Palangos frankofilų klubo „Pontas“ vadovė Miglė Jonaitienė: „Palanga yra laisvos dvasios miestas – nttoks, kokį įsivaizduojame tipišką prancūzą“

Agnetė Benetytė

Ar kada susimąstėte, kuo Palanga primena Prancūziją? Galbūt tai laisva dvasia, meilė kultūrai, gebėjimas džiaugtis akimirka ir mėgautis gyvenimu? „Jei vienu sakiniu – Palanga yra tolerantiškas, laisvos dvasios, savo vertę jaučiantis ir besišypsantis miestas, visai toks, kokį mes įsivaizduojame tipišką prancūzą (juokiasi)“, – sako Palangos frankofilų klubo „Pontas“ vadovė Miglė Jonaitienė.

Šios vertybės Palangoje puoselėjamos jau ne vienerius metus – frankofilų klubas „Pontas“, vienija žmones, kuriems artima prancūzų kalba, kultūra ir gyvenimo būdas.

Po Palangoje vykusios Prancūzijos nacionalinės šventės apie meilę šiai šaliai, kultūrinius ryšius, prancūzišką gyvenimo džiaugsmą ir tai, ko galėtume vieni iš kitų pasimokyti, kalbamės su Palangos frankofilų klubo „Pontas“ atstovėmis Migle Jonaitiene ir Julija Dzimidiene.

– Migle, kas jus sieja su Prancūzija ir kada jūsų gyvenime atsirado tas ypatingas ryšys su šia šalimi?

M. J. Prancūzija nuo vaikystės man buvo kitokio pasaulio vaizdinys – kupina kūrybinių idėjų, laisvų asmenybių, išlavintos estetikos ir gražios kalbos šalis. Tarybiniais metais vidurinėje mokykloje, kaip užsienio kalbą, nedvejodama pasirinkau prancūzų kalbą! Ir nesigailiu (juokiasi). Mano tėvai, menininkai, mokėjo šią kalbą, domėjosi šalies istorija ir kultūra. Beje, tuo metu verstinė prancūzų literatūra ir kinas buvo labai populiarūs.

Šis ryšys su metais stiprėjo – Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Palangoje įsikūrė Prancūzų kultūros centras, subūręs Prancūzija besižavinčius palangiškius. Nuo pat pradžių dalyvavau jame kaip jauna narė, trokštanti išmokti, pažinti, suprasti. Kiek daug davė Vasaros universitetai (l’Université d’été), kurių lektoriai prancūzai apsistodavo klubo narių namuose. Gyvas kasdienis bendravimas, paskaitos, kelionės ir vakaronės – geriausia kalbos ir kultūros mokykla!

Šiandien esu Palangos frankofilų klubo „Pontas“ vadovė – kas antri metai rengiame Prancūzijos nacionalinės šventės minėjimą, prancūziškų filmų peržiūras žiemos vakarais, Frankofonijos dienų renginius kovo mėnesį. Profesiniame kelyje taip pat netrūksta prancūziškų spalvų – dirbu Palangos Gintaro muziejuje, įsikūrusiame grafų Tiškevičių rūmuose, kur natūraliai dera skambėti prancūzų kalbai. Su kolege gide Julija Dzimidiene esame parengusios ne vieną frankofonišką ekskursiją ir edukacinį užsiėmimą.

Šeimoje – taip pat džiaugsmas – lietuvio ir marčios prancūzės šeimoje augantys anūkai puikiai kalba abiem kalbomis, tad ryšys vis stiprėja.

– Kaip kilo mintis Palangoje surengti Prancūzijos nacionalinės šventės minėjimą? Kodėl pasirinkote būtent tokį formatą – su frankofoniška muzika, jaunųjų atlikėjų pasirodymais, kinu ir prancūziška atmosfera?

M.J. Prancūzijos nacionalinės šventės minėjimo tradiciją pradėjo klubo veteranai dar dešimtajame dešimtmetyje, o dabar mes ją tęsiame. Tiesa, šventė iš gražaus bendraminčių vakarėlio išaugo į nemažą fiestą „Oldman“ restorano parke!

Vieši renginiai su svečiais iš Prancūzijos ambasados ir Palangos savivaldybės palaiminimu prasidėjo prieš gerą dešimtmetį, rodos, 2013 m., kai mus geranoriškai priglaudė „Kultūros pieva I love Palanga“ – laisva kūrybine energija pulsuojanti lauko erdvė Vytauto gatvėje.

