Penktą kartą Japoniją aplankęs Virgilijus Danilevičius: „Gal japonai mane jau atpažįsta, kad man taip sekasi?“

Palangiškis Virgilijus Danilevičius, kurio visas gyvenimas prabėgo aviacijoje – nuo sklandymo paauglystėje Vilniaus sklandymo klube iki vadovaujančio darbo Civilinės aviacijos administracijoje, šį rudenį penktą kartą aplankė Japoniją, patyrė daug smagių nuotykių ir – eilinį kartą – neįtikėtino japonų geranoriškumo, kad kalbėdamas su „Palangos tiltu“, vyras juokavo: „Gal japonai atpažįsta, kad esu – palangiškis, todėl man taip sekasi?“ 

–  Neseniai sugrįžote iš penktosios kelionės į Japoniją. Ką naujo atradote?

–  Pabuvau Tokijuje, neišsemiamu savo įvairove, taigi atradimų, kaip visada, netrūko. Pirmiausia tai Jušima seido konfucionistinė šventykla, įsikūrusi netoli Kandos upės. Joje buvo mokama konfucionizmo išminties. Konfucionizmo pradininkas ir įkūrėjas yra garsus kinų mąstytojas ir mokytojas Kongzi (551– 479 m. pr. m. e.). Juodu laku padengtoje šventykloje, kurios istorija siekia 1630 m., dabar veikia muziejus, atvertas  savaitgaliais ir švenčių dienomis. Tada ir patarčiau apsilankyti. Konfucionizmo vertybės yra išsaugotos japonų tautinėje savimonėje. Tai socialinė darna, pagarba amžiui, atsidavimas darbdaviui, nuolatinis mokymasis, savigarba ir kt. 

Vyriausybės įstaigų kvartale yra įsikūręs Nacionalinis teritorijos ir suvereniteto muziejus - nedidelis, kuklus, bet įtaigus. Yra trys skaudūs Japonijos teritorijų, kurios visais laikais priklausė tik jai, klausimai. Tai Šiaurinės teritorijos (trys salos ir viena mažų salų grupė) į šiaurės rytus nuo Hokaido salos, 1945 metais užgrobtos sovietų. Visi šių salų gyventojai, o jų buvo apie 17000,  iki 1948 metų užgrobėjų buvo prievarta išsiųsti iš savo gimtųjų gyvenamų vietų į Japoniją. Neišspręstas Takešimos salų Japonijos jūroje, užgrobtų Pietų Korėjos, klausimas. Senkaku salos, esančios Pietų Kinijos jūroje, priklauso Japonijai, yra jos valdomos, bet į šias salas kėsinasi Kinija. 

Jokohamoje stovi įspūdingas keturių denių laivas Hikawa Maru, pastatytas 1930 metais, ir tuo metu buvęs ypač šiuolaikiškas. Per 30 tarnavimo metų laikotrapį jis 254 kartus kirto Ramųjį vandenyną su keleiviais ir kroviniais. Karo metu laivas buvo paverstas plaukiojančia ligonine, tris kartus buvp užplaukęs ant minų, bet išliko. Hikawa Maru man įkūnija prieškario Japonijos techninius pasiekimus. Netoliese yra didžiausias Japonijoje įvairiaspalvis ir gyvas Jokohamos kinų miestelis. Japonijos ir Kinijos istorinių ryšių klausimas yra išskirtinai turiningas, daugialypis ir įdomus. Manoma, kad XIX a. pabaigoje kinų patiekalas ramenas pasklido po Japoniją būtent iš čia. 

„Tokijo Sakura tramvajus“ veikia nuo 1911 metų ir šiuo metu yra vienintelis išlikęs Tokijuje. Verta patyrinėti sostinę, pasinaudojant šia patogia susiekimo priemone. Pakeliui galima išlipti ir pabuvoti nedideliame senų tramvajų muziejuje. Pavažiavus dar, išlipti vėl, kad atsigerti kavos ir pėsčiomis pasigrožėti išskirtine linijos dalimi, gausiai apsodinta rožėmis. Kelionė tramvajumi suteikia galimybė išvysti, kokia įvairialypė sostinė yra. 

