto veikla nebuvo nei pradėta, nei registruota, tačiau tikino, jog „šeimos dviračiai tikrai buvo remontuojami“.

Žemesnės instancijos teismo poziciją vėliau patvirtino ir Klaipėdos apygardos teismas.

Kai nepavyko per žemėtvarką, atėjo eilė Savivaldybei. Tačiau Regionų apygardos administracinis teismas atmetė D. V. skundą dėl neišduoto statybos leidimo kapitaliniam remontui, nurodydamas, kad prie pastato nėra privažiavimo. Teismas priminė, jog privažiavimas būtinas ne tik statybos darbams, bet ir specialiųjų tarnybų, ugniagesių patekimui bei pastato eksploatavimui.

Šią išvadą 2022 metais patvirtino ir Vyriausiasis administracinis teismas.

Paradoksalu, tačiau pats savininkas viešai yra pripažinęs: „tik kvailys Palangoje pirktų turtą tam, kad taisytų dviračius“. Jis taip pat neslepia, kad transformatorinėje matytų poilsio būstą kurorte – ypač turint omenyje, jog pastatas yra kultūros paveldo teritorijoje, Tiškevičių laikų pušų apsuptyje, greta Eduardo Balsio sodybos ir Žemaitijos savanorių atminimo ženklo.

Tačiau vietoje paprastos išvados, kad problema kilo dėl paties pasirinkimo, pasirenkamas aukos vaidmuo: valdžia bloga, teismai blogi, visi aplink kalti. Negana to, skundžiamasi ir tuo, kad dabar, kai visi žino, koks tai problemiškas statinys, jo esą nebebus įmanoma parduoti.

„Tad kalti visi – tik ne tas, kuris pabandė iš sūrio išvirti uogienę“, – apibendrina Palangos meras Šarūnas Vaitkus.

Parengta pagal Palangos mero Šarūno Vaitkaus įrašą „Facebook“