Palangos šviesuolė Marija Alminaitė-Matutienė mini 90-metį: „Linkiu žmonėms būti turtingiems savo išmintimi“

Agnetė Benetytė

Praėjusį savaitgalį Palangos Kurhauze vykusiame „Mėguvos“ ansamblio susibūrime ypatingi sveikinimai skambėjo ilgametei ansamblio dalyvei, aktyviai Palangos bendruomenės narei, Palangos „Carito“ bei politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narei Marijai Alminaitei-Matutienei. Garbingo 90-mečio sulaukusi moteris daugeliui pažįstama dėl savo veiklumo, meilės muzikai ar nuoširdumo, o mums kaip bene ištikimiausia laikraščio „Palangos tiltas“ skaitytoja, laikraštį skaitanti nuo pat jo įkūrimo 2000-aisiais. 

Į Palangą atvedė šeimos likimas

Kalbantis su ponia Marija greitai tampa aišku – tai žmogus, kurio gyvenimas buvo įprastas, tačiau kupinas stiprybės, darbštumo ir gerumo.  „Aš atvykėlė. Gimiau netoli Salantų, Šliktinės kaime“, – pokalbį pradeda jubiliatė. 

Ponia Marija pasakoja, kad į Palangą jos šeimą atvedė gyvenimo aplinkybės. Tėvai buvo priversti palikti gimtinę ir persikėlė pas sūnų Leandrą Alminą į Palangą. „Mano tėveliai buvo iškeldinti iš tėviškės, tad apsistojo pas sūnų Palangoje. Pagyvenę trejus metus, gavo kooperatinį butą, čia gyveno ir čia buvo palaidoti“, – prisimena ji.

Vėliau į Palangą sugrįžo ir pati Marija. „Dabar gyvenu tėvelių bute. Sugrįžau čia jau po daugelio metų“, – sako ji.

Didelė jos gyvenimo dalis prabėgo Telšiuose. Ten ji dirbo, augino sūnų Alfredą. „Nieko ypatingo – gyvenau Telšiuose, sūnų auginau, dirbau. Paskui išėjau į pensiją ir važinėdavau į Palangą padėti tėvams, kol galutinai čia sugrįžau“, – kuklinasi jubiliatė.

Paklausta apie profesiją, ponia Marija neskuba savęs sureikšminti. „Aš be profesijos buvau. Dirbau draudime, paskui priešgaisrinėje. Paprastus darbus“, – kuklinasi ji.

„Su būgneliu praėjau visą gyvenimą“

Nors apie save ji kalba labai kukliai, vos pokalbis pasisuka apie muziką, ponia Marija juntamai pagyvėja ir atjaunėja. „Grojau būgneliu visą gyvenimą. Nuo pat vaikystės, nuo pat jaunystės. Esu savamokslė būgnininkė“, – su pasididžiavimu sako ji. 

Dar jaunystėje ji grojo orkestre. „Buvo toks laikotarpis, kai reikėjo daug dirbti, nebuvo laiko. Bet orkestre buvau porą metų“, – prisimena jubiliatė.

Sugrįžusi į Palangą ji prisijungė prie „Mėguvos“ ansamblio – bendruomenės, kuri tapo labai svarbia jos gyvenimo dalimi.

„Kai atėjau į „Mėguvą“, mane priėmė. Iki tol buvo Petras, kuris grojo būgneliu, bet paskui susirgo ir nebegalėjo važiuoti į koncertus. Tada aš pradėjau groti būgneliu“, – pasakoja ji.

Ir būtent tada, pasak jos, gyvenimas tarsi nušvito naujomis spalvomis. „Aš tada pražydau. Labai noriu groti ir visą laiką būti su tuo būgneliu“, – šypsosi moteris.

Ji net juokais yra prisaikdinusi ansamblio vadovę: „Kai numirsiu – pabūgnykit su mano būgneliu.“

Pagalba žmonėms – savaime suprantama

Ponia Marija aktyviai dalyvavo ir Palangos „Carito“ veikloje, taip pat yra politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narė. Paklausta, kodėl jai buvo svarbu padėti kitiems, ji atsako labai paprastai: „Reikia žmonėms padėti.“ 

„Carite“ ji daugelį metų dalijo maistą ir paramą sunkiau gyvenantiems žmonėms. „Eidavau talkinti, dalindavome žmonėms maistą, papildus“, – pasakoja ji.