Apsilankiau Nezu muziejuje, kuriame saugojama virš 7420 Japonijos ir Rytų Azijos ikimoderniojo meno dirbinių, įskaitant ir septynias Japonijos nacionalines vertybes. Nezu muziejus buvo įkurtas, siekiant išsaugoti ir supažindinti visuomenę su meno kolekcija, kurią aistringai kaupė sėkmingas verslininkas ir politikas Nezu Kaičiro (1860–1940). Apsilankymo metu muziejuje veikė jakišimės keramikos paroda. Deginant jakišimės molio dirbinius, jų išvaizda nelauktai pasikeisdavo. Netikėti spalvų, paviršių nelygumų pokyčiai atsirasdavo ne tik dėl indų padėčių krosnyje, degimo temperatūros ir pan., bet ir dėl geležies, mineralų sudėties molyje, pakilusių degančių malkų pelenų ir pan. Būtent tos netikėtos išvaizdos staigmenos ir suteikė jakišimės dirbiniams savitą grožį. Šie didelės estetinės vertės kūriniai Japonijoje vertinami nuo viduramžių. Išėjęs iš muziejaus pastato iškart atsiduri sode su kalnais, slėniais, vandenimis, arbatos nameliais, akmeniniais žibintais, labai senomis neįkainuojamomis Budos skulptūromis. Nezu sodas  –  pati nuostabiausia vieta, kurioje teko pabuvoti šio apsilankymo Japonijoje metu. Nezu muziejus yra gausiai lankomas, todėl patariama iš anksto užsirašyti.

–  Japonijoje iki šiol plačiai naudojami pas mus pamiršti fakso aparatai. Ką manote apie tai?

–  Prieš pradedant pokyčius, čia siekiama bendros nuomonės, nes išsaugoti ir puoselėti tradicijas Japonijoje yra ypatingai svarbu. Jei faksai patikimai veikia, jais perduodama informacija yra pakankamai saugi, kodėl reikia skubėti išmesti? Japonijoje faksu gautas dokumentas dažnai pažymimas asmeniniu antspaudėliu, kuris atstoja parašą. Antspaudėliai šalyje buvo pradėti naudoti dar aštuntame amžiuje (jie yra įvairios paskirties ir naudojami labai plačiai), todėl suprantama, kaip nelengva atsisakyti šios tradicijos. Įdomu pastebėti, kad faksais šiuo metu plačiai pasikliaunama JAV (finansų, teisės srityse, vyriausybės įstaigose), Vokietijoje (versle), Jungtinėje Karalystėje (sveikatos apsaugos srityje). Apie „atsilikimą“ dar. Apsilankiau muzikos mėgėjų ypač mėgstamoje milžiniškoje muzikos prekių parduotuvėje „Tower Records“, kuri yra netoli garsiosios Šibujos pėsčiųjų perėjos. Išvydau gausybę vinilinių ir kompaktinių  plokštelių, Japonijoje gaminamus kasetinius magnetofonus. Tiek prabangiausioje Ginzos gatvėje, ir senosiose Janakos kapinėse gali pamatyti šiuolaikiškas telefonų automatų budeles, kurių viduje dideliais spaudmenimis nurodyta, kokiais atvejais kaip skambinti. Akivaizdu, kad pagalvota apie garbaus amžiaus žmones. 

–  Vietiniai gyventojai ir turistai yra sunerimę dėl lokių išpuolių. Gal teko tiesiogiai susidurti su lokiu?

