Rudenį 70-etį pasitiksiantis Palangos poliklinikos chirurgas Arvydas Berenis: „Atrodo, kad dar ne visiems padėjau“

Agnetė Benetytė

„Chirurgas turi būti ir geras psichologas. Žmogus privalo tavimi pasitikėti – jei to nėra, griūva viskas. Kartais svarbiausia mano darbo dalis yra tiesiog pasakyti tinkamą žodį“, – „Palangos tiltui“ sakė daugiau nei keturis dešimtmečius medicinai atidavęs chirurgas Arvydas Berenis, jau dešimt metų dirbantis Palangos poliklinikoje.

Profesionalas A.Berenis dirba ir Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje bei savo įkurtoje „Berenio klinikoje“, kur daugiausia dėmesio skiria ilgai negyjančių žaizdų gydymui.

–Kokia buvo jūsų darbo pradžia?

–Internatūrą atlikinėjau Klaipėdos Respublikinėje ligoninėje. Mes du internai kartais po savaitę neišeidavome iš ligoninės. Tiek turėjome noro, tiek degėme darbu. Mes nuolat buvome operacinėje. Tada vyko labai daug operacijų ir mus priimdavo.

Ir dabar, jei kas paklaustų – ar ką nors keisčiau gyvenime – suprantu, kad nieko nekeisčiau. Vadinasi, buvau ir esu tame kelyje, kuriame turėjau būti.

–44 metai medicinoje. Koks momentas jus labiausiai suformavo kaip gydytoją?

–Internatūra dar buvo toks laikotarpis, kai neneši pilnos atsakomybės. Vis tiek gali paklausti, pasitarti.

Pirmas ryškus darbo pradžios momentas – pirmas budėjimas Skuodo ligoninėje. Atvažiavau jau kaip gydytojas. Buvo daug chirurgų, gal šeši, aš buvau septintas. Ir labai nenorėjau ten būti, nes klausiau kodėl mūsų tiek daug... Bet vis tiek pradėjau dirbti.

Pirmas budėjimas – apendicitas. Nebuvo anesteziologo. Reikėjo operuoti su vietine nejautra. Operacija sudėtinga – gangreninis apendiksas, netipiškoje padėtyje, pacientas stambus.

Man prakaitas bėga, seselės sako – kviečiame skyriaus vedėją. O jau naktis, gal pirma valanda. Galvoju – dar pabandysiu. 

Operavau apie dvi su puse valandos. Buvo labai sunku. Bet tada aš pajutau, kad esu atsakingas žmogus. Kad galiu išgelbėti. Po to savaitę „gyvenau“ tuo pacientu. Bet viskas baigėsi gerai (šypsosi).

–Dabar turite savo „Berenio kliniką“, kur viena iš jūsų sričių – sunkiai gyjančios žaizdos. Ką tokios žaizdos pasako apie žmogaus gyvenimą, ne tik apie jo kūną? Ar tai kažkaip susiję?

–Man atrodo, tikrai susiję. Aš su tomis ilgai negyjančiomis žaizdomis dirbu jau daug metų – prižiūriu įvairių susirgimų kamuojamus pacientus, dažnai diabetikus ir ne tik. Ir labai aiškiai matosi ryšys tarp žmogaus mentaliteto ir tų negyjančių opų.

Labai dažnai, norint pagydyti žaizdą, reikia keisti žmogaus supratimą apie savo kūną, apie pačią žaizdą – kaip ji atsirado, kaip gyja. Mes niekada nežiūrime tik į vieną vietą – gydymas apima žmogų: koks hemoglobinas, kaip dirba širdis, ar nėra kraujotakos sutrikimų, kvėpavimo problemų.

Ir dažnai pamatai paprastus dalykus – žmogus net nėra buvęs pas kardiologą ar kraujagyslių chirurgą. O higiena... jos kartais labai trūksta. Ateina žmonės skirtingi – vienas iš kaimo, kitas po darbų, bet higieną vis tiek jiems reikia „įkalti“. 

Būna, kad žmogus mėnesiais neplauna kojų, nes kažkas pasakė: „tik nešlapink žaizdos“. Tada prasideda – vynioja šiukšlių maišus, celofaną, maistinę plėvelę, kad tik vanduo nepatektų.

Aš tada imu ir pats plaunu – parodau, kad nuo vandens ir muilo niekas nenukrenta. Mes nebijome padėti nuplauti žaizdotus kūnus, tikrai nebijome...

Ir kai žmogui duodi tą paprastą laisvę, jis sako: „Aš dabar gyvenu kaip žmogus“. Nebereikia su maišais vargti, eiti į dušą viena koