Palangiškis Thomas Yip, atlikęs daugiau nei 150 šuolių parašiutu ir svajojantis tapti pilotu: „Šansas nelaimei ore yra mažesnis negu futbole“

Agnetė Benetytė

Thomas Yip – aktyvus ir ryžtingas 18-metis palangiškis, kurio gyvenime ypatingą vietą užima ekstremalus sportas. Jis aktyviai užsiima parašiutizmu, nuolat tobulina savo įgūdžius ir jau yra sukaupęs daugiau nei 150 šuolių patirtį. Thomui ši veikla – tai disciplina, susikaupimas ir nepakartojamas laisvės pojūtis, patiriamas aukštai virš žemės. Vaikinas iš pretendavusių į „Metų ekstremalo“ nominaciją Palangos jaunimo apdovanojimuose.

Tačiau parašiutizmas – ne vienintelė jo aistra. Vaikinas taip pat aktyviai slidinėja, važinėja snieglente, lenktyniauja kartingais, kuriuose jau yra iškovojęs tris pergales. „Ekstremalus sportas visada man patiko. Nuo mažumės „kišdavau nosį“ į sportus, kuriuose yra rizika. Pradėjau, kaip dažnas berniukas, nuo futbolo. Kartais su tėvais nuvykdavau paslidinėti, o kartais su draugais mėgdavau dviračiais numinti į „313 cable park“ (vandenlenčių parką). Bet gyvenimas pasisuko į didesnės rizikos pusę - sulaukęs šešiolikos metų išsilaikiau parašiutininko licenciją,“ – Thomas Yip sakė „Palangos tiltui.“

–Kodėl būtent parašiutizmas tapo tokia svarbia tavo gyvenimo dalimi? Ką jauti šokdamas iš lėktuvo?

–Kadangi visą vaikystę, kai būdavau su tėčiu, jis veždavosi mane kartu su savimi į „dropzonas“ (vietas, kuriose vykdomos parašiutinės veiklos), tad ten praleidau gana nemažai laiko. Tėtis irgi šokinėjo parašiutu, visada žiūrėdavau į jo veiklą ir svajodavau, jog kažkada ir aš skraidysiu padangėmis. Galiausiai suėjo 16 metų ir tėtis paklausė, ar gimtadienio proga noriu išsilaikyti licenciją ir tapti parašiutininku. Nedvejodamas sutikau, tačiau likus savaitei iki kursų pradžios pradėjau bijoti ir abejoti, ar tai iš tikrųjų skirta man. Galiausiai vis tiek sutikau ir nebuvo nė dienos, kada būčiau pasigailėjęs. Kai iššoku iš lėktuvo, mane apima laisvės jausmas ir visos problemos dingsta, nes girdi tik, kaip vėjas šnypščia pro ausis. Atrodo, viskas staiga tampa nereikšminga ir pradedi suvokti, kad gyvenimas labai trapus, todėl reikėtų džiaugtis kiekvienu momentu ar galimybe, kurią gauni.

–Thomas Yip? Kiek tau metų ir kur mokaisi – ar mokykla „dera“ su tokiu aktyviu gyvenimo būdu?

–Tai mano pilnas vardas. Kadangi gimiau Jungtinėje Karalystėje, o tėtis yra kinų kilmės, todėl vardas ir pavardė tokie išsiskiriantys. Man 18 metų, mokausi Palangos senojoje gimnazijoje. Kadangi mūsų klimatas nėra pats šilčiausias, savo ekstremaliomis veiklomis dažniausiai užsiimu vasarą, o jeigu pasitaiko šiltesnių mėnesių ir kitais metų laikais. Viskas vyksta po mokyklos, tad mokslams netrukdo. Žiemos ekstremaliu sportu dažniausiai užsiimu per atostogas.

–Kada supratai, kad tai jau nebe tik pramoga, o rimta tavo gyvenimo dalis?

–Tai supratau, kai vasaros dienomis nenorėdavau grįžti namo, o mieliau likdavau parašiutizmo klube. Ten man lyg antri namai – ne tik todėl, kad gera atmosfera ir domiuosi aviacijos įrenginių ir sistemų valdymu - avionika, bet ir todėl, jog ten sutinkami žmonės tapo artimais draugais ir tarsi šeima.

–Ar šuoliui parašiutu reikia pasiruošti – tiek fiziškai, tiek psichologiškai?

–Apsirengiu patogiai ir šiek tiek su stiliumi. Jeigu šalta, užsivelku kombinezoną. Visgi, viršuje net ir karštą vasaros dieną gali būti minusinė temperatūra. Kai apsirengiu, deduosi parašiutą, šalmą, o galiausiai ir aukštimatį, kuris man padeda nustatyti savo aukštį nuo žemės. 

Iš psichologinės pusės stengiuosi niekada nelipti į lėktuvą susinervinęs arba susimąstęs blogomis temomis – tai nėra gera idėja. Prieš šuolį su komanda aptariame, kokius manevrus darysime ore ir kokia bus nusileidimo tvarka, o jeigu šoku vienas, mėgstu tiesiog „prasipūsti“ (ramiai pakvėpuoti) ir atsipalaiduoti. Kol kylu, patinka pasigrožėti debesimis – tada būna ramu.

–Ar niekada nebaisu dėl traumų ar net gyvybės? Kaip susitvarkai su mintimis?