–  Taip, ir pačiame Tokijo centre. Užėjęs į parduotuvę išvydau dailų lokiuką, nekaltai žvelgiantį tiesiai į mane. Tiesa, tai buvo tik minkštas dailus pakabukas. Deja, apie nelinksmą tikrovę priminė šalia jo sukabinti įvairiausių dydžių ir pavidalų varpeliai, švilpukai, skirti lokių atgrąsymui. Tose vietose, kur lokiai labai išdrąsėjo (ypač Honšiu salos šiaurinėje dalyje ir Hokaido saloje), gyventojams patariama vengti vaikščiojimų anksti ryte ir vėlai vakare. Sutikus lokį, jokiu būdu negalima bėgti, o reikia lėtai trauktis. Dar siūloma atsigulti ant pilvo, išžergti kojas, uždengti kaklą rankomis ir apsimeti negyvu. Bet toks patarimas gal labiau tinka samurajams? Kažkada, vienas žygiuodamas mišku į šiaurę nuo Kioto, pastebėjau užrašą, perspėjantį keliautojus apie lokius, širšes ir kitus nedraugiškus gyvius. Į tą perspėjimą tada pažiūrėjau atsainiai, bet būtent šiame miške šį rudenį buvo pastebėti klajojantys lokiai. Japonijoje lokiai yra dviejų rūšių: Honšiu ir Šikoku salose gyvena Azijos juodieji (apie 50000), o Hokaido saloje rudieji (apie 11000) lokiai. Rudųjų lokių patinai gali sverti virš 400 kg, jų ilgis yra iki 2,5 metro. Juodieji lokiai mažesni. Ilgą laikotarpį lokiai buvo saugomi, jų medžiojimas buvo labai ribojamas, todėl lokių padaugėjo. Dar visai neseniai net policija ir savigynos pajėgos neturėjo teisės panaudoti ginklo prieš lokius.   

–  Maisto trūkumas, matyt, gena lokius iš kalnų ir miškų į gyvenvietes? 

–  Taip. Miškuose šiais metais menkai užderėjo gilių, buko riešutų, sumažėjo lašišų šiaurinėse upės, o lokių priviso su kaupu. Prieš žiemos miegą jie turi pasisotinti, todėl traukia ieškoti maisto. Pirmiausia lokius vilioja iš kaimų į miestus persikėlusių gyventojų be priežiūros palikti sodai ir daržai su nenuimtu derliumi. Bet šių  atradimų negana, ir jie braunasi vis gilyn ir gilyn į gyvenamąsias vietas. Anksčiau gyventojai su lokiais galėjo susitikti tarpinėse erdvėse tarp laukinės gamtos ir gyvenviečių: ryžių laukuose, tvenkiniuose, pievose. Tose erdvėse žmonės darniai sugyveno su laukine gamta, ir tiesioginių kraupių susidūrimų buvo galima išvengti. Dabar tų apsaugančių vietų neliko. Ir štai regimai draugiški, mieli ir gražūs šleivakojai ramiausiai slampinėja gatvėmis, be pastangų įsiropščia į persimonų medžius, sėdi ant jų šakų ir atsipalaidavę smaguriauja. Jie drąsiai atlinguoja į fermas, sandėlius, prekybos centrus, gamybines patalpas. Kad patekti į patalpų vidų, kartais išdaužo lauko durų stiklus. Pasitaiko, kad užpuola važiuojančius automobilius, nulaužo  valytuvus, subraižo variklių dangčius. Japonijos TV rodė, kaip trys lokiai ėjo skersai kelią. Automobilis sustojo, kad juos praleisti. Du lokiai, nesidairydami į šalis, abejingiausiai praėjo, bet trečias pasuko link automobilio, atsistojo ant užpakalinių kojų ir aršiai mėgino nulaužti veidrodėlį. Gal kai kurių žmonių ir lokių protiniai gebėjimai vos ne vienodi? Būdamas Tokijuje pradėjau žiūrėti Japonijos televizijos reportažus apie lokius, tebežiūriu juos iki šiol. Nelinksma, kai stebi lokę su jaunikliu, ieškančius mieste maisto, žinodamas, koks likimas jų laukia. Bet nuo š.m. balandžio mėn. iki gruodžio mėn. 13 žmonių žuvo, virš 200 buvo sužeisti. Juos užpuolė lokiai. 

–  Gal prisiminsite kokius nors įdomesnius nutikimus?

