Naujasis Palangos poliklinikos šeimos gydytojas Lukas Petreikis į darbą atvažiuoja ir dviračiu, ir motociklu

Agnetė Benetytė

Nuo birželio vidurio Palangos asmens sveikatos priežiūros centro komandą papildė naujas šeimos gydytojas, palangiškis Lukas Petreikis. Nors jaunas specialistas galėjo rinktis karjerą didmiesčiuose ar užsienyje, jis sąmoningai nusprendė grįžti ten, kur užaugo. Pasak jo, didžiausia gydytojo darbo prasmė – ne tik gydyti ligas, bet ir padėti žmonėms jų išvengti, kurti pasitikėjimu grįstą ryšį su pacientais ir savo pavyzdžiu skatinti sveikesnį gyvenimo būdą. 

„Nuoširdžiai galiu pasakyti – neįsivaizduoju geresnės vietos gyvenimui nei Palanga. Palanga yra viena geriausių vietų Lietuvoje gyventi aktyviai ir auginti vaikus,“ – „Palangos tiltui“ sakė Lukas, kuris į darbą dažnai atvažiuoja...dviračiu, o kartais – motociklu.

– Esate tikras palangiškis. Ar dar vaikystėje įsivaizdavote, kad ateityje dirbsite gydytoju būtent savo gimtajame mieste?

– Vaikystėje apie tai tikrai negalvojau. Ir tokios svajonės nebuvo. Tačiau vėliau, bręstant, labai aiškiai supratau, kad gydytojo darbas yra tai, ką norėčiau daryti. Tai profesija, kuri teikia prasmę – ji reikalinga žmonėms, visuomenei. Man atrodo, didžiausias gyvenimo džiaugsmas ir yra jausmas, kad gali padėti kitam žmogui, būti reikalingas. Tada ir supratau, kad tai mano kelias.

– Gydytojo profesija labai atsakinga. Kasdien tenka matyti ligą, skausmą, kartais ir netektis. Ar tai nė karto neatbaidė nuo pasirinkto kelio?

– Ne, neatbaidė. Priešingai – būtent čia ir slypi šios profesijos prasmė. Kai matai, kad gali žmogui padėti, kad tavo darbas turi realią vertę, atsiranda vidinė motyvacija. 

– Medikų studijos laikomos vienomis sudėtingiausių. Kokias svarbiausias pamokas išsinešėte iš studijų metų? Ko reikia, kad žmogus taptų geru gydytoju?

– Manau, tai galioja ne tik medicinoje. Kad ir kokią profesiją pasirinktum, reikia atsakomybės ir visiško atsidavimo. Jei nori pasiekti gerą rezultatą, negali dirbti puse kojos.

Studijų metais supratau labai paprastą dalyką – geriausi rezultatai ateina tik tada, kai visą save atiduodi darbui. Tada atsiranda ir profesionalumas, ir pasitenkinimas savo darbu.

– Kodėl pasirinkote būtent šeimos mediciną? Juk galėjote rinktis bet kurią kitą medicinos sritį.

– Studijų ir rezidentūros metu teko susipažinti su labai įvairiomis medicinos sritimis, pamatyti jų kasdienybę iš arti. Tačiau ilgainiui supratau vieną svarbų dalyką – didžioji medicinos dalis prasideda nuo labai paprastų dalykų.

Dažnai rimtos ligos neišsivysto per vieną dieną. Jos prasideda nuo mažų, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų požymių. Šeimos gydytojas turi galimybę tuos pirmuosius signalus pastebėti laiku, užkirsti kelią ligos progresavimui, pasirūpinti prevencija. Man būtent tai ir atrodo didžiausia šios specialybės vertė. 

– Ar pats laikotės tų sveikos gyvensenos principų, kuriuos rekomenduojate savo pacientams? Juk pasitaiko ir rūkančių, ir antsvorio turinčių gydytojų...

– Manau, gydytojas turi rodyti pavyzdį. Kaip tik vakar grįžau iš triatlono varžybų – aktyviai sportuoju, važinėju dviračiu, plaukioju, bėgioju, reguliariai lankau jėgos treniruotes. Natūralu, kad toks gyvenimo būdas lemia ir mitybos įpročius.

Nors darbas įtemptas, laiko fiziniam aktyvumui visada randu. Būtų keista pacientams sakyti viena, o pačiam elgtis priešingai. Žinoma, ne visos ligos priklauso nuo gyvenimo būdo – yra genetika, paveldimumas, traumos ir daugybė kitų aplinkybių, kurių negalime pakeisti. Tačiau tai, kas priklauso nuo mūsų pačių, turime stengtis daryti atsakingai. Jei nori, kad tavo žodis pacientui turėtų svorį, pirmiausia pats turi gyventi taip, kaip rekomenduoji kitiems.

