Nuo Palangos kopų iki Kilimandžaro, Afrikos „stogo“ – palangiškis kariūnas Gustas Mykolas Petrošius

Žurnalistė Agnetė Benetytė

Palangiškis Gustas Mykolas Petrošius, vos 21-erių, jau spėjo įveikti Kilimandžarą – aukščiausią Afrikos viršukalnę – ir pelnyti Palangos jaunimo apdovanojimų „KOPA“ nominaciją „Metų ekstremalas“. Tačiau jo stiprybė slypi ne tik fizinėje ištvermėje. 

Gustas mąsto brandžiai ir kryptingai – kalba apie discipliną, kantrybę ir nuoseklų darbą su savimi. Jam svarbiausia ne garsūs žodžiai, o tylus, kasdienis tobulėjimas. 

„Šiandien gyvenu siekiu tobulėti – tiek studijose, tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Man svarbu būti reikliam sau, išlikti motyvuotam ir nuosekliai judėti pirmyn, žingsnis po žingsnio,“ – Gustas sakė „Palangos tiltui.“

– Pirmiausia paprašysiu prisistatyti – kas esi, kiek Tau metų, kur mokaisi ar studijuoji, kuo gyveni šiandien?

–Man 21 metai. Studijuoju Lietuvos karo akademijoje, šiuo metu esu antrame kurse. Daugiausia laiko skiriu studijoms, fiziniam pasirengimui ir sportui. Mano kasdienybė – treniruotės, disciplina ir nuolatinis darbas su savimi.

Nuo mažens buvau fiziškai aktyvus: lankiau krepšinį ir karatė. Šios sporto šakos viena kitą papildė – krepšinis ugdė ištvermę ir komandinio darbo įgūdžius, o karatė – discipliną bei psichologinį atsparumą. 2025 metais išsilaikiau juodą karatė diržą.

Šiandien gyvenu siekiu tobulėti – tiek studijose, tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Man svarbu būti reikliam sau, išlikti motyvuotam ir nuosekliai judėti pirmyn, žingsnis po žingsnio.

– Tapai Palangos jaunimo apdovanojimų „KOPA“ nominacijos „Metų ekstremalas“ nugalėtoju. Ką Tau reiškia šis įvertinimas ir bendruomenės palaikymas?

–Ši nominacija man labai svarbi, nes jaučiu savo miesto ir bendruomenės palaikymą. Tai motyvuoja judėti pirmyn ir toliau siekti tikslų. Tikiu, kad savo pavyzdžiu galiu parodyti jaunimui, jog verta bandyti ir nebijoti iššūkių, net jei iš pradžių jie atrodo sunkūs ar neįmanomi.

Man svarbu atstovauti savo miestui. Džiaugiuosi galėdamas garsinti Palangą ir ja didžiuotis. Palanga yra mano namai – gražus, augantis miestas, kuriame gera augti ir tobulėti. Manau, svarbiausia – pradėti ir tikėti savimi. Jei turi tikslą ir kantrybės, galima pasiekti daugiau, nei iš pradžių atrodo.

– Lietuvoje kalnų neturime, tad įdomu išgirsti, kur ir kaip ruošeisi šiam žygiui? 

–Lietuvoje kalnų neturime, todėl ruošiausi per fizines treniruotes – bėgimą, jėgos pratimus ir ištvermės lavinimą. Labai svarbūs buvo ilgi ėjimai pajūriu su kuprine. Jie padėjo priprasti prie netolygaus, klampaus paviršiaus ir pastovaus judėjimo ritmo.

Kalnuose svarbus lėtas, tolygus ėjimas, kuris padeda organizmui aklimatizuotis prie aukščio. Todėl ruošiausi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai – mokiausi neskubėti, išlaikyti tempą ir kantriai judėti pirmyn.

– Ką Tau reiškia kalnai ir alpinizmas? 

Kalnai man yra hobis ir galimybė išbandyti save. Jie padeda ugdyti ištvermę, kantrybę ir susikaupimą. Kopimas leidžia geriau pažinti savo galimybes ir stiprina tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

– Įveikei Kilimandžarą – aukščiausią Afrikos viršukalnę. Kaip gimė idėja leistis į tokį iššūkį ir kodėl pasirinkai būtent šį kalną?

–Kopti į Kilimandžarą norėjosi kaip rimto išbandymo. Pirmajam kopimui tai nėra techniškai sudėtingas kalnas, tačiau jis reikalauja geros fizinės ištvermės, kantrybės ir pasirengimo aukščiui. Pagrindinis iššūkis – ilgos kopimo dienos, nuovargis ir deguonies trūkumas aukštyje.

Norėjau patikrinti savo galimybes, prisitaikyti prie aukščio ir pasiekti užsibrėžtą tikslą. Papildomos motyvacijos suteikė ir tai, kad tai yra aukščiausias Afrikos taškas bei aukščiausias pasaulyje atskirai stovintis kalnas – viršūnė, turinti ne tik fizinę, bet ir simbolinę reikšmę.

– Viename interviu minėjai, kad tai buvo kelionė per save. Koks momentas kopimo metu buvo sunkiausias – fiziškai ar emociškai? 

Kopiant svarbiausia buvo tikėjimas savimi ir psichologinis nusiteikimas. Žinojau, kad aukštyje organizmas gali reaguoti įvairiai – gali atsirasti nuovargis, galvos skausmas ar pykinimas, todėl iš anksto buvau nusiteikęs, kad jei tai pasireikš, reikės priimti ramiai ir ištverti. Tokie pojūčiai yra laikini ir įveikiami, jei išlaikai ramų tempą ir susikaupimą.

Kopimas reikalauja ištvermės: miego trūkumas, ilgos ėjimo valandos ir nuovargis kaupiasi kiekvieną dieną. Kelionė prasideda drėgnuose atogrąžų miškuose, kur takai minkšti, šaknų raizginiai slepiasi po samanomis, o oras prisotintas drėgmės. Aukščiau miškus keičia dulkėti ir žvyruoti takai. Dar aukščiau kelias tampa akmenuotas ir šiurkštus, pereinantis į vulkaninį smėlį bei birų skaldytų uolienų sluoksnį, kuriame kiekvienas žingsnis tarsi slysta atgal. O paskutinė atkarpa pasitinka aukštikalnių tyla – kelias vingiuoja palei kraterio pakraštį, po kojomis girgžda sniegas ir ledas, o aplink plyti paskutiniai išlikę ledynai, primenantys, kad artėjama prie Afrikos stogo.

Tokiose sąlygose svarbu išlaikyti ramų tempą. Lėtas, pastovus ėjimas padeda organizmui aklimatizuotis, todėl kalnuose ne greitis ima viršų, o kantrybė ir nuoseklumas.

–Ar buvo akimirka, kai suabejojai, kam visa tai?

–Nebuvo akimirkos, kad būtų kilęs klausimas, kodėl esu čia. To labai norėjau ir tuo tikėjau nuo pat sprendimo kopti pradžios. Visą laiką buvau nusiteikęs, kad tikslą pasieksiu, o jei būtų atsiradę abejonių, būčiau jų tiesiog „neįsileidęs“. Toks mentalitetas padėjo judėti pirmyn, žingsnis po žingsnio. Kaip kalnuose sakoma – „pole pole“ – lėtai ir užtikrintai.

– Šį iššūkį įveikei kartu su mama. Ką Tau reiškė tas bendras tikslas ir akimirka, kai Palangos vėliava suplėvesavo viršukalnėje?

–Kopti kartu su mama Raimonda buvo ypatinga patirtis. Ja pasitikėjau ir tikėjau, nes ji labai stipri. Ji visada buvo sporto žmogus – lankė karatė, nuolat sportuoja salėje ir gyvena aktyviai. Tai suteikė pasitikėjimo, kad galėsime eiti kartu ir palaikyti vienas kitą viso kopimo metu.

