Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrėjai: „Su gausiomis pavasario šventėmis, mielieji!

Palangos tiltas, 2026-03-25
Peržiūrėta
2011
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Chat GPT generuotas vaizdas
Chat GPT generuotas vaizdas

Įsibėgėjęs pirmasis pavasario mėnuo atnešė daug gražių ir prasmingų švenčių: Kaziuko mugę, Tarptautinę Moterų solidarumo, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, knygnešių ir pasaulinės poezijos dienas, o dabar visi laukiame „Palangos dienų“. Mums, literatams, šios datos yra įsimintinos ir brangios, skatinančios savo kūryboje tai pavaizduoti. Tad mylėkime poeziją, būkime jos skaitytojais, gerbėjais ar kūrėjais! Tegul poezijos šviesa ir grožis puoselėja mūsų širdyse meilę ir pagarbą, savitarpio supratimą ir draugystę. 

                              ***
                      ilgesio lašas
                      įkvėpė paieškoms
                      prasmės grožio
                      įkalinto į prisiminimus
                      davusius sparnus
                                    Eglė Baranauskaitė
                ..................................................
                                           ***
                                     Veidu į saulę,
                                     veidu į dangų – 
                                     laša sula iš klevo rankų!
                                     Pavasario šokis –
                                     paukščiai sugrįžo,
                                     širdys dainuoja,
                                     suka jie lizdą,
                                     kad tavo sieloj pasaulį pradėtų,
                                     kad vaikelius giesmei perėtų... 
                                     Bėgo, nubėgo upėj ledai – 
                                     naktį pelėdos žvilgsnį matai,
                                     pro langą mėnulio,
                                     pro tvorą žvaigždžių – 
                                     kalbančią sėklą žemėj girdžiu...
                                     Ir išliūliuoja baltą lopšinę,
                                     ir uždainuoja rugiai sutartinę – 
                                     į vėją sparnuotą,
                                     į skrydžio aukštį – 
                                     tegu pragysta padangėj paukščiai...
                                     Ei, būk pavasario džiaugsmo dalim! – 
                                     žemė tau kužda savo širdim...  
                                                            Adelė Daukantaitė
                 
                                  ...........................................................

                                                                       *** 

                                                      Bėgsiu bėgsiu aš basa
                                                      Rasotais dar laukais
                                                      Tenai toli toli už miško,
                                                      Ištiesusi rankas.
                                                      Aš saulės pirmą spindulį paliesiu...
                                                       Štai rausta jau dangus -
                                                      Saulelė bunda...
                                                      Na, ir pirmasis spindulys
                                                       Delnuose man suspurda.
                                                      O, saule, kaip gera,
                                                      Kad nauja diena atėjo.
                                                      Grįžtu laiminga, o širdis dainuoja,
                                                      Paukščiai giesmininkai linksmai čirena,
                                                      Sparneliais sau mojuoja...
                                                      Ir kitame ryte 
                                                      Aš pasitiksiu vėl tave.
                                                      O, saule, tu džiugini pasaulį!
                                                                       Irena Eitavičienė
                                                    ..........................................................
                                                                   LAISVĖS PAUKŠTĖ

                                                         Mano delnuose laisvės paukštė.
                                                     Ji - ne laisva...
                                                     Plasnojo paukštė, plakėsi į delnus,
                                                     Sparnais skausmingai,
                                                     Daužės į kraštus.
                                                     Atverk rankas,  paleisk mane į laisvę,
                                                      Padovanok man skrydį, aukštį ir sparnus.
                                                     Aš vėtroj nepaklysiu, kelią rasiu.
                                                     Nebaisūs man tamsos kerai, 
                                                      Nors sulyta aš ir sušalus,
                                                     Vis tiek skrendu, šaukia keliai.
                                                     Nes paukščio giesmės dar ne išgiedotos,
                                                     Aš pasibelst turiu į širdis tų žmonių,
                                                     Kurie nežino, kas tai laimė, laisvė,
                                                     Kurie neužaugino sau sparnų.
                                                     Delnuos jaučiu, maža širdutė plaka,
                                                     Ji spurda nerimo ir nežinios pilna. 
                                                     Aš iškeliu tave aukštai, 
                                                     Paleidžiu....
                                                     Mano paukšte, skraidyk,
                                                     Pasauliui laisvę skelbdama.
                                                                      Nijolė Fultinavičienė
                                                        ...........................................................

                                                                       DRAUGAMS  

 

                                                    Neskaičiuoki, gegute, mums metų
                                                    Ilgesinguoju savo „ku – kū!..“
                                                     Per vėlai, per vėlai mes supratom,
                                                    Kad taip greitai bėgam laiku.