Šventės formatas augo natūraliai – prancūzų kalbos mokytojos Živilės Vaičiūnienės iniciatyva prie jau įprastos prancūziško filmo peržiūros prisijungė šaunioji muzikinė dalis. Iš tiesų, tai muzika, jaunimas ir kinas pasirinko mus – žmonės įtaigiausiai paliečiami per meną, o įspūdžiai atmintyje išlieka ilgam.

Svajojame šventę plėsti – įlieti literatūrinius skaitymus ir meninę dalį (pavyzdžiui, šventės plakato parodą-konkursą). Esame atviri pasiūlymams ir finansiniam palaikymui(šypsosi).

– Palanga yra kurortas prie jūros, o Prancūzija turi daugybę garsiausių pasaulio pajūrio miestų. Kokių bendrų bruožų matote pakrančių kultūros?

M.J. Kalbant apie kurortus prie jūros, norisi pasidžiaugti nuoširdžia Palangos miesto draugyste su Prancūzijos kurortu Sen Žil Krua de Vje (Saint-Gilles-Croix-de-Vie). Tikrai džiugu, jog miestu partneriu tapo šis jaukus smėlėtos Atlanto pakrantės miestelis, kurį su Palanga sieja Antano Mončio kūrybinis kelias ir panašios tradicijos – tokios kaip Sardinių šventė, Sodų ir parkų naktis. Pastarojoje teko dalyvauti 2024 m., vykstant Lietuvos kultūros sezonui Prancūzijoje.

Kartu su Palangos gintaro muziejaus kolegėmis įtraukėme prancūzus į „gintarinius“ užsiėmimus, kurie sulaukė nepaprastai didelio pasisekimo!

– Kas, jūsų akimis, labiausiai jungia Palangą ir prancūzišką gyvenimo būdą?

M.J. Prancūzija – didelė šalis, jungianti skirtingų tradicijų regionus, todėl ją nelengva apibendrinti...

Jei vienu sakiniu – Palanga yra tolerantiškas, laisvos dvasios, savo vertę jaučiantis ir besišypsantis miestas, visai toks, kokį mes įsivaizduojame tipišką prancūzą (juokiasi).

– Prancūzai garsėja meile menui, skoniui, pokalbiams ir gyvenimo malonumams. 

M.J. Taip, šios vertybės vis labiau artimos palangiškiams ir besiilsintiems ar darbostogaujantiems Palangoje. Savaime suprantama laisvalaikio dalimi tampa kultūriniai renginiai, kurių pasirinkimas mūsų mieste yra didžiulis, o neskubūs pokalbiai prie gero maisto, naujienų aptarimas, kitos nuomonės išklausymas – įprastu kasdienio bendravimo įpročiu.

– Kas Prancūzijoje jus labiausiai žavi?

M.J. ir J.D. Gyvenimo džiaugsmas (Joie de vivre) – gyvenimo būdo filosofija: džiaugtis akimirka, nebijant būti savimi, neprarandant savęs, nesistengiant niekam įtikti. Gyvenimo džiaugsmas, nepaisant to, koks bebūtų gyvenimas, žavi labiausiai!

– O kas Prancūzijoje jums atrodo tolima ar ne visai priimtina? Ar yra dalykų, kurių, jūsų manymu, Lietuva ar Palanga galėtų išvengti?

J. D. Sudėtinga, kai reikia išmanyti įvairiausius diplomatinės kalbos ir etiketo priesakus – pavyzdžiui, kokį įmantrų žodį pasakyti, norint sulaukti atsako, kaip paimti taurę, kas yra vyno ašaros ir kokia šakutė tinka tavo patiekalui, o kokia, gink Dieve, – ne! Arogancija? O gal – subtili elegancija, poezija ir dar viena šios kultūros žavesio dalis!

Ko galima būtų vengti – biurokratijos, priežasčių, dėl kurių kyla streikai, ir kamščių! (juokiasi)

M. J. Lietuvoje bendravimas su įvairiomis institucijomis el. paštu yra įprastas ir gerai veikiantis būdas, o prancūzai stebina nerangumu šiuo klausimu – atsakymo iš kurios nors įstaigos gali tekti laukti mėnesiais, o kartais jo ir visai nesulaukti...

Palanga – žalumoje skendintis miestas, tarsi parkas – tai pastebi visi svečiai prancūzai! Gražus pavyzdys – Palangos vaikų darželių aplinka, jie tarsi vaikystės sodai.

Nustebino mažų Prancūzijos miestelių mokyklų ir vaikų darželių kiemai – asfaltuoti, be jokios žalumos! Ką jau kalbėti apie didmiesčius...

– Jei galėtumėte iš Prancūzijos į Palangą perkelti vieną gražią tradiciją ar įprotį, kas tai būtų?

J.D. Nepakartojamas gebėjimas bendrauti – pagarbiai išklausyti, subtiliai, neįžeidžiant pateikti savo nuomonę. Tai sukuria jausmą, kad esi svarbus, įvertintas, lygiavertis, ir skatina kokybišką pokalbį rutuliotis toliau. Be abejo, tradicijų puoselėjimas, paveldo saugojimas, kuomet žmonės, gyvendami sename name, nekeičia stiklinių langų rėmų į plastikinius tam, kad nesugadintų pastato vaizdo ir autentiškos atmosferos, – ne tik romantiška, bet ir prasminga. Jie įrodo, kad tai įmanoma!

– Ko, jūsų nuomone, Prancūzija galėtų pasimokyti iš Palangos ir Lietuvos? Kuo mes galime didžiuotis prieš šią šalį?

J.D. Didelę, patyrusią šalį kažko naujo išmokyti nelengva – tačiau, ką ir jie patys pastebi, ir būdami maži galime būti labai stiprūs, vieningi, ryškūs – ypač per mokslą ir kūrybą. Belieka palinkėti judėjimo į priekį bet kokiomis aplinkybėmis, noro augti ir būti laisva, kūrybiška dvasia, vadovautis visų pirma širdimi, o ne naudos principu. Juk Palangos šūkis, perimtas iš grafų Tiškevičių, puikiai tai apibendrina – „Išsirink, ką myli“.

Galime didžiuotis savo gamta, kartas užgrūdinusia istorija ir patirtimi, pasiekimais.

– Ar kultūriniai ryšiai su Prancūzija gali padėti Palangai tapti dar įdomesniu ir tarptautiškesniu miestu? Ko norėtumėte čia matyti daugiau?

J.D. Per kitus geriau pažįstame ir save, atrandame, kas iš tiesų vertinga: galime iš prancūzų išgirsti daugiau gerų pastebėjimų, gauti daugiau motyvacijos ir įkvėpimo pasitikėti savimi nei patys sugalvotume.

Bendrystė, mainai stiprina abipuses kultūros ir meno pajėgas, pritraukia daugiau įdomių žmonių, o taip pat ir miesto svečių! Ne tik pritraukia, bet ir ugdo jaunąją kartą, skonį, platesnį supratimą, kokia gali būti kultūrinė patirtis. Tai ne vien pabendravimas muzikiniame klube, bet ir daugiau mąstymo, kūrybiškumo bei savirealizacijos suteikianti veikla.

Prancūzijos milžiniška kultūrinė, literatūrinė ir kitų meno sričių patirtis bei paveldas gali praturtinti mūsų miestą ir suteikti jam daugiau intelektualaus braižo, apie kurį svajojo dar grafai Tiškevičiai. Jie Palangą savo vizijoje visų pirma kūrė kaip intelektualams, profesionaliems kūrėjams, rašytojams ir atlikėjams pritaikytą miestą. Ir suvokė šį kelią kaip vedantį į Vakarų vertybėmis grįstą pasaulį.

Netgi vienu metu leido laikraštį prancūzų kalba – „La Limande“ („Plekšnė“), kurio autoriai pasižymėjo humoru, gebėjimu matyti save iš šalies ir iš savęs pasijuokti. Tai turbūt geriausia, ką Palanga gali pirmiausia padaryti – nusijuokti. Prancūziškai. Tai užkrečiama.

– Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie myli Prancūziją, domisi jos kultūra ir nori atrasti daugiau bendro tarp mūsų ir šios šalies?

M.J. Išmokti prancūzų kalbą, nesidrovėti ja kalbėti – tuomet atsivers tikroji Prancūzija!

Miglė Jonaitienė ir Julija Dzimidienė. Asmeninio albumo nuotraukos

Prancūzijos nacionalinės šventės Palangoje akimirkos. Ugnės Gudaitės nuotr.