Palangiškių Vaitkų septynių valandų laukimas popiežiaus Šv. Petro aikštėje pirmąją Velykų dieną buvo apdovanotas – Popiežius Pranciškus nuo jų pravažiavo vos per du metrus iškėlęs ranką palaiminimui

Vatikano širdyje, šv. Petro aikštėje, tarp tūkstančių tikinčiųjų iš viso pasaulio, viena lietuviška akimirka tapo daugiau nei išsipildžiusi svajonė. Tai buvo susitikimas, kuris žymi ribą tarp gyvenimo trapumo ir amžinybės šviesos. Pirmąją Velykų dieną, balandžio 20-osios rytą, Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus su žmona Vilma bei trimis vaikais – Domantu, Gabija ir Ieva – atvyko į šią šventą vietą, kur beveik septynias valandas stovėjo kartu su 35 tūkstančiais maldininkų iš viso pasaulio, laukdami neeilinio susitikimo.

„Taip, nuo ankstyvo ryto laukėme Šv. Petro aikštėje Šv. Mišių kartu su beveik 35 tūkstančiais maldininkų iš viso pasaulio. Išstovėjome beveik 7 valandas,“ – dalijosi Š. Vaitkus su „Palangos tiltu“.

Ant jo, tą rytą Roma pasitiko neįprastai ramiai – skaisčiai švietė saulė, o ore tvyrojo ypatinga tyla, persmelkta laukimo ir dvasinio pakylėjimo. Tai buvo tas sunkiai žodžiais nusakomas jausmas – lyg pati šventė būtų nusileidusi į žmonių širdis. Ir kiekvienas mintyse tyliai klausdavo: „Ar pamatysime Šventąjį Tėvą?“

„Pamatė. Popiežius Pranciškus pasirodė balkone ir palaimino susirinkusią minią. Tai buvo stiprus, jaudinantis momentas – tarsi dangus būtų nusileidęs į aikštę. Žmonės plojo, meldėsi, kai kurie tyliai verkė iš džiaugsmo ir susijaudinimo. Tačiau šventė tuo nesibaigė,“ – prisiminė Š. Vaitkus.

Minia ėmė judėti link išėjimų, tačiau netrukus sustojo – durys dar neatsivėrė. Tarsi kažkas sulaikė visus toje aikštėje dar kelioms svarbioms minutėms. Ir tada pasirodė jis – Šventasis Tėvas.

„Šventasis tėvas įvažiavo į aikštę atviru automobiliu. Jis važinėjo tarp žmonių, laimino vaikus, kūdikius, ligotus, senelius. Jo veidas spinduliavo ramybe, o akys liudijo nuoširdų troškimą pabūti kartu su žmonėmis. Jis neskubėjo išvykti – atrodė, kad nori pabūti su žmonėmis dar šiek tiek ilgiau. Buvome vos per kelis metrus nuo jo. Tas JO pamatytas žvilgsnis – šviesus, ramus – liks atmintyje visam gyvenimui,“ – prisimena Š. Vaitkus.

Kurorto meras prisipažįsta, kad tai buvo neeilinė šeimos patirtis – sena svajonė išsipildė pilnatvėje, širdyje ir dvasioje. Vatikane, Šv. Petro aikštėje, per Velykas – susitikimas, malda ir palaiminimas. 

„Tai buvo sena mūsų šeimos svajonė – pabūti visiems kartu ir pasimelsti Vatikane, Šv. Petro aikštėje,“ – sakė meras, prisipažinęs, kad prašė ir palaiminimo Palangai.

Vėliau, kupini įspūdžių, jie nuėjo papusryčiauti. Ir staiga dangus apsiniaukė, pradėjo smarkiai lyti. 

„Tai buvo simboliška. Kaip pas mus sakoma: „Dangus pravirko,“ – sako Š. Vaitkaus įrašas.

Tą vakarą, kai šeima grįžo į viešbutį, meras, tarsi nujausdamas, tarė savo vaikams: „Tai, matyt, paskutinis kartas, vaikai, kai matome Popiežių... Matėme jį Kaune 2018 metais, o dabar – Vatikane.“

Kitą rytą – balandžio 21-ąją – atėjo skaudi, netikėta, bet iš dvasinės pusės – prasminga žinia. Popiežius Pranciškus iškeliavo į Dangaus Karalystę.

„Koks trapus yra gyvenimas... Vakar paskutinį kartą Šventojo Petro aikštėje Vatikane teko pamatyti Popiežių Pranciškų, iš kurio visi gavome paskutinį palaiminimą, o šiandien ryte jis jau iškeliavo į Dangaus Karalystę, – jautriai pastebi Šarūnas Vaitkus savo Facebook įraše. – Jo šiluma, nuoširdumas ir begalinė meilė žmonėms paliko neišdildomą pėdsaką mūsų širdyse.“

Popiežius Pranciškus buvo daugiau nei tik Katalikų Bažnyčios vadovas. Jis buvo gyvas pavyzdys – švyturys pasauliui, vedęs žmones į ramybę, atjautą ir meilę. Jis kalbėjo paprastai, bet jo žodžiai nešė begalinę prasmę.

Anot Š. Vaitkaus, Šventasis Tėvas priminė pasauliui, kad net didžiausioje minioje galima būti arti kiekvieno žmogaus. Jis įrodė, kad šventumas yra ne tolumoje, o artume – žvilgsnyje, palaiminime, buvime šalia.

„Akimirkos, kai Velykų atgimimo džiaugsmą ir Amžinybę, skiria vos keliolika valandų. Akimirkos, kurių niekada nepamiršime... Ilsėkis ramybėje, Šventasis Tėve,“ – sako Palangos meras įraše.

„Ši akimirka Vatikane – paskutinis susitikimas su žmogumi, kuris visam pasauliui priminė, kad svarbiausi dalykai – meilė, gailestingumas ir tikėjimas – yra arčiau, nei mums kartais atrodo. Branginkime kiekvieną dieną, kiekvieną žmogų, kiekvieną šventą akimirką. Būkime laimingi – šviesoje, tikėjime ir ramybėje,“ – Š. Vaitkus baigia įrašą.