                                                    Kai naktis tyliai pakeičia dieną,
                                                    Mėnuo – mėnesį, metai – metus,
                                                    Kai apsunkusios merkias blakstienos,
                                                    Dar sutinkam metus vis kitus.

                                                    Jau pavargom, nebeneša kojos,
                                                    Sunkiai dunksi krūtinėj širdis.
                                                    Kartais rožinį sapną sapnuojam -
                                                    Vis dar tikim, kad esam jauni.
                                                               Marytė Jurgaitytė – Žiūraitienė
                                                    .............................................................
                                                               ARTĖJANTIS PAVASARIS

 

                                                       Pajuodę medžiai ir šakos pilkos,
                                                       Pumpuras laukia saulės šviesos.
                                                       Šiluma lyg vilnijantis šilkas
                                                       Tuoj alsuojančią žemę apjuos.

                                                       Ir atgims, kas tik gali pakilti,
                                                       Sužaliuos vėl miškai ir laukai.
                                                       Ir suteiks mums gyvenimas viltį,
                                                       Išsilies kaip upelis jausmai.
                                                                     Laimutė Kasparavičienė
                                                 ...................................................................
                                                                     PLAČIAI ATVĖRIAU

                                                       Širdies duris pavasariui atvėriau,
                                                       Kad žavesį gamtos pajaust galėčiau
                                                       Ir saulės glamones paskirčiau gėriui
                                                       Po debesų, stogų, žvaigždynų skėčiais.
                                                       Plačiai vartus atkėliau savo sieloj,
                                                       Kad įsileisčiau meilės eliksyrą,
                                                       O vizijom, jausmais apglėbčiau mielą
                                                       Ir artimą man žmogų posmuos lyros.
                                                       Ausis plačiai atvėriau paukščio giesmei
                                                        Ir bičių dūzgesiui gimtajam kaime,
                                                       Kur prie pirkelės, ant suolelio, dviese
                                                       Svajojom apie savo šeimos laimę.
                                                        Plačiai akis atmerkiau, kad matyčiau
                                                       Žiedų margumą, gyvių įvairovę,
                                                       Gandrų lizdus, sukrautus viršum gryčių,
                                                       Ir pilką kryžių, kur prie kelio stovi.
                                                       Gyvenime plačiai duris atversiu
                                                       Širdies ir sielos srūvančiom verdenėm...
                                                       Lai soduos ir takeliuos ilgai garsins
                                                       Įmintas mano pėdos gimtai žemei.
                                                                   Albinas Antanas Kazlauskas
                                                       .............................................................
                                                                       REIKIA NEDAUG

                                                       Reikia nedaug, kad išmoktume
                                                       Žodžiais prie visko prisiliesti -
                                                       Prie žemės tarsi Motinos,
                                                       Kad būtų jie tarp mūsų matomi
                                                       Medžių šlamesy ir meilėje,
                                                       Ir vakaro žiburių šviesoj,
                                                       Ir Švento Rašto Evangelijoje...
                                                       Ateis diena su saulės spinduliais
                                                       Ir reikia išmokti laukti,
                                                       Kad gyvas žodis liktų skaidrus,
                                                       Prisiglaustų prie medžio ir apkabintų,
                                                       Ir pajustų, kaip syvai teka gyslose...
                                                       Rodos, reikia tiek nedaug,
                                                       Kad atvėrę plačiai langus
                                                       Ir išvydę paukščio skrydį,

                                                       Dangaus žydrynę ir saulės šypseną,
                                                       Mes pajustume Visatos grožį.
                                                                    Vytautas Lukšas
                                                        ...........................................................
                                                               LIETUVIŠKAM ŽODŽIUI
                                (Adelės Daukantaitės poezijos knygą "MYLIU" beskaitant)

                                                                 Skaitau, skaitau

                                                                 Ir byra laimės ašara,

                                                                 Kad meilė žodyje

                                                                 Ir širdyje žmogaus -

                                                                 Dėkojime Aušros vartų Madonai.

                                                                 Ji saugo tavo gyvastį,

                                                                 Minties, žodžio grūdą 

                                                                 Auginti savo delnuose.

                                                                 Tarytum paukščiui

                                                                 Sparnais apglėbus saugoti,

                                                                 Į saulę nešti, nepavargti, 

                                                                 Sėjėjo amatą branginti.

                                                                 Tegul sėja tave, tegul sėja,
                                                                 Lietuviškas žodi,

                                                                 Protėvių šauksmu išgodotas,

                                                                 Suverptas, išaustas, iškentėtas,

                                                                 Švytėjime užgimęs,

                                                                 Namo sugrįžęs

                                                                 Į vaiko lūpas, į Motinų akis!
                                                                             Anelė Emilija Mažeivaitė
                                                        .....................................................................
                                                                                   ***

                                                       Mano gimtoji kalba - tai ne tik žodis.