– Jūs gydote ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus?

– Taip. Šeimos gydytojas rūpinasi pacientais nuo pat gimimo – nuo kūdikystės iki garbaus amžiaus.

– O ir pats auginate vaikus. Ar tėvystės patirtis padeda kasdienėje praktikoje?

– Be abejo. Su žmona auginame du mažus sūnus, todėl daugelį situacijų pažįstu ne tik iš medicinos vadovėlių, bet ir iš asmeninės patirties. Galiu ne tik pateikti rekomendacijas tėvams, bet ir suprasti, kaip viskas atrodo realiame gyvenime.

Medicinoje galima labai tiksliai aprašyti, kaip turėtų būti, tačiau praktikoje kiekvienas vaikas yra skirtingas – skiriasi jų charakteris, temperamentas, poreikiai. Ne viską pavyksta įgyvendinti idealiai. Todėl dirbant su vaikais reikia ne tik medicinos žinių, bet ir kantrybės, lankstumo, gebėjimo prie kiekvieno vaiko prieiti individualiai. Šitų dalykų vien universitete neišmoksi.

– Ar turite kokių nors mažųjų pacientų sudominimui skirtų gudrybių? Gal kišenėje visada nešiojatės saldainių?

– Ne, saldainių tikrai nereikia. Vaikus galima pradžiuginti ir visai kitais dalykais. Kartais užtenka paprasto lipduko. Atrodo smulkmena, tačiau vaikui tai tampa tikru įvykiu – jis džiaugiasi, prisimena vizitą ir kitą kartą į gydytojo kabinetą ateina drąsiau.

– Turbūt mieste jau tenka sutikti nemažai savo mažųjų pacientų?

– Dar tik karjeros pradžia, todėl tokių situacijų nėra labai daug. Tačiau noriu pabrėžti, kad gerą vaiko patirtį poliklinikoje kuria visa komanda. Labai svarbų darbą atlieka slaugytojos – jos pirmos pasitinka, nuramina, sukuria saugią atmosferą. Mano užduotis – tą pasitikėjimą išlaikyti apžiūros metu. Tad čia tikrai nėra vieno „Kalėdų Senelio“ – tai visos komandos darbas.

– Jauni gydytojai dažnai renkasi didmiesčius arba išvyksta dirbti į užsienį. Kodėl Jūs nusprendėte likti Palangoje?

– Manau, tai labai susiję su gyvenimo būdu, kurį noriu gyventi. Didmiesčiai turi daug privalumų, tačiau kartu – daugiau skubėjimo, automobilių, spūsčių, triukšmo. Man svarbiau galimybė aktyviai sportuoti, važinėti dviračiu, bėgioti, plaukioti, daugiau laiko skirti šeimai ir vaikams.

– Turbūt prie sprendimo dirbti Palangoje prisidėjo ir tai, kad čia pats užaugote?

– Tikrai taip. Kai čia gimsti, užaugi ir pats patiri, ką reiškia gyventi Palangoje, pradedi tai vertinti visai kitaip. Dabar, augindamas savo vaikus, suprantu, kad nenorėčiau iš jų atimti tokios vaikystės vien dėl to, jog man pačiam norėtųsi didmiesčio pramogų ar klubų. Man daug svarbiau šeimos gyvenimo kokybė.

– Dabar jau turbūt tenka gydyti ir buvusius mokytojus, klasiokus, pažįstamus?

– Taip, pasitaiko sutikti ir mokytojų, ir pažįstamų žmonių. Tai labai malonus jausmas. Atrodo, kažkada jie investavo į mane savo laiką, žinias, kantrybę, padėjo augti kaip žmogui. Dabar turiu galimybę savo darbu jiems atsidėkoti. Tai suteikia didelį profesinį ir žmogišką pasitenkinimą.

– Ar darbe pasitaiko netikėtų ar šypseną keliančių situacijų?

– Medicina labai emocinga profesija. Kartais penkiolika minučių tenka kalbėtis su žmogumi apie sunkią ligą, sudaryti gydymo planą, palaikyti jį emociškai, o vos uždarius kabineto duris įeina besilaukianti moteris arba mažas vaikas, kuris iš tavęs tikisi šypsenos, geros nuotaikos ir padrąsinimo.

Per vieną darbo valandą gali patirti visą emocijų spektrą – nuo liūdesio ir nerimo iki džiaugsmo, vilties ar net konfliktinių situacijų. Todėl gydytojas turi mokėti labai greitai persiorientuoti ir kiekvienam pacientui skirti visą savo dėmesį. Tai viena sunkiausių, bet kartu ir svarbiausių šios profesijos dalių.

