Palangos miesto garbės pilietis, geradaris Thomas Larsson: „Džiaugiuosi matydamas, kaip Lietuva – ir Palanga – kyla. Deja, mano Švedija smunka“

Švedijos miestelyje Simrishamne gyvenantis buvęs geografijos mokytojas, o dabar pensininkas Lars Thomas Larsson, Palangos miesto garbės pilietis, mūsų kurorte jaučiasi lyg namuose, o apie jo geraširdystę – ypač paramą vaikams su negalia – sklando legendos. Lankydamasis Palangoje šią žiemą, per tradicinę šventę „Palangos stinta“, Thomas prisipažino „Palangos tiltui“: „Galiu tvirtai pasakyti, kad draugų turiu tik Palangoje bei kitose Lietuvos vietose, bet nebeturiu jų savo šalyje.“ Per atvirą pokalbį jis taip pat prisipažino, kad jį Švedijoje šiandien daug kas nuvilia. Ponas Thomas taip pat atskleidė, kad po mylimos žmonos Gunillos mirties, prieš Kalėdas, jis patyrė fizika ir protu nepaaiškinamą reiškinį.

Lietuvių kalba – labai sudėtinga

„Aš bandžiau. Ir man smagu šį bei tą pasakyti lietuviškai – aš turiu savo krikštasūnį čia, man ypač svarbu su juo truputį pabendrauti lietuviškai. Tačiau susidūręs su daugybe priesagų ir priešdėlių lietuvių kalboje, aš pasidaviau“, – prisipažįsta šypsodamasis ir priduria: „Tačiau vieną svarbų sakinį aš labai gerai išmokau: „Atsiprašau. Aš dar mažai kalbu lietuviškai.“

Vaikystėje jis net nesapnavo, kad likimas su viena Baltijos valstybe, esančia už beveik 450 kilometrų nuo Simrishamno, suves jį visiems laikams.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, T. Larsson buvo vienas aktyviausių Simrishamno žmonių, ėmęsis konkrečių darbų, labdaringų projektų, siuntęs palangiškiams tai, ko jiems tada labiausiai reikėjo – net fakso aparatą.

Po kruvinų Sausio 13-osios įvykių Vilniuje T. Larsson siekė, kad įvykiai Lietuvoje būtų kuo plačiau nušviesti pietų Švedijos žiniasklaidoje.

Tačiau jo širdis ryškiausiai spinduliavo meile vaikams – tiems, kuriems likimas neatseikėjo daug sveikatos. 

Šiais metais 83-uosius pasitiksiantis švedas visus labdaros darbus padarė kartu su savo žmona, su kuria jis susilaukė dviejų sūnų. Ji jau paliko šį pasaulį prieš ketverius metus, ir Thomas jos labai ilgisi. Gerus darbus padaryti neretai padėjo ir vietos bažnyčios Lietuvoje.

Pradžia – nuo atšvaitų

1990-ųjų pradžioje, ir vėliau, kalbėdamas su įvairiais žmonėmis Lietuvoje, ypač su medicinos darbuotojais bei neįgaliais žmonėmis, jis suprato, kad vietos medikams trūko daugybės Švedijoje seniai norma tapusių dalykų, galinčių palengvinti jų darbą.

Vis dėlto ilgametės labdarystės pradžia buvo kita – ne nuo medicinos priemonių, o nuo... atšvaitų.

„1997-aisiais apdovanojome Lietuvos vaikams tūkstantį ir kelis šimtus atšvaitų. Dalijau juos Palangos gatvėse apsirengęs Kalėdų Senelio rūbais“, – prisimena Palangos miesto garbės pilietis. Tais pačiais metais jo dėka buvo suorganizuota Palangos pagyvenusių žmonių liaudiškų šokių ansamblio „Bočiai“ kelionė į Švediją.

T. Larsson suprato, kad turės į Lietuvą vėl grįžti. Su naujomis labdaros – ypač medicinos, reabilitacijos įrangos – siuntomis.

Geradaris švedas yra paskaičiavęs, kad įvairios labdaros – daugiausia medicininės reabilitacijos ir (ar) gydymo įrangos – jis pristatė 28 Lietuvos vietovėms. Didelė jos dalis teko Palangai. Taip pat – Klaipėdai, net Šakiams.

Domisi likimais

„Nebuvo taip, kad aš tik atvežu paramą ir ją palieku čia. Man ypač įdomūs vaikų, kuriems esu pristatęs gydymo priemonių, likimai. Visada bandžiau juos pasekti – ar vaikui tapo lengviau? Ar jis pasijuto geriau? Kai kurių net vardus esu gerai įsiminęs – pavyzdžiui, Jonas, Karolis, Eglė“, – sakė Thomas.

„Jie mane pažįsta. Kartą išeidamas pastebėjau judėjimo negalią turintį Joną vežimėlyje lauke. Kai vaikas mane pamatė, jis net kilstelėjo kūną jame, nustebindamas mane“, – šypsojosi prisimindamas T. Larsson.

Dabar jau baigęs aktyvios labdaros darbus T. Larsson pastebi, kad šiandien Lietuvos – ir Palangos – ligoninės bei reabilitacijos centrai gali pelnytai didžiuotis pačia moderniausia reabilitacijos ir gydymo įranga.

„Nors Lietuva smarkiai pasikeitė, tačiau vis dar yra dalykų, kurių visada reikės – pavyzdžiui, keltuvų, padedančių atsikelti lovoje žmonėms po operacijos, pagalbos priemonių po įvairių traumų“, – tvirtino T. Larsson.

Tiki, kad kažkas yra

Paklaustas, ar tiki Dievu, garbus švedas susimąsto: „Aš tikiu, kad kažkas yra.“

Kaip ir dauguma švedų, netikėjęs Dievu, po žmonos mirties jis patyrė labai keistą, protu ir fizika nepaaiškinamą dalyką.

„Net ne vieną. Jeigu apie juos pasakočiau švedams, jie pasuktų pirštu ties smilkiniu – pamišęs. Dabar tikiu, kad kažkas – Dievas ar dar kažkas didingo, dvasinio – tikrai yra“, – T. Larsson sakė „Palangos tiltui“.

Thomas groja kontrabosu ir saksofonu Simrishamno pučiamųjų orkestre, dalyvauja Lietuvos–Švedijos draugijos veikloje, aktyviai dalyvavo kuriant dokumentinį filmą apie Lietuvos ir Švedijos tarpusavio santykius po Antrojo pasaulinio karo.

Lietuva pralenkė Švediją

O kokie Lietuvos pasiekimą švedą stebina?

„Daugeliu atvejų jūs pralenkėte ir Švediją“, – įsitikinęs vyras. „Lietuva juda aukštyn – savo gerove, galimybėmis, Švedija, deja, žemyn.“

Jis savo gimtąją šalį vadina „naivia.“

„Švedija buvo patikėjusi amžina taika. Kažkada mūsų šalis turėjo labai stiprias oro gynybos pajėgas, dabar praktiškai jų neliko. Anksčiau mes gaminome savo tankus, malūnsparnius – ne tik sau, bet ir kitiems, dabar arba to neliko, arba teturime mažas apimtis. Mūsų profesionali kariuomenė – simbolinė. Mes skyrėme dėmesio kitiems pasaulio karštiesiems taškams, pavyzdžiui, Afganistanui, tačiau labai mažai – pačių švedų gynybai“, – buvo atviras pašnekovas.

T. Larsson Švedijos imigracijos politiką vadina „baisia“.

„Šiandien Švedijoje kas penktas jos gyventojas – 20 procentų – yra gimęs ne Švedijoje. Kai kurie mūsų didmiesčių rajonai tapo labai pavojingi – su žmogžudystėmis, susišaudymais, sprogdinimais. Deja, toli gražu ne visada ir ne atvirai apie tai rašo mūsų spauda“, – pridūrė.

Jį gąsdina, kad kai kurios nusikalstamos svetimšalių grupuotės Švedijoje, anot jo, net samdo internete asmenis nusikaltimams įvykdyti.