                                                       Tu - mano plakimas tylioj nakty.

                                                       Tu - pirmas šauksmas išdrįsęs gimti.

                                                       Ir paskutinė malda, kai akis užmerki.

                                                       Tu augai su manim nuo pirmo žodžio.

                                                       Žodis, kuris gydo ir žeidžia. 

                                                       Tu mokei, kad kalba - tai ne tik kalbama. 

                                                       Tai  atsakomybė. Tai drąsa. Tai teisė.

                                                       Tad šiandien stoviu prieš tave su pagarba.

                                                       Ne kaip šeimininkė, bet kaip saugotoja.

                                                       Kol mano lūpos ištars nors vieną skiemenį.  

                                                       Tave nešiu - kaip laisvę, kaip tiesą, kaip gyvybę.
                                                                                            Janina Narvilienė
                                                         .....................................................................
                                                                          LYGIADIENIS

 

                                                              Lygiadienis.

                                                              Saulutė grįžta,

                                                              Papuošia strazdanėlėmis vaikus

                                                              Ir medžio pumpurai

                                                              Iš džiaugsmo plyšta,

                                                              Ir vėl pavasaris

                                                              Žygiuoja per laukus...

                                                              Šilti jausmai mane užplūsta,

                                                              Kai viskas gyva ir gražu...

                                                              O gandras vėl sodybon grįžta,

                                                              Ir džiaugsmo upeliukai liejas iš krantų.

                                                              Aplink tiek saulės ir šviesos, 

                                                               Žalia žolė ir žalias miškas,

                                                              Žibutės skleidžias ant kalvos

                                                              Ir rasos stebuklingai  tviska.

                                                               Ir paukščiai klega būreliu,

                                                              Visi laimingi tėviškėn sugrįžę!

                                                              O aš kapstausi lysvėje tarp miegančių gėlių,

                                                              Jaučiu - iš Žemės patalų gyvybė grįžta.
                                                                         Alma Panebažytė – Viskontienė

                                                             ............................................................

                                                                     O, LIETUVA!

O, Lietuva, kodėl Tu prarandi
                    Savo jaunimą uolų,
                    Užaugusį laisvoj šaly,
                    Išsitrementį savo noru.

                                                        O, Lietuva, kodėl gi Tu keiti
                                                        Programas mokslo nuolat,
                                                        Ar supranti, kur ateitis,
                                                        Kokie tikslai yr dori.

                                                        O, Lietuva, kur Tavo rūpestis
                                                         Jauna šeima, jos laime
                                                        Vaikus auginti ir mylėt
                                                        Tėvynę, dainą, nuvijus baimę.

                                                         O, Lietuva, kodėl gi Tau nerūpi
                                                        Kalba gimta tautos mažutės
                                                        Sutelk jėgas, iškelki grožį,-
                                                         Taip trokštam - širdis plyšti nori.
                                                                         Eduardas Povilaitis
                                                    ........................................................
                                                           PAVASARIO ŽINGSNIAI

                                               Pavasaris ramiai baltais takais žingsniuoja,

                                               Žiemą išlydi gražiai.

                                               Gėrisi snieguotais laukais

                                               Ir kviečia visus džiaugtis saulėlydžio atspindžiais.

 

                                               Jaunas pavasaris

                                               Kartu su išeinančia žiema

                                               Primena svarbią šventę – 

                                               Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.

 

                                               Pavasarėjančią Lietuvą džiugina

                                               Nepriklausomybės atkūrimo diena,

                                               Šventų Velykų laukimas

                                               Ir gražus jų sutikimas.

 

                                               Visi mes laukiame

                                               Gražiausių švenčių, Moterų ir Motinos dienų.

                                               Pirmųjų medžių lapų

                                               Ir gėlių žiedų...

                                                         Nijolė Prušinskaitė – Bagdonienė

                                              ......................................................................
                                                                   MORČIUS

                                                    Išlindo katinas Balys

                                                    Pavasarį į lauką,

                                                    Atsuko ausį, paklausys,

                                                    Ką kiemo draugės kniaukia...

 

                                                    „Amore miau, amore miau“ -

                                                     Balys susidomėjo,

                                                    Žinau ką vysiuos, jau žinau 

                                                    Ir dar kaip tik pavėjui!

 

                                                     Graži, ryžoji, kaip tik ta, 

                                                    Kurios per žiemą laukiau...

                                                    Ir nesvarbu, kad dar žvarba,

                                                    Gamta jau kviečia, šaukia!

 

                                                    Šio kovo pirmas jaudulys

                                                    Bėgioja mano kūnu...

