Dukart vėžį įveikusi Palangos abiturientė Anželika Dekontaitė: „Gydytojai man uždraudė pasidaryti tatuiruotę, kurios labai norėčiau"“

„Palangos tiltas“ domisi savo herojų likimais. Apie 17-metę palangiškę Anželiką Dekontaitę, susigrūmusią su vėžiu, III stadijos Hodžkino limfoma, jau rašėme nekart. 2016 metų gruodį diagnozavus ligą, po sėkmingo gydymo chemoterapija ji pasitraukė, bet atsinaujino 2018 metų balandį... Anželikos laukė antra operacija, chemoterapija, spindulinė terapija, ją lydėjo plaukų netekimas ir kiti skausmingi išgyvenimai. Kaip Anželika gyvena šiandien? Ji vėl mielai atsakė į šiuos klausimus.
– Anželika, jūs – mūsų praėjusios vasaros žurnalo „Lietuvos pajūris“ herojė. Kas pasikeitė jūsų gyvenime per metus?
– Laikas pralėkė taip, kad nespėjau susivokti. Jau baigiau 11 klasę ir jau laukia paskutiniai mokslo metai. Suėjo 18 metų, laikausi vairavimo teises, tai, tikriausiai, didžiausias įvykis per visus metus ir svajonės išsipildymas. Po truputėlį pradėjau sportuoti, tai sugrąžino daug prisiminimų ir suteikė daug laimės. Taip pat praėjo jau dveji metai nuo paskutinės chemoterapijos, man tai nesuvokiama protu, atrodo viskas vyko taip neseniai.
– Vadinasi, vėžys atsitraukė ar galutinai jį įveikėte?
– Gydytojų verdiktu buvo paskelbta remisija. Bet tai nereiškia, kad vėžys nepasibels į mano duris ir trečią kartą... Svarbiausia, kad šiuo metu – šiandien – esu laiminga. Nepaisant nedidelių negalavimų, kuriuos patiriu kaip ilgo sunkaus gydymo pasekmes, viskas – gerai. Sulaukusi pilnametystės, turėjau persikelti į suaugusiųjų skyrių – tai atrodė net baugiai ir keistai. Atsisveikinti su vaikų onkologiniu skyriumi emociškai buvo sunku – jame liko daug ne tik blogų, bet ir nuostabių prisiminimų ir potyrių.
Turėsiu dabar sveikatą tikrintis kas penkerius metus. Tai – laikas, per kurį gali įvykti labai daug. Galbūt tik po penkerių metų galėsiu pasakyti, kad ši liga liko man už nugaros ir tik mano prisiminimuose?..
– Kaip genate šalin šią mintį: „O jeigu, neduok die, VĖL viskas pasikartos?"
– Kartais šių minčių nusikratyti nepavyksta, jos kirba ir neduoda ramybės... Bandau susitarti su savimi, kad nieko negaliu pakeisti ir bus, kaip bus. Stengiuosi mėgautis kiekviena minute, kurią galiu praleisti su draugais, šeima ar net pati su savimi. Noriu patirti ir išbandyti viską, ką galiu. Aš negaliu vėl susirgti, nes dar yra labai daug ką nuveikti gyvenime. Pasikartosiu: liga išmokė gyventi šia diena.
– Ką gydytojai jums uždraudė daryti?
– Gydytojai uždraudė pasidaryti tatuiruotę (šypteli). O aš labai labai noriu ją pasidaryti (nusijuokia)... Tiesą pasakius, leido pasidaryti tik labai mažytę, na, bent tokią (šypteli).
– O kaip dėl krepšinio, jūsų gyvenimo aistros?
– Krepšinis liko mano širdy. Man tai – gana skaudi tema. Stebiu savo amžiaus merginas, kaip jos tobulėja, žaidžia. Neslėpsiu – su baltu pavydu ir kartais ašara akyse. Na, bet nieko negaliu padaryti... Tikiuosi, kad dar kada nors gyvenime teks paimti krepšinio kamuolį į rankas ir perbėgti per aikštelę varžybų metu.
– O galite pasimėgauti vasaros saule?
– Vasaros saule pasimėgauti nelabai galiu, gydytojai neleidžia... Gali įvykti alerginė reakcija. Kad ir kaip norėčiau to palangietiško įdegio, deja, negaliu sau to leisti.
– Esate tarsi kitų panašaus likimo jaunų žmonių, kaip jūs, ambasadorė. Jaučiatės tokia? Kaip dažnai sulaukiate pagalbos prašymų, prašymų patarti iš kitų jaunų žmonių? Jų tėvų? Pasidalinkite, prašau, istorijomis...