– Apie gydytojus vis dar sklando įvairių stereotipų. Vienas jų – kad gydytojams būtina „atsidėkoti“, jog sulauktum geresnio dėmesio. Ką apie tai manote?

– Man toks požiūris visiškai svetimas. Didžiausias atlygis gydytojui nėra dovanos ar kitoks atsilyginimas. Didžiausias įvertinimas – paciento pasitikėjimas.

Kai žmogus laikosi rekomendacijų, sugrįžta konsultacijai, užduoda klausimus, domisi savo sveikata, matau, kad tarp mūsų vyksta bendradarbiavimas. O medicina juk retai būna vieno vizito istorija – kartais reikia koreguoti gydymą, ieškoti tinkamiausio sprendimo. Labai svarbu, kad pacientas nebijotų grįžti ir kalbėtis.

– Ar pasitaiko, kad ir pats ko nors išmokstate iš savo pacientų?

– Tikrai taip. Medicina nėra vien vadovėliai ar mokslinės rekomendacijos. Jos labai svarbios, tačiau kiekvienas pacientas papildo jas savo patirtimi.

Skirdami gydymą remiamės mokslo įrodymais, tačiau vėliau labai svarbu išgirsti, kaip žmogus jaučiasi, kaip veikia paskirtas gydymas, ką reikėtų koreguoti. Iš pacientų gaunamas grįžtamasis ryšys padeda priimti dar geresnius sprendimus.

Man atrodo, kad čia ir prasideda tikrasis medicinos menas – gebėjimas mokslo žinias pritaikyti konkrečiam žmogui. Todėl kiekvienas pacientas tam tikra prasme tampa ir mokytoju.

– Jau pasakojote apie sportą, aktyvų gyvenimo būdą. O kokių dar pomėgių turite?

– Nuo vaikystės mane labai traukė motociklai. Tai buvo vienas didžiausių mano pomėgių paauglystėje, o vėliau, atsiradus galimybei, šios aistros neatsisakiau. 

Kai atsirado galimybė, įsigijau motociklą. Į darbą dažniausiai važiuoju dviračiu, bet kartais, kai leidžia aplinkybės, renkuosi ir motociklą. Tai vienas iš būdų atsipalaiduoti ir pakeisti kasdienį ritmą.

– Jei galėtumėte palangiškiui duoti gerą sveikatos patarimą, kuris iš tiesų pakeistų gyvenimo kokybę, koks jis būtų?

– Palikti automobilį namuose. Skamba labai paprastai, bet, manau, tai vienas vertingiausių dalykų, kurį galėtume padaryti dėl savo sveikatos.

Grįžęs iš didmiesčių visada suprantu, kad ten automobilis dažnai yra būtinybė. O Palanga tam tiesiog ideali – turime puikią infrastruktūrą pėstiesiems ir dviratininkams. Daugumą vietų galima pasiekti per dešimt ar penkiolika minučių. Kartais tiek pat laiko užtrunka vien ieškant vietos automobiliui pastatyti.

Labai smagu matyti vyresnius žmones, kurie drąsiai vaikšto pėsčiomis, važinėja dviračiais, naudojasi pirkinių vežimėliais ir puikiai prisitaiko prie tokio gyvenimo būdo. Man atrodo, kad būtent vidutinio amžiaus žmonės kartais pernelyg pripranta prie automobilio.

O juk nuo kasdienio judėjimo prasideda labai daug kas – geresnė savijauta, daugiau fizinio aktyvumo, natūraliai atsiranda sveikesni mitybos įpročiai, mažėja žalingų rizikos veiksnių. 

– Kaip įsivaizduojate šeimos mediciną Palangoje po dešimties metų?

– Labiausiai norėčiau, kad ji taptų dar prieinamesnė žmonėms. Šeimos gydytojų trūkumas šiandien jaučiamas visoje Lietuvoje, tad tikiuosi, kad ateityje pacientams pagalbą gauti bus paprasčiau.

Žinoma, medicina keisis – atsiras vis daugiau technologijų, dirbtinio intelekto sprendimų. Tačiau nemanau, kad jie pakeis svarbiausią dalyką – gyvą ryšį tarp gydytojo ir paciento. Žmogui visada reikės ne tik tikslios diagnozės, bet ir pokalbio, supratimo, pasitikėjimo.

– O apie ką svajojate Jūs pats?

– Norėčiau išsaugoti žmonių pasitikėjimą. Man tai svarbiausias įvertinimas. Taip pat norėčiau savo darbu parodyti, kad Palanga yra nuostabus miestas gyventi, auginti vaikus ir rūpintis savo sveikata.

Palangos asmens sveikatos priežiūros centro komandą papildė naujas šeimos gydytojas, palangiškis Lukas Petreikis