Palanga – lyg „trisluoksnis pyragas”, o vietoj šokolado – Baltijos jūra

„Jūra traukiasi, o Palanga plečiasi“, – labai rimtai galvojau, skaidrų balandžio sekmadienio rytą ritmingai pėduodamas iš Saulėtekio tako Palangoje į Saulėtekio gatvę Užpelkiuose, link „Rados dvaro“, neabejodamas, kad dar po 50-mečio, kokiais 2060-aisiais, jos … susijungs. Susijungs – susivienys ir Šventoji su Didžiąja Palanga, ir nebebus žurnalistams, kaip anais, 1991 metais, menu, jokio pagrindo rašyti – „Šventoji – dievo užmirštoji, Palangos podukra“, „Siratėlė“, tolima, kaip Venecija su savo melioraciniais polderiais.

Civilizacija, net globalizacijos apraiškos, kapitalizmas stipriau, kaip smauglys varlę apkabina, grandimis „suveržia“ Palangos miesto – kurorto teritoriją. Naujasis respublikinės reikšmės kelias – Palangos apvažiavimas nuo autolenktynėmis išgarsėjusio Valteriškės viaduko iki Oro uosto lyg vaikas Abėcėlės raidę pirštu parodo, KOKIO didumo artimiausią pusamžį bus mūsų Palanga. „Čia po šimtmečio bus pagrindinė didmiesčio gatvė“, –minant nauju puikiu keliu dviračius balandžio 23-ąją pasakė žinomas mūsų fotomenininkas Augustinas Balvočius. Neveltui dar 1991 metais leistoje „Palangoje“ buvome įsivedę tokią rubriką – „Nuo Nemirsetos iki Būtingės“. Nūnai kūryboje stipriai ūgtelėjęs Juozas Griušys tą rubriką buvo labai kaligrafiškai, –kaip visa kita! – išrašęs, ir mes intuityviai jau tada parodėme, kurlink suka ir suks Palangos egzistenciniai „kelio ženklai“. Dabar Palangos vadovai protingai strateguoja ateitį. Beje, smagu, kad vicemeru sutiko būti Rimantas Mikalkėnas, už vidinį padorumą, norą padėti gražiai vertinamą šio krašto gyventojų.

Jūra traukiasi. Senieji palangiškiai parodė, kad, kaip toje pasakoje, „seniai – seniai, labai seniai“ Baltijos jūros bangos talžė, skalavo vietas, kur šiuo metu yra Palangos botaninio miško – parko administraciniai pastatai. Arba piliakalniais pavirtę Nemirsetos grybingieji samanynai, kuriuose vietiniai seniau gal rinko ne baravykučius, o gintarus. Jūra visad – į Palangą, bet kinta krantų kontūrai.

Buvo (ir dar ne itin seniai), kad nuo neasfaltuotų socialistinių Smilčių, Žvejų, Maironio ir kitų gatvelių plika akim galėjai įžiūrėti ir jūrą, ir visus pusnuogius vasarotojus Palangos smėlynuose. Kai 1985 metais čia atsikraustėme, seniausieji „šakniniai“ gyventojai net parduotuvėse į akis drėbė be mandagių reveransų: „Parėjūnai“.

Dabar Plaušėje, Kunigiškėse, Nemirsetoje kas savaitę dygsta nebe lietuviško, o velniaižin kokio architektūrinio stiliaus kotedžai, netgi „dvariukai“, iš visų pasviečių važiuoja ir važiuoja. Čia, Palangoje apsigyvena vis nauji šios „besovietinės parapijos“ gyventojai, kurių dažnas vienas kito visai nepažįsta ir neskuba susipažinti. Šuniukai smėlynuose greičiau meiliai susiuosto. Juk jei paukščiai sienų žymėjimu erdvėse nesirūpina, tai žmogaus šioje žemėje egoistinis „velniadievis“ būtų – „PRIVATI VALDA“. Ji kaip smakas praryja visų palangiškių bočelių ir prabočių žemes ir atsiminimus apie „šeimynišką laimę ir laiką Palangos kaimalėje“. Socializmas ir kolektyvinė lygiava baigėsi. Vietiniams reikia pinigų, atvykėliai jų turi, kitaip Palangos negeistų, o pinigai, kaip žinoma, jokiam kieme klasta ar fekalijom „nekvepia“, tad... „vsio zakonno“, – pasakytų ir buvęs visad mūsų optimistas, medžiotojas, Prezidentas.

Praeis kiek laiko, XXI amžiaus Palangos naujakuriai susikukuos, susirokuos tarpusavyje, ves naujas vaikų vadas, spręs ir dvasinių vertybių klausimus. Prancūzų filosofas A. Kamiu rašė, jog rytą atsibudus pirmas klausimas žmogui ateinąs į mintis: „Ar verta ir dėl ko verta gyventi šią dieną?“ Taip jis įvardijo dramą būti žmogumi, nuolatos ieškoti prasmės savo egzistencijai. O Paulas Koelijas (Paulo Coelho) išmintingumo „lygtį“ sprendžiant siūlo „pačią – pačią – pačią“ suprantamiausią išeitį: „Vaikas gali išmokyti suaugusįjį trijų dalykų: džiaugtis be priežasties, visada atrasti veiklos ir gauti, ko nori“.

Prisimenu pavasario pavakarę, kai mus, Saulėtekio tako šeimos narius, įgrimzdusius į buitines – ekonomines namų renovacijos problemas, savaip nudžiugino netikėtas garsiai išsakytas penkiametės anūkės „Pasakos“ darželio auklėtinės Beatričės klausimas: „Senele, o kodėl mes nepasivažinėjom, kai jūs turėjot mašiną? Reikia dalintis!“. Gamta ir vaikai šaltiniais gaivina Gyvenimą.

„Ganytis Palangos smėlynais – ypač nuo Lenino gimtadienio balandžio 22-ąją ir gegužės, iki žiemiškai „revoliucinio“ nuotaikomis lapkričio, visų šventųjų ir atsišventusiųjų! – ši atrakcija, dovana asmeniškai sau, savo Ramybei ir Egoistinių minčių „sušukavimui“ sukelia nerealias, gaivalingas – sveikatingas aistras, šypsenas, net geismą „rujoti“, numojant ranka į bet kokias chemizuotas „Viagras“. Ganytis Palangos smėlynais – ta galimybė saulėtai matyti ir išbarstyti iš savęs „suvelnėjimus“. Laimingas, kur dar žengia jūsų ir mano pėda.