– Ambasadore tikrai nesijaučiu. Dalinuosi savo istorija, kad daugiau žmonių suprastų: vėžys nėra mirties nuosprendis ir juo sergančių žmonių nereikia bijoti. Mes esame tokie patys, tik skiriamės tuo, kad gyvendami dar ir turime kovoti už savo būtį, ateitį.
Pagalbos prašymų patarti iš savo bendraamžių nesulaukiu, labiau viskuo dalijasi mamos. Su savo likimo draugais susirašome tik pasilabinti ir paklausti, kaip sekasi, bet tai būna retai. Mes jauni žmonės, susidūrę su vėžiu, stengiamės grįžti į savo gyvenimus, užsiėmimus, pas savo senus draugus ir kuo greičiau užmiršti ligą ar su ja susijusius dalykus...
– O kaip jūsų mokslai? Ar laiku baigsite mokyklą? Ką toliau planuojate?
– Mokslus, tikiuosi, baigsiu laiku, pasivijau savo bendraklasius. Bet buvo labai sunku, sunku ir iki šiol. Yra daug žinių spragų, kurias užpildyti gana nelengva. Tenka samdyti korepetitorius ir mokytis stipriai papildomai. Tikiuosi 12 klasę užbaigti kuo geresniais rezultatais.
Dar nesu apsisprendusi, ką noriu toliau gyvenime veikti, bet minčių turiu... Išsirinkti neskubu, nes liko visi metai iki 12 klasės baigimo. Nežinia, kas gali per juos įvykti, o dar ir tas „kovidas“... Esu linkusi į menus, kuriuos man padėjo atrasti ligoninėje praleistas laikas, bet nesu tikra, kad mano ateities planai siesis su jais. Manau, kad norėčiau savo ateitį sieti su sportu. Tapti trenere ar dirbti kokioje komandoje kineziterapeute?
– Kas jums teikia dvasios stiprybę?
– Smalsumas ir troškimas gyventi. Gyvenimas – mano didžiausias motyvatorius. Koks didelis jis! Aš jį tik tyrinėju – tam reikia daug laiko, noriu keliauti, džiaugtis, gyventi ir mėgautis buvimu čia.
– Karantiną dėl „kovido“ sunkiai išgyvenote?
– „Kovidas“ man priminė dienas, praleistas ligoninėje ir dienas namuose po chemoterapijos. Karantino metu turėjau rimtų sveikatos negalavimų, tad visą mėnesį teko sėdėti namie. Kadangi esu rizikos grupėje su savo žemais kraujo parametrais, plaučių restrikcija ir savo „draugu“ vėžiu, turėjau vengti žmonių dar labiau nei anksčiau. Ir labiau nei kiti! Buvo gan nelengvas laikmetis. Sugrįžo ne patys geriausi prisiminimai ir liūdna nuotaika.
– Kaip suteiktumėte viltį jaunam žmogui, kurį kankina depresija ar tiesiog bloga nuotaika?
– Labai sunku ką nors patarti... Pati buvau puolusi į depresiją. Man tai buvo vienas iš sunkiausių gyvenimo etapų. Buvimas su savo negatyviomis mintimis labai vargina ir atima daug jėgų. Pripažinsiu: net galvojau apie savižudybę. Visas pasaulis nusidažė juodai ir visi nusigręžė nuo manęs. Tokios mintys sukosi mano galvoje. Man labai padėjo pokalbiai su man artimais žmonėmis. Nereikia bijoti prisipažinti artimiausiems žmonėms, kad kamuoja depresija, nereikia užsidaryti savyje, nes bus dar sunkiau...
Mane pagydė juokas – ieškojau komiškų, linksmų video, akimirkų net internete, ir veikla – darymas tai, kas man patinka. Tai tikrai gydo. Be to, stengdavausi būti su draugais, sportuoti, medituoti, piešti, galų gale, dainuoti, klausytis muzikos ir panašiai.
Daryk, kas tau kelia džiaugsmą ir pamatysi, kad pasaulis po truputį tampa spalvingesnis. Svarbu yra jame pastebėti smulkmenas ir jose įžvelgti grožį. Reikia nebijoti kartasi pabūti šiek tiek „crazy“ (pamišusiam, – aut. past.) ir... gyventi dėl savęs.
Negaliu dar tvirtai pasakyti, kad aš šiuo metu esu 100 procentų laiminga ir įveikusi depresiją, tačiau tamsių spalvų mano gyvenime dabar – gerokai mažiau. Gyvenimas – ne tik geri dalykai, jame yra visko, bet svarbiausia jame pamatyti daug nuostabių dalykų. O jų – tikrai daug!