Pajūrio restorane žadą atėmė ne tik silkė, bet ir aptarnavimas, kokio dar niekur neteko matyti

Šią apžvalgą buvo nelengva parašyti, nes teko skaityti ne vieną straipsnį apie finansines bėdas, užgriuvusias Birutės Petrikytės valdomą „Birutės uostą“. Tad kritiką manyje pridusino sentimentai ne tiek pačiai Birutei, kiek asmeniui, pradėjusiam maitinimo verslą ir dėl to atsidūrusiam sunkioje situacijoje.

„Birutės uoste“ apsilankymo dieną ore tvyrojo toks karštis, kad blaškantis po lauko terasą ir ieškant, kur prisėsti, vienu metu net pagalvojau, kad gal geriau šiandien net nevalgyti, nes organizmas prašėsi tik skysčių.

Bet pačiu laiku lauke mus pastebėjo Birutės dukra ir pasiūlė užeiti vidun, nes ten kiek vėsiau. Iškart noriu pasakyti, kad asmeniškai nepažįstu nei Birutės, nei jos vyro ar dukters. Tiesiog straipsnius lydėdavo ne viena šios šeimos nuotrauka, o aš skaityti mėgstu. 

Vos užsukę į restorano vidų, pamatome vyriškį už baro, į mus žvelgiantį visai nesvetingu žvilgsniu, reiškiantį kažką panašaus: kada gi jūs, klientai, pasibaigsit? Noriu pailsėti.

Bet mūsų nei žvilgsniais, nei kalbomis neatbaidysi, tad palydėti gera nuotaika spinduliuojančios Birutės dukters, prisėdame prie laisvo stalelio.

Kiek pavartę meniu sulaukiame to paties vyriškio dėmesio. Jam pasiteiravus, ar jau išsirinkome, supratau, kad jis mus ir aptarnaus.  Tai kažkiek nuliūdino, nes nei šypsena, nei gera nuotaika vyriškis nebuvo apdovanotas. Priešingai – susidarė įspūdis, jog arba jis neteko kokio artimojo, arba prieš naktį pralošė milijoną kazino.

Kai pasakėme, kad išsirinkome tik gėrimus ir sriubas, jam tai netiko. Pirmą kartą gyvenime išgirdau, kad užsakymą jis turi priimti visą – neva po pusę neužsirašinėja.

Jau nieko nestebina, kai padavėjai užsakymus užsirašo telefonuose ar mažyčiuose delninukuose, ir jie panašiomis bėdomis nesiskundžia. Bet žmogus, stovėdamas su užrašų knygute, mane bandė įtikinti, kad jam taip nesigaus. Tad galiausiai nutariame užsisakyti viską vienu ypu ir po dešimties minučių išvardijame jam visus pageidavimus. 

Katinienė nuliūdo, kad nėra trintos sriubos, o man pasisekė – tą dieną šefo siūloma sriuba buvo ukrainietiški barščiai.

Matydami, jog salėje sukasi patys restorano šeimininkai, o virtuvėje maistą greičiausiai gamina pati Birutė, nusiteikiame palūkėti. 

Kai po gerų 15 minučių vyriškis grįžta ir pareiškia, jog barščių nėra, yra tik aitriųjų paprikų sriuba, aš nė kiek nesusinervinu – tą sriubą labai mėgstu. 

Kai praėjus dar 10 minčių jis atneša sriubą ir silkę, vos žvilgtelėjęs pastebiu, jog tai burokėlių sriuba. Bet ir tai manęs nė kiek neišmuša iš vėžių. 

Pozityvia nuotaika bandau užkrėsti ir Katinienę, žvelgiančią į jai patiektą silkę. Prisimenu, kaip silkė buvo pristatyta meniu: „Igorio silkė, be komentarų, tiesiog Birutės uosto klasika“. Sutikit – tokiai vilionei neatsispirs nė vienas silkės mėgėjas. Ne išimtis ir mes.

Bet kai ta klasika už 8 eurus atkeliavo ant stalo, žado netekusi Katinienė kelias minutes žiūrėjo į ją, kol prisivertė paragauti. Ir net pradėjusi valgyti niekaip nesuprato, kur slypi ta klasika. Jei klasika – tai dideliais gabalais išpjaustyta silkė, kuri marinuojant nusėjama juodųjų pipirų žirneliais, o po apačia sudėtas burokėlių, galbūt obuolių ir dar kažko mišinys, tada taip, – tai Igorio klasika. 

Tuos juoduosius pipirus prieš patiekiant silkę reikėjo nurinkti, nes net Igoris, spėju, tokio didelio juodųjų pipirų kiekio nesuvalgo.  

Šiaip silkė skani, ir privalumas tas, kad ji išdarinėjama bei marinuojama vietoje. Tik tas estetinis vaizdas atgrasus. Atrodo, lyg silkė buvo ne peiliu susmulkinta, o kirviu sukapota.

Barščiai buvo pagaminti su meile, tik meilė slypėjo ne mėsos gabaliukuose, o dideliame druskos kiekyje. Ir jei mano skonių receptoriai neapgauna, tai drįsčiau teigti, jog sriuba buvo gardinta vištienos prieskoniais. Nes per druską tarsi bandė „prasimušti“ karis. 

Kam barščiams tie vištienos prieskoniai, neatsakysiu. Manau, išvirus cukrinių kaulų ir mėsos sultinį pakanka sriubą pagardinti kelių rūšių pipirais, lauro lapais ir žiupsneliu druskos. 