                                                    Jei kas prie mano Ryžės lįs,

                                                    Tam „šakės“ po perkūnais!

 

                                                    Tik tu, žmogau, suprast gali

                                                     Tą muziką murkimo...

                                                    Esu aš katinas Balys

                                                    Ir laukiu apsvaigimo!

                                                                    Zita Pukinienė

                                                    ..............................................
                                                                   JŪRA IR TU
                                                Jūra alsuoja valiūkišku vėju,

                                               bangos linguoja lyg sapnas languos.

                                               Toliai ištirpsta melsvam horizonte.

                                                Saulė nuskęsta gaisuos.

 

                                               Paslaptis šnabžda smėlio krantai.

                                               Kriauklėse slepias istorijos senos.

                                               Klausantis jūros ošimo dainos,

                                               tarsi laikau begalybę delnuos.

 

                                               Paskui, kai žvaigždės sužimba,

                                                į delnus vis  krinta ir krinta.

                                               Mėnuo  suspindi sidabro take,

                                               randu aš tave ilgesy, širdyje,

                                               lyg būtum ne ten - aukštai danguje,

                                               lyg būtum šalia...
                                                             Stefanija Šaltienė
                                            ............................................................

                                                     PAVASARIO VĖJAS

                                              Saulė šviečia, kvepia oras,
                                              Tik tas vėjas toks nedoras,
                                              Kaišioja visur jis nosį,
                                              Kėslų jo nesužinosi.

                                               Laužo jis medžius, bujoja,
                                              Kartais kaukia, sudejuoja,
                                              Būna, lenda po sijonu -
                                              Vėjau, koks tu nevidonas!..

                                               Saulė išlenda, vėl slepias,
                                              Ji pas mus dar retas svečias.
                                              Atvelykis dar per šaltas,
                                               Tik smagu, bent jau nebaltas.
                                                              Janina Vambutienė
                                        .............................................................

                                                         Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrėjai

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Įsibėgėjęs pirmasis pavasario mėnuo atnešė daug gražių ir prasmingų švenčių: Kaziuko mugę, Tarptautinę Moterų solidarumo, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, knygnešių ir pasaulinės poezijos dienas, o dabar visi laukiame „Palangos dienų“.


Į kiekvienos šeimos duris beldžiasi didžiausios metų šventės – Šv. Kalėdos ir Naujieji Metai. Kalėdos – tai Jėzaus Kristaus užgimimo, tikėjimo ir džiugesio diena, su burianti žmones bendrystei, tai meilės, pagarbos, gerumo ir susitaikymo laikas.


Artėjantis spalio mėnuo atneš ne tik auksiniais lapais nuklotus kilimus, bet ir įsimintinas šventes: tai Senjorų diena ir Tarptautinė Mokytojų diena. 


Tik prieš porą mėnesių į skaitytojų širdis pasibeldė Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrėjos Anelės Emilijos Mažeivaitės išleista antroji poezijos knyga „Pelėdos veidas“.


Balandžio 24 d. (trečiadienį) 15 val. Palangos viešosios bibliotekos renginių salėje vyks literatų klubo „Takai per kopas“ popietė  „Poezijos paukštė“. 


Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrybinio dešimtmečio renginys vyko spalio 20 d. Palangos viešojoje bibliotekoje. 


   Vėlyvo rudens saulutė, retsykiais pažvelgdama pro debesų kraštus, penktadienio popietę palydėjo Palangos literatus, poezijos mylėtojus ir svečius į miesto viešosios bibliotekos salę. O proga neeilinė: sukako dešimt metų, kai buvo įkurtas miesto literatų klubas „Takai per kopas“. 


Kaip rugpjūtį javai, subrandinę grūdus, dovanoja juos žmogui, kad skalsos užtektų visus metus, taip ir Palangos literatų klubo ,,Takai per kopas“ nariai jau dešimtmetį brandina savo mintis ir beria jas sušildančiais, nuskaidrinančiais sielą eilėraščių posmais. 


Gražiausia pavasario šventė, jaudinanti kiekvieno žmogaus širdį yra Motinos diena. Joms yra skiriami gražiausi meilės žodžiai , didžiulė pagarba, savo dėkingumą išreiškiame gėlių puokštėmis ar dovanomis. Jos to nusipelnė, atnešusios mums gyvybes, užauginusios vaikus ir išmokiusios mylėti gyvenimą, puošti jį savo darbais ir triūso vaisiais. Mes, Palangos literatų klubo „Takai per kopas“...


Rugsėjo 23 d. (penktadienį) 15 val. Palangos viešosios bibliotekos renginių salėje bus demonstruojamas video įrašas, kuriame įamžinti Palangos literatų klubo ,,Takai per kopas“ nariai.


Renginių kalendorius