Palangos miesto socialinių paslaugų centro direktorė Daiva Dekontaitė: „Gebėjimas išgirsti kitą žmogų šiandien – viena didžiausių vertybių“

Agnetė Benetytė

Kas skatina žmogų kasdien rinktis nelengvą kelią – būti šalia tų, kuriems reikia pagalbos? Palangos miesto socialinių paslaugų centro direktorė Daiva Dekontaitė su „Palangos tiltu“ pasidalijo ne tik profesine patirtimi, bet ir įkvepiančia savo gyvenimo istorija – jos dukra Anželika, šią vasarą baigusi Lietuvos sporto universitetą, įveikė vėžį...Labai atsakingame ir rimtame Daivos darbe būta ir ne vienos linksmos istorijos. „Vienas paslaugų gavėjas labai rimtai prašė jam paskirti individualios priežiūros darbuotoją pagal Zodiako ženklą, nes buvo įsitikinęs, kad tik taip pavyks geriau sutarti. Tokios akimirkos primena, koks įvairus ir nenuspėjamas gali būti mūsų darbas,“ – šyptelėjo prisiminusi D. Dekontaitė.

–Papasakokite apie savo gimtąjį kraštą – iš kur esate kilusi ir kokius gražiausius vaikystės prisiminimus iki šiol nešiojatės širdyje?

–Esu kilusi iš Žemaitijos Telšių raj. ir drąsiai galiu pasakyti – esu kaimo vaikas. Mano vaikystė prabėgo be telefonų, kompiuterių ir socialinių tinklų. Didžiausios pramogos buvo pievos, miškai, pelkės, darbai ūkyje, ilgi vasaros vakarai ir tikras bendravimas su žmonėmis. Tuo metu nereikėjo daug – užteko dviračio, draugų ir laisvės būti gamtoje. Augome bendruomenėje, kur žmonės vieni kitus pažinojo, padėdavo ir dalijosi tiek džiaugsmais, tiek rūpesčiais. Manau, būtent ten išmokau pagarbos žmogui, darbštumo ir atsakomybės. Šiandien, kai gyvename labai greitu tempu ir vis daugiau laiko praleidžiame prie ekranų, dažnai pagalvoju, kaip svarbu neprarasti gebėjimo pastebėti, išgirsti vienas kitą. 

–Kokia vaikystės ar jaunystės patirtis labiausiai suformavo Jus kaip asmenybę?

–Mane labiausiai formavo ne vienas įvykis, o visas gyvenimo kelias. Vaikystėje išmokau atsakomybės ir pagarbos darbui, o vėliau gyvenimas padovanojo ir rimtų išbandymų. Vienas didžiausių buvo dukros onkologinė liga. Tai buvo laikotarpis, kuris privertė dar labiau vertinti gyvenimą, sveikatą ir laiką su artimaisiais. Šios patirtys išmokė neprarasti vilties, dar labiau suprasti žmones, kurie išgyvena sunkumus, ir priminė, kokia svarbi yra laiku suteikta pagalba bei paprastas žmogiškas palaikymas.

–Ar visada žinojote, kad savo gyvenimą siesite su socialine sritimi? Kas paskatino pasirinkti būtent šį kelią?

–Negalėčiau pasakyti, kad viską buvau suplanavusi. Tačiau šiandien matau, kad visas mano profesinis kelias vedė į darbą su žmogumi. Pradėjau nuo slaugos. Vėliau pasirinkau socialinį darbą, dar vėliau baigiau teisės studijas (darbo teisė), tapau mediatore, profesijos vertintoja ir šiandien vadovauju Palangos miesto socialinių paslaugų centrui. Visas šias sritis jungia žmogus, pagalba, supratimas... Man visada buvo svarbu ne tik spręsti problemą, bet suprasti jos priežastį, padėti žmogui atrasti stiprybę ir oriai gyventi. Greta profesinės veiklos man svarbi ir savanorystė – tikiu, kad noras padėti neturėtų apsiriboti tik darbu.

–Gal prisimenate kurį nors linksmą, netikėtą ar įsimintiniausią nutikimą iš savo darbo ar veiklos, kuris iki šiol priverčia nusišypsoti?

–Socialiniame darbe nė viena diena nebūna tokia pati. Kartais nutinka ir šypseną keliančių situacijų. Vienas paslaugų gavėjas labai rimtai prašė jam paskirti individualios priežiūros darbuotoją pagal Zodiako ženklą, nes buvo įsitikinęs, kad tik taip pavyks geriau sutarti. Tokios akimirkos primena, koks įvairus ir nenuspėjamas gali būti mūsų darbas.

Tačiau būna ir sudėtingų dienų – tenka susidurti su pykčiu, grasinimais ar nepagrįstais kaltinimais... Tokiose situacijose svarbiausia išlikti profesionaliems, palaikyti vieniems kitus, analizuoti situacijas ir ieškoti geriausių sprendimų. Vis dėlto didžiausią prasmę šiam darbui suteikia akimirkos, kai žmogus po ilgo laiko nusišypso, nuoširdžiai padėkoja arba vėl pradeda tikėti savimi. Būtent dėl tokių akimirkų verta eiti pirmyn.

–Vadovaujate Palangos miesto socialinių paslaugų centrui. Kuo labiausiai didžiuojatės žvelgdama į nuveiktus darbus ir savo komandą?

–Labiausiai didžiuojuosi žmonėmis, su kuriais dirbu. Turime profesionalią, atsakingą, žingeidžią ir nuolat tobulėjančią komandą. Kartu kuriame šiuolaikiškas socialines paslaugas, įgyvendiname prasmingus projektus ir iniciatyvas, dirbame vadovaudamiesi aukštais paslaugų kokybės standartais bei nuolat ieškome naujų sprendimų, kurie geriausiai atlieptų žmonių poreikius. Visa tai stiprina mūsų bendruomenę ir leidžia augti kaip organizacijai. Esu įsitikinusi, kad didžiausi pasiekimai gimsta tuomet, kai žmonės pasitiki vieni kitais, dirba išvien ir tiki savo darbo prasme.

–Vis dar gajus supratimas, kad žmonėms nereikia „valdiškos“ pagalbos, kad ją priimti net gėdinga, kad viską turėtų padaryti šeima. Ką manote jūs?

–Manau, toks požiūris po truputį keičiasi. Gyvename labai greitu tempu – žmonės dirba, augina vaikus, rūpinasi artimaisiais, todėl ne visada gali vieni pasirūpinti visais šeimos nariais. Socialinės paslaugos nėra skirtos pakeisti šeimą – jos skirtos ją sustiprinti ir padėti. Jos leidžia artimiesiems suderinti darbą, kasdienius įsipareigojimus ir artimojo priežiūrą, kartu užtikrinant, kad žmogus gautų profesionalią pagalbą ir neliktų vienas su savo sunkumais. Kreiptis pagalbos nėra silpnumo ženklas – tai atsakingas sprendimas tiek dėl savęs, tiek dėl savo artimojo.

–Kas Jus motyvuoja kiekvieną rytą pradėti naują darbo dieną, net ir tada, kai tenka susidurti su sudėtingomis situacijomis?

–Kiekvieną rytą į darbą ateinu su mintimi, kad šiandien kažkam galėsime padėti. Kad kažkas bus išgirstas, suprastas ir neliks vienas su savo problema. Ši mintis mane lydi jau daugelį metų ir, ko gero, yra didžiausia mano motyvacija.

Labai įkvepia ir komanda. Žinau, kad kartu visada ieškosime sprendimų, palaikysime vieni kitus ir padarysime viską, ką galime dėl žmogaus. O kai matai, kad jis vėl pradeda šypsotis, tiki savimi ir drąsiau žiūri į ateitį, supranti, kad pasirinkai prasmingą kelią.

–Kaip pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp atsakingų pareigų ir asmeninio gyvenimo? Gal ugdančios knygos, teisingas mąstymas...

–Ne visada pavyksta, nes vadovo darbas dažnai nesibaigia pasibaigus darbo valandoms. Tačiau stengiuosi atrasti laiko sau, šeimai, judėjimui ir buvimui gamtoje.

Grožinės literatūros skaitau nedaug. Dažniausiai renkuosi profesinius straipsnius, mokslinius tyrimus ir metodinę medžiagą. Manau, kad nuolatinis mokymasis yra būtina sąlyga augti – tiek profesinėje srityje, tiek asmeninėje. Esu reikli tiek sau, tiek kitiems, tačiau reiklumą suprantu kaip atsakomybę už savo darbą, susitarimų laikymąsi ir siekį nuolat tobulėti. Kartu man labai svarbu pasitikėjimas, atviras dialogas ir pagarba žmogui.

–Ką mėgstate veikti laisvalaikiu, kai norite visiškai atsitraukti nuo kasdienės rutinos ir pasikrauti energijos?

–Jei atvirai, kartais labiausiai norisi... nieko neveikti. Tiesiog ramiai pagulėti, pažiūrėti gerą filmą ir pabūti be jokių planų (juokiasi). Deja, ne visada tai pavyksta.

Kai turiu daugiau laiko, renkuosi pasivaikščiojimus gamtoje. Gyvenant pajūryje būtų nuodėmė nepasinaudoti tokia dovana – jūra ir jos ramybė padeda atsitraukti nuo kasdienybės, įkvėpti gryno oro ir sugrįžti su naujomis mintimis bei jėgomis.

–Gal turite mėgstamą vietą Lietuvoje ar užsienyje, į kurią vis norisi sugrįžti? Kodėl būtent ji?

–Labai myliu jūrą – ji turi ypatingą galią nuraminti ir padėti susidėlioti mintis. Ne mažiau žavi ir kalnai. Jie primena, kad į kiekvieną viršūnę reikia kopti kantriai, tačiau atsivėręs vaizdas atperka visas pastangas. Tiek jūra, tiek kalnai mane stiprina ir įkvepia.

–Kokią knygą, filmą ar muziką galėtumėte rekomenduoti tiems, kurie nori pasisemti įkvėpimo?

–Neturiu vienos knygos, filmo ar muzikos kūrinio, kurį galėčiau rekomenduoti visiems. Manau, kiekvieną žmogų įkvepia skirtingi dalykai. Kaip ir minėjau pati dažniau skaitau profesinius straipsnius, mokslinius tyrimus ir metodinę medžiagą, nes tai padeda augti profesinėje srityje. O didžiausią įkvėpimą man suteikia tikros žmonių istorijos – jų stiprybė, gebėjimas atsitiesti po sunkių išbandymų ir neprarasti tikėjimo gyvenimu.

–Jei galėtumėte įsivaizduoti savo idealią dieną be jokių įsipareigojimų – kaip ji atrodytų?

Rytinė kava be skubėjimo, pasivaikščiojimas prie jūros, laikas su artimaisiais ir vakaras su geru filmu – tai paprasti dalykai, kurie padeda atgauti jėgas. O didžiausia prabanga man šiandien yra ramybė.

–Kokį gyvenimo patarimą šiandien duotumėte sau jaunesnei arba jauniems žmonėms, ieškantiems savo kelio?

–Nebijoti keisti krypties ir mokytis visą gyvenimą. Kiekviena patirtis mus augina. Siekti savo tikslų ir džiaugtis pasiekimais, tačiau nepamiršti skirti laiko žmonėms, kuriuos mylime. Juk didžiausią prasmę gyvenimui suteikia ne tik tai, ką pasiekiame, bet ir žmonės, kuriuos sutinkame, palaikome ir kuriems skiriame savo dėmesį. Gebėjimas išgirsti kitą žmogų šiandien yra viena didžiausių vertybių.

Daiva Dekontaitė. Asmeninio albumo nuotrauka

Daiva Dekontaitė džiaugiasi ir didžiuojasi savo komanda. Asmeninio albumo nuotrauka