„Man labai liūdna, kad tai vyksta mano gimtojoje šalyje,“ – sakė Palangos miesto garbės pilietis.

Ypatinga pažintis Palangoje – su broliais Tomu ir Mariumi

Palangoje T. Larsson itin artimai bendrauja su Tomu Vilucku, taip pat jo broliu Mariumi – abu su judėjimo negalia. 

Pažinties su broliais istorija yra išskirtinė.

Pirmą kartą T. Larsson juos sutiko dar apie 1999-uosius. Ypač jį sužavėjo Marius – nors gali judinti tik tris pirštus, jis kuria išskirtines ikonas.

2001-aisiais Amerikoje gyvenanti Thomo giminaitė papasakojo apie organizaciją, padedančią talentingiems žmonėms su negalia. Vis dėlto po rugsėjo 11-osios įvykių JAV pagalbos suteikimas užtruko ir galiausiai tapo neįmanomas. Tuomet buvo pasiūlyta kreiptis į analogišką organizaciją Švedijoje. Pirmasis skambutis nebuvo malonus – T. Larsson teko aiškintis, kas jis toks ir kodėl skambina. Tačiau paaiškinus, kad kontaktai gauti iš amerikiečių asociacijos, pokalbis įgavo visai kitą toną.

Thomas paprašė elektrinio vežimėlio, kurį būtų galima valdyti pirštais valdoma svirtele. Prašymas buvo patenkintas. Nors pasirūpinti, kad ši pagalbos priemonė pasiektų Lietuvą, nebuvo paprasta, ji iš esmės pakeitė Mariaus kasdienį gyvenimą ir suteikė daugiau savarankiškumo.

Tuo tarpu jo brolis Tomas galūnių nevaldo visiškai ir yra priklausomas nuo aplinkinių pagalbos.

„Palangos tiltas“ ne kartą rašė apie Tomą Vilucką – žinomą intelektualą, publicistą, vertėją, vieną ryškiausių katalikiškos minties atstovų Lietuvos žiniasklaidoje.

 T. Viluckas gyvena Palangoje kartu su 20 metų jaunesne žmona Jolita – socialinių mokslų daktare, mokslininke.

Svarbu – tikėjimas ir valia

Kartą Thomo žmona Gunilla per televiziją išvydo pasakojimą apie Norvegijoje gyvenančius brolius, sergančius ta pačia genetine liga. Jai kilo mintis užmegzti ryšį tarp jų ir palangiškių. T. Larsson pats nuvyko į Oslą, kad parsivežtų laidos įrašus ir parodytų juos broliams Lietuvoje.

Galiausiai užsimezgė pažintis tarp dviejų šeimų skirtingose šalyse. Nors pradžioje kalbos barjeras trukdė laisvai bendrauti, laikui bėgant jie rado bendrą būdą susikalbėti ir ėmė palaikyti artimą ryšį.

Svarbiausia, kad ši pažintis sustiprino palangiškių tikėjimą savimi. Sekdami norvegų pavyzdžiu, jie sukūrė šeimas, susituokė ir iki šiol džiaugiasi tiek asmeniniu, tiek profesiniu gyvenimu.

„Jie abu man – labai labai svarbūs mano gyvenime“, – prisipažįsta Thomas.

Jis kukliai didžiuojasi, kad kartu su Gunilla jiems pavyko tokiu būdu padėti broliams Viluckams.

Artimas T. Larsson bičiulis yra ir Palangos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Robertas Trautmanas, kalbantis švediškai.

Visi draugai – Lietuvoje

Lankydamasis Palangoje šią žiemą, per tradicinę šventę „Palangos stinta“, T. Larsson prisipažino: „Galiu tvirtai pasakyti, kad turiu draugų tiek Palangoje, tiek kitose Lietuvos vietose, bet nebeturiu jų savo šalyje. Kai kurie mano bičiuliai Švedijoje jau mirę. Su kitais nebegaliu susikalbėti dėl juos paveikusios Alzheimerio ligos ar kitų ligų.“