Viršūnėje, kai iškėlėme Palangos miesto vėliavą, apėmė jausmas, kad pasiektas mūsų bendras tikslas. Didžiulis bendrystės jausmas! Tą akimirką užplūdo daug emocijų – gal net ne viską iki galo supranti, nes esi pavargęs ir paveiktas stiprių išgyvenimų. Tik vėliau, po kelionės, ateina daugiau minčių ir suvokimas, ką iš tikrųjų pavyko patirti ir pasiekti. Tai akimirka, kuri išliks atmintyje visam gyvenimui.

– Bendradarbiavai su organizacija GGI – Gyvūnų gerovės iniciatyvos, kad kopimas turėtų ir prasmingą tikslą. Kodėl Tau tai buvo svarbu?

–Svarbu buvo, kad kopimas turėtų prasmę ne tik mums patiems. Norėjosi, kad tai būtų ne tik asmeninis iššūkis, bet ir galimybė padaryti kažką gero. Siekėme perduoti žinutę, kad kiekvienas gali prisidėti prie gerų darbų ir būti naudingas.

Taip pat norėjosi atkreipti dėmesį į gyvūnų gerovę. Vis dar yra daug skriaudžiamų ir apleistų gyvūnų, todėl svarbu kalbėti apie atsakomybę, rūpestį ir pagalbą.

– Kokios Tavo didžiausios svajonės ir gyvenimo tikslai? 

–Šiuo metu visas mano dėmesys sutelktas į studijas Lietuvos karo akademijoje ir pasirengimą tarnybai. Ateityje sieju save su tarnyba ir nuolatiniu tobulėjimu – tiek profesinėje srityje, tiek fiziškai.

Artimiausias laukiantis iššūkis – 2026 m. rugpjūčio mėnesį planuoju įkopti į aukščiausią Italijos Alpių viršūnę – Gran Paradisą (4 061 m). Nors aukščio rekordo šįkart nepagerinsiu, kopimas į šią viršūnę yra techniškai sudėtingas: būtina turėti judėjimo ledynu įgūdžių, gebėti saugiai naudotis alpinizmo įranga ir priimti sprendimus sudėtingomis, dinamiškomis sąlygomis.

– Kuo Tau brangi Palanga? 

–Palanga yra mano namai. Čia užaugau ir čia visada gera sugrįžti. Ateitį pirmiausia sieju su tarnyba ir profesiniu keliu, kuriam dabar ruošiuosi studijuodamas Lietuvos karo akademijoje.

–Ar save matai čia ateityje gyvenantį ir dirbantį?

Kur tiksliai atves tarnyba, parodys laikas, tačiau ryšys su savo miestu išlieka svarbus. Jei bus galimybių, norėčiau ir toliau būti susijęs su Lietuva ir savo kraštu, prisidėti prie jo stiprinimo ir būti naudingas ten, kur reikės.

– Ko palinkėtum savo bendraamžiams bei visiems palangiškiams?

–Linkiu jaunimui nebijoti bandyti. Kartais tai, kas atrodo neįmanoma, tampa įmanoma, jei turi noro ir ryžto. Išbandyti kažką neįprasto ir atrasti savo hobį niekada nėra vėlu – kiekvienas žingsnis pirmyn atveria naujas galimybes ir leidžia geriau pažinti save.

Palangiškiams linkiu didžiuotis savo miestu. Palanga kasmet gražėja, keičiasi ir auga, todėl gera matyti, kaip ji tampa vis jaukesnė ir patrauklesnė tiek gyventojams, tiek svečiams. Svarbu vertinti tai, ką turime, rūpintis savo aplinka ir prisidėti prie miesto, kuriame gyvename. Didžiuokimės savo miestu ir kurkime jį kartu.

Nuotraukose:  Gustas su mama Raimonda

Palangiškis Gustas Mykolas Petrošius, vos 21-erių, jau spėjo įveikti Kilimandžarą

Ameninio albumo nuotr.