Jos balse nėra jokio pasididžiavimo ar noro būti įvertintai – tik paprastas supratimas, kad žmogus žmogui turi būti reikalingas.

Gyvenimas išmokė stiprybės

Per devynis dešimtmečius ponia Marija matė labai skirtingus laikus – pokarį, sovietmetį, nepriklausomybės atkūrimą, besikeičiančią Lietuvą ir Palangą. Tačiau apie išgyventus sunkumus ji kalba santūriai.

„Vaikystė ir jaunystė buvo pas tėvus kaime. Paskui, kai man buvo 22-eji, brolis išsivežė į Telšius. Ten pragyvenau 26 metus. O paskui grįžau į Palangą – reikėjo tėvus prižiūrėti, paskui palaidoti. Iki šiol kapus prižiūriu“, – sako ji.

Net ir kalbėdama apie skaudžius dalykus, ponia Marija išlieka rami, susitaikiusi ir labai šviesi.

„Palangos tiltą“ skaito nuo pirmųjų numerių

Ypatingą vietą jos gyvenime užima laikraštis „Palangos tiltas“. „Skaitau nuo pat pradžių“, – užtikrina jubiliatė.

Paklausta, ką laikraštyje mėgsta skaityti labiausiai, ji atsako: „Svarbiausia man – kas Palangoje vyksta. Kaip žmonės gyvena, kas ką daro. Džiaugiuosi Palangos meru. Vertinu, kad jis gerai dirba. Žmonėms“

Jai įdomūs ne tik miesto įvykiai, bet ir žmonių istorijos. „Kai parašo apie žmones – visada paskaitau. Vienus pažįstu, kitų - nepažįstu, bet vis tiek įdomu. Apie palangiškius ir jų veiklas“, – pasakoja ji.

Galbūt būtent todėl „Palangos tiltas“ jai tapo ne tik laikraščiu, bet ir savotišku ryšiu su miesto gyvenimu bei bendruomene. „Jaunimui reikia daugiau koncertų, mažiau telefonų“,- konstatuoja pašnekovė. 

Paklausta, ką norėtų pasakyti šiandienos jaunimui, ponia Marija ilgai negalvoja. Jos nuomone, šiandien žmonėms labai trūksta gyvo bendravimo ir buvimo kartu. „Jaunimui reikia daugiau išeigų, kad nereikėtų liūdėti“, – sako ji.

Anot jubiliatės, žmogui labai svarbu būti tarp žmonių. „Reikia eiti į koncertus, į Kurhauzą, ten, kur žmonės šoka, dainuoja. Kai žmogus linksmas, tada ir rūpesčių mažiau. Muzika labai daug duoda.“

Ji tiki, kad bendravimas, kultūra ir muzika padeda žmogui išlikti gyvybingam. „Išeini paklausyti muzikos – ir jau kita nuotaika“, – sako ji.

„Kiekvienas žmogus skirtingas“

Paklausus, kokia yra ilgo gyvenimo paslaptis, ponia Marija tik nusijuokia. „Jokių patarimų nėra“, – sako ji.

Ji netiki universaliomis taisyklėmis. „Kiekvienas žmogus turi pasirinkti pagal save. Vienam patinka polka, kitam - valsas, kitam tik pasikalbėti norisi. Kiekvienas žmogus yra skirtingas ir kiekvienas skirtingai gyvena.“

Tačiau jos gyvenimo istorija išduoda kai ką daugiau – žmogų visą gyvenimą lydėjo muzika, žmonės ir noras būti reikalingai.

Didžiausias turtas – išmintis

Šiandien ponia Marija džiaugiasi šeima – sūnumi Alfredu ir dviem anūkais, gyvenančiais Vilniuje. „Sūnus dažnai atvažiuoja aplankyti. Tai didžiausia mano laimė“, – sako ji.

O Palangos žmonėms ir visai bendruomenei sulaukusi 90-mečio linki labai paprasto, bet svarbaus dalyko: „Linkiu žmonėms būti vis turtingesniems savo išmintimi. Kad daugiau pasikalbėtų vieni su kitais, kad jaunimui patartų.“ 

Ir tada ištaria eilutes iš dainos, kurios, regis, galėtų tapti viso jos gyvenimo moto: „Kas gera – prisiminkime, kas bloga – lai išblėsta...“

Marija Alminaitė – Matutienė. Radvilės Kucevičiūtės nuotr.