–  Suvalgęs gatvės automate nusipirktus ledus, akimis ieškojau šiukšlių dėžės popierėliui išmesti. Neaptikau. Ruošiausi popierėlį įsidėti į rankinę, kad parsinešti į viešbutį  –  nieko baisaus. Netikėtai prieš mane išdygo iš savo kiemo išėjęs vietinis gyventojas, paprašė to popierėlio ir nusinešė pas save. Padėkojau, likęs maloniai priblokštas. Pernai, važiuojant traukiniu per Boso pusiasalį, mane užkalbino konduktorius ir primygtinai siūlė grįžti tuo pačiu traukiniu atgal, grąžinus jam bilietą ir čia pat nusipirkus kitą – pigesnį. O aš buvau pasiryžęs tęsti kelionę autobusu, nes dėl avarijos kita dalis geležinkelio buvo uždaryta. Vis tik paklausiau patarimo, ir tik vėliau suvokiau, koks naudingas jis buvo. Tai toli gražu ne visi nutikimai. Gal japonai atpažįsta, kad esu – palangiškis, todėl man taip sekasi? Spėjama, kad 2025 metais Japoniją aplankys virš 40 milijonų turistų. Didžioji dalis jų atvyksta iš Kinijos, Pietų Korėjos, Taivano, JAV. Ekonominė nauda akivaizdi, bet vietiniai gyventojai, spėju, pavargo nuo  atvykėlių erzeliavimo.  

–   Kuo lietuviai skiriasi nuo japonų, kuo panašūs? 

–  Vasarą, kai Palangoje vakarais maudydavomės jūroje, kiekvieną kartą regėdavau poilsiautojus, atėjusius palydėti į jūrą besileidžiančios Saulės. Kokie liūdni, suakmenėję veidai. O jauni ir garbaus amžiaus japonai kopia į 3776 metrų aukščio Fudži kalną, kad su šypsena išvystų patekančią saulę. Įdomu, kiek per metus į Birutės kalną užlipa lietuvių, nors tai net ne kalnas, o viso labo iš seniausių laikų išlikusi 21 metrų aukščio kopa? Panašūs esame savo meile gamtai, darbštumu, kruopštumu. Lietuviai, kaip ir japonai, mėgsta kiaulieną, vištieną. Nors visur teigiama, kad japonai labiausiai mėgsta sušius, bet, kur tik užeidavau pavalgyti, visur išvysdavau vietinius gyventojus, palinkusius į rameno dubenis. 

–  Ar šio apsilankymo metu teko atrasti Japonijos sąsajų su Lietuva? 

–  Labai norėjau savo akimis išvysti „Zemaitis“ gitaras, todėl apsilankiau parduotuvėje „Zemaitis“.  Trečios kartos lietuvis Antanas Kazimieras Žemaitis (Tony Zemaitis, 1935-2002) gyveno Anglijoje, buvo ypatingai talentingas  akustinių ir elektrinių gitarų kūrėjas ir gamintojas. Jo gitaromis grojo pasaulinės roko, bliuzo žvaigždės. Kaip ir anksčiau, dėl savo skambesio, kokybės ir išskirtinės išvaizdos prekinio ženklo „Zemaitis“ gitaros yra labai aukštai vertinamos ir dabar. Šiuo metu jos gaminamos Japonijoje bei Pietų Korėjoje.

–  Kuri Japonijos vieta, kurioje lankėtės, jums geriausiai atspindi visą šalį?   

–  Įsivaizduokite tankiu mišku apaugusias didžiules žalias kalvas. Tarp jų teka neplati, srauni triukšminga upė su nelygiais, akmeningais ir stačiais krantais. Virš upės iškilęs geležinkelio tiltas, jungiantis du tunelius, esančius priešinguose upės krantuose.  Traukinys išnyra iš vieno tunelio ir sustoja geležinkelio tilto viduryje. Ant tilto išlipa keli žmonės, traukinys pajuda ir iškart pradingsta priešingos kalvos tunelyje. Išlipę išnyksta nežinia kur. Aplinkui nei vieno gyvenamojo namo, nei autobusų stotelės, jokios gyvos dvasios. Pamatai mažutėlę geležinkelio stotį su aukštu trikampiu stogu, veikiančią be darbuotojų, ir, aišku, gėrimų automatą. Stoties pavadinimas užrašytas ant senų lentų su besilupančiais dažais, bet balti hieroglifai skrupulingai atnaujinti.  Tolėliau aptinki telefono automato būdelę ir rodyklę: „Iki... autobusų stotelės 2,9 km, eiti 1 valandą.“ Dar paėjęs nutolsti nuo upės, lieka tik žalios kalvos ir tyla. 

Virgilijaus Danilevičiaus asmeninio albumo nuotr.