–Aš pasitikiu savo įranga. Tikrai neslėpsiu – būna ir tokių minčių, ypač „o jeigu...“. Pradedi suprasti, kad virš žemės tave laiko kelios virvutės ir medžiaga. Stengiuosi apie tai negalvoti ir nuraminu save faktais, jog parašiute yra pagrindinis ir atsarginis („rezervo“) parašiutas. Tai reiškia, kad jeigu ateina toks momentas, kai pagrindinis neišsiskleidžia, yra antras. Jeigu viską darau teisingai, šansas nelaimei yra mažesnis negu futbole ar kitame sporte. Tai skamba absurdiškai, tačiau faktai kalba už save.

–Koks esi už ekstremalaus sporto ribų – ką veiki, kai ilsiesi?

–Laisvą laiką mėgstu skirti įvairioms veikloms. Mokykloje šoku tautinius šokius, kuriuos veda puiki mokytoja Aiva Vaičiūtė – jai esu labai dėkingas, nes ji tapo ne tik mokytoja, bet ir gyvenimo „ramsčiu“. Be šokių mėgstu leisti laiką su draugais, būti gamtoje. Domiuosi automobiliais – tai dar labiau suartina mane su draugais. Namuose stengiuosi nesėdėti, kai galiu susirandu veiklos.

–Kokią vietą tavo gyvenime užima draugai ir šeima – ar jie palaiko, ar labiau nerimauja, bando atkalbėti?

–Draugai ir šeima man reiškia labai daug – be jų sunkūs etapai nebūtų įveikti. Ypač dėkoju mamai, nes žinau, kad su ja galiu kalbėtis apie bet ką ir ji išklausys nesijuokdama ir nesmerkdama. Dėl mano pasirinktos veiklos mama pradžioje nerimavo, tačiau, kai parodžiau nuotraukas ir vaizdo įrašus, labiau suprato, kas tai yra ir kodėl man tai patinka. Bandau įtikinti ir draugus išbandyti šią veiklą, nes tai tikrai kažkas kitokio!

–Į kokį žmogų ar veikėją lygiuojiesi – kas tave labiausiai įkvepia?

–Labiausiai lygiuojuosi į savo tėvus, nes jie yra mano didžiausias įkvėpimas. Jie man rodo, kaip reikia atsakingai gyventi, siekti savo tikslų ir nepasiduoti sunkumams. Iš jų mokausi būti darbštus, sąžiningas ir gerbti kitus žmones. Mano tėvai man yra pavyzdys, kaip reikia elgtis gyvenime ir kokias vertybes turėti, todėl stengiuosi sekti jų pavyzdžiu.

–Kuriuo savo pasiekimu labiausiai didžiuojiesi?

–Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad sugebėjau „išlipti“ iš lėktuvo ir įveikti savo baimę šokant parašiutu. Tai buvo vienas didžiausių iššūkių mano gyvenime, nes prieš šuolį jaučiau didelę įtampą ir baimę. Vis dėlto susikaupiau, pasiryžau ir padariau tai, kas atrodė labai sunku. Šis patyrimas man parodė, kad galiu įveikti savo baimes ir peržengti savo ribas. Po šuolio jaučiausi labai laimingas, pasitikintis savimi ir didžiuojuosi tuo, ką padariau. Tai buvo ne tik nuotykis, bet ir svarbi pamoka apie drąsą bei ryžtą.

–Kokią profesiją ar gyvenimo kelią planuoji rinktis ateityje?

–Baigęs mokyklą ketinu atlikti devynių mėnesių privalomąją karinę tarnybą, nes tai padės sustiprinti discipliną, atsakomybę ir pasirengimą tolimesniems iššūkiams. Po tarnybos noriu stoti į aviacijos pilotų kursus, nes mane visada traukė skraidymas ir technologijos. Žinau, kad ši profesija reikalauja daug žinių, susikaupimo ir atsakomybės, todėl esu pasiruošęs mokytis ir tobulėti. Mano tikslas – tapti pilotu ir dirbti darbą, kuris man ne tik patiktų, bet ir suteiktų galimybę nuolat tobulėti bei siekti aukštumų.

– Ką tau reiškia Palanga – ar ji turi įtakos tavo pasirinkimams ir gyvenimo būdui?

–Palanga man labai svarbi – tai vieta, kur jaučiuosi savas ir kur praleidžiu daug laiko. Ji man asocijuojasi su jūra, laisve ir poilsiu, bet kartu ir su aktyviu gyvenimo būdu. Gyvenimas ar buvimas Palangoje skatina daugiau judėti, būti gryname ore, vertinti gamtą ir paprastus dalykus. Šis miestas formuoja mano požiūrį į gyvenimą – čia išmokstu atsipalaiduoti, taip pat išlaikyti balansą tarp poilsio ir atsakomybės. Manau, kad Palanga prisideda prie mano pasirinkimų, nes įtakoja mano vertybes ir gyvenimo būdą.

–Ko palinkėtum Palangos jaunimui, kurie galbūt bijo išbandyti save ar siekti daugiau?

–Palangos jaunimui palinkėčiau nebijoti išbandyti save ir daryti dalykus, kurių jie bijo. Dažnai didžiausi pasiekimai prasideda būtent už komforto zonos ribų, todėl svarbu nepasiduoti baimei. Kiekvienas žingsnis, net ir nedidelis, gali atvesti prie didžiulių pokyčių. Linkiu tikėti savimi, drąsiai siekti savo tikslų ir nepamiršti, kad klaidos yra natūrali augimo dalis. Svarbiausia – pabandyti, nes tik taip galima sužinoti, ką iš tikrųjų sugebi.

Thomas Yip. Asmeninio albumo nuotraukos