Pražūtingos vaišės vyskupui: kaip viena didžiausių miesto katastrofų atvėrė kelią kurorto atnaujinimui

Amžininkai šią Palangą 1938 m. gegužės 10 d. sukrėtusią katastrofą lygino net su Pompėjais. „Liepsnų jūra Palangą užliejo nepaprastai greitai. Per kelias valandas visas senamiestis buvo ugnyje. Ugniagesiai kovoti su stichija buvo bejėgiai. Motinos nespėjo išnešti nė savo kūdikių lopšių. Liepsnose žuvo daug turto. Per gaisrą buvo nepaprastai šiurpių scenų“, – emocingai detales tuoj po nelaimės, gegužės 12 d. išspausdintame vedamajame straipsnyje aprašė „Lietuvos aidas“.

Palangos didžiojo gaisro metu sudegė apie 300 pastatų, 1500 žmonių liko be pastogės, padaryta 2 mln. litų nuostolių, ir ši tragedija kardinaliai pakeitė šiaurinės kurorto dalies urbanistinį veidą.

Vaišės vyskupėliui 

Makabriška ir pamokanti istorija, nes gaisrą sukėlė... pernelyg uolus ruošimasis aukšto katalikų dvasininko vizitui. Raudonasis gaidys pirmiausia pasirodė iš klebonijos kamino tuo metu, kai virtuvėje vyko pats darbymetis. Mat turėjo atvykti Telšių vyskupas Justinas Staugaitis (1866 –1943).

„Agi kelbonėlis (Juozapas Šniukšta – aut. past.) laukė vyskupėlio iš Telšių, tai ruošė vaišes. Tarnaitės tik virė, čirškino paršelius, kalakutus, kepė pyragus. Iš perkaitusios krosnies užsidegė nevalytas kaminas. Žarijos pasipylė ant stogo, beregint stogas suliepsnojo. Už kelių minučių nuo smarkaus vėjo nešamų žarijų suliepsnojo kitas stogas, trečias... Čia puola gesinti, o, žiūrėk, jau už pusės kilometro namas užsidegęs. Ir visa tai dėl klebono kamino! Tai dūšių ganytojai, griekų (nuodėmių – aut. past.) valytojai kamino nepasirūpino išvalyti!“ – rašyta „Lietuvos žinių“ korespondento straipsnyje 1938 m. gegužės 13-ąją.

Iš klebonijos dūmtraukio, pučiant stipriam pietryčių vėjui, ugnis per pusvalandį persimetė į gretimus namus, apimdama Vytauto, Gimnazijos, Jūratės, Maironio gatves.

„Sudegė ne tik klebonija, bet ir mūrinė progimnazija, pradinė mokykla, Žydų liaudies bankas, paštas, gintaro dirbtuvės, krautuvės, viešbutis, Mickevičiaus knygynas. Sudegė didžioji dalis palangiškių namų, visas prekybinis ir pramoninis Palangos centras, su parduotuvėmis ir įvairių amatų dirbtuvėmis, kurių didžioji dalis priklausė žydams ir jų šeimoms. Gaisras sunaikino beveik visą žydų gyvenamąjį kvartalą (vadinamą „Žydų miestu“), kuris buvo rytinėje Vytauto gatvės dalyje“, – leidinyje „Jono Šliūpo ženklai Palangoje“ (2023 m.) rašė jo sudarytojas Mindaugas Surblys.

Sudegė ne tik apie 120 gyvenamųjų namų, bet ir apie 180 ūkinių ir pagalbinių pastatų (daržinės, sandėliai ir kt.). Milžiniškus nuostolius patyrė gintaro dirbtuvių savininkai Kahnas, S. Gutmanas ir kt.

Pirmieji gaisrininkai iš Palangos, Kretingos, Klaipėdos atvyko tik apie 12 val., kai daugelis pastatų jau liepsnojo.

Bedievis ir renesansas

Įdomi detalė: gaisras kilo praėjus vos porai mėnesių po to, kai dr. Jonas Šliūpas (1861–1944) buvo antrą kartą išrinktas Palangos miesto burmistru ir – stebuklas! – jo prabangi vila pietinėje kurorto dalyje visiškai nenukentėjo. Kurorte greitai imta plakti liežuviais, esą dėl gaisro kaltas... pats burmistras. 

Tiesa, ne dėl kokių nors realių veiksmų, o dėl pasaulėžiūrinių nesutarimų su katalikiška bendruomene. J. Šliūpas buvo vienas žymiausių Lietuvos laisvamanių (ateistų) ir aktyviai kovojo prieš bažnyčios įtaką visuomeniniame gyvenime. Savo prisiminimuose burmistro sūnus Vytautas Jonas Šliūpas (1930–2017) minėjo: vietinės kurorto davatkos ir uolūs katalikai iškart po nelaimės paskleidė gandą, kad Dievas nubaudė Palangą ir sudegino miestą už tai, jog gyventojai burmistru išsirinko „bedievį“.

Į didįjį Palangos gaisrą tarpukario Lietuva pažvelgė kitu kampu: ši nelaimė tapo pretekstu perplanuoti į šiaurę nuo Ronžės tilto esančias gatves, pastatyti daug naujų mūrinių namų nebeleidžiant įrengti atvirų stoglangių ar langų, atgręžtų į kamyninius namus, palėpėse. 

„1938 m. birželio mėnesį, kai buvo sudarytas naujojo plano projektas, Palangos namų savininkai susivienijo ir įsteigė atstatymo komitetą. <...> 1938–1939 m. žiemą buvo paruošti 37 gyvenamųjų namų projektai. Miestelio centre buvo suprojektuota 17 mūrinių dviejų aukštų gyvenamųjų namų.

1939 m. pranešimais, pavasarį buvo sutvarkytos išdegusios Palangos gatvės, nutiesti šaligatviai. Viešiesiems darbams buvo paskirta 52 tūkst. litų, toliau buvo koreguojamas išdegusio rajono planas, matininkai tęsė darbus. Šioje teritorijoje išplanuota 120 sklypų“, – rašė straipsnį knygoje „Palangos istorija“ (1999 m.) publikavusi istorikė Zita Genienė. 

Tais pačiais metais pastatyta nauja pradinė mokykla su 200 vietų viešbučiu mansardoje ekskursantams. Tuo metu pagerintas susisiekimas su kitomis Lietuvos vietovėmis, pradėjo veikti Palangos aerouostas.

„Vakarų ekspresas“ 

Denisas Nikitenka