Visai pamiršau paminėti šviežiai spaustas apelsinų sultis. Retai apie jas apžvalgose rašau, bet kai sąskaitoje matau už stiklinaitę apelsinų sulčių 6 eurus, neparašyti negaliu. Esu ne kartą mokėjęs 4, gal kokį kartą ir 5. Bet kad kažkur kelio karčemoje tektų pakloti 6 – nepamenu.

Bet štai pagrindiniams patiekalams aš pretenzijų lyg ir neturiu, gal tik prie karbonado patiektos daržovės buvo kiek pavytusios nuo karščio. Bet tą suvargusį garnyrą kompensavo karbonado dydis. Specialiai net padariau vieną nuotrauką laikydamas virš kepsnio šakutę, kad geriau galėčiau jums perteikti jo didumą.

Tad tradicinis karbonadas, kurio paniruotės viršutinę dalį dengė majonezas ir sūris, nunešė mane į tuos laikus, kai Lietuvoje kūrėsi pirmieji maitinimo įstaigų kooperatyvai. Ir kai konkuruodami barai stengdavosi klientus nustebinti karbonadų dydžiu. Tais laikais dideliais karbonadais kai kuriuose restoranuose dengdavo vos ne visą garnyrą. 

Katinienė negailėjo pagyrų cepelinams. Per penkerius metus mes su Katiniene išmaišėme daugybę Lietuvos užeigų, restoranų, ir visur, kur siūloma cepelinų, jų užsisakydavom. „Birutės uoste“ patiekti cepelinai mums artimiausi vadinamiems naminiams. Tik gal namie mes užsidedame daugiau spirgučių, o ne „pakrapijame“ jais kaip bažnyčioje šventintu vandeniu. 

Patiektas desertas tik sustiprino įtarimą, kad virtuvėje galimai maistą gamina pati Birutė. Nes iš deserto patiekimo akivaizdžiai matyti, jog tai darė savamokslis. Gėlytė, suformuota iš perpjautų vynuogių, arbūzo rutuliukai, bandyti išskobti šaukšteliu, ir tas pjaustytas obuoliukas rodo, kad žmogus labai stengėsi ir bandė sukurti mums šventę turėdamas tiek žinių, kiek turi.

Reziumuoju. Prisėdęs rašyti apžvalgos aš pirmiausia, ką padariau – peržiūrėjau senus straipsnius apie  „Birutės uostą“. Ir juose radęs Birutės šeimos nuotraukas, pasitvirtinau spėjimą, jog tądien mus aptarnavo Birutės vyras Igoris. Tad reziumuodami grįžkime prie jo, nes jis labiausiai nulėmė vertinimą.

Paprašęs sąskaitos, aš neskaičiavau laiko, kiek Igoris užtruko ją mums atnešti, vėliau aš neskaičiavau laiko, kai atvertęs sąskaitos dėkliuką ir pamatęs ne mūsų sąskaitą, norėjau jam apie tai pranešti. Aš tiesiog nuėjau prie baro ir apie tai jam pasakiau. Į tai jis ramiai atsakė: panašios sumos sąskaitose, nieko tokio. 

Tad gavęs savo sąskaitą ir prie stalelio dar palaukęs, kol kažkas teiksis ją paimti ir atnešti grąžą iš 100 eurų, patraukiau ieškoti Igorio pats. Iš anksto pasiruošęs papildomus 5 eurus „arbatai“. Arbatpinigių buvau nusiteikęs palikti 6,50 euro, bet kai paėmęs sąskaitą Igoris man į ranką įbruko 50 eurų grąžos, aš supratau, kad nepridėdamas trūkstamo 1,50 eurų, jis pats kritiškai įsivertino savo darbą. Tad nustebintas tokios kulminacijos, viską apibendrindamas rašau vertinimą – 3/5.  

Ir šis dar palyginti aukštas balas – tik dėl Birutės dukters, kuri kelis kartus buvo priėjusi prie mūsų stalelio, o jos veide plieskianti šypsena kiek kompensavo Igorio nešamą liūdesį.

Jei dar būtų galima gaivinti „Birutės uostą“, tai mano rekomendacija būtų nusisamdyti tai išmanantį žmogų. Nes vieta nėra labai gera, ir tikėtis, kad pritraukti klientus padės Birutės vardas, naivu. Nes metai bėga, o pagrindinė klientų grupė dabar yra 25–45 metų asmenys. Vargu, ar tai yra tie, kurie augo ar šventė su Birutės dainomis. 

Tad reklamos, komunikavimo viešumoje stoka, manau, yra viena iš priežasčių, kodėl ši vieta merdėja. O tai, kad ji merdėja, puikiai iliustruoja restorano aplinka.  

Dar vienas mano pastebėjimas – dėl mus aptarnavusio žmogaus. Mano nuomone, jis ne tik veido mimika, bet ir bendraudamas su klientais rodo, jog yra pavargęs nuo šio darbo, jam tai nė kiek nepatinka. 

Ir tai, kad mums būnant jis sugebėjo sukonfliktuoti su kitais klientais, kurie pareiškė pretenziją dėl mažo spirgučių kiekio, tik parodo: jo klaidos – ne pavienės.  

Restoranas jaukus, aplinką galima sutvarkyti, Igorį galima išleisti atostogų, o paėmus profesionalų vadybininką viską taip sutvarkyti, kad ilgainiui ši vieta neatsigintų klientų. Tad viskas priklauso nuo šeimininkų, o mes tikrai dar sugrįšime, nes tokių skanių cepelinų dar niekur neteko valgyti. 

„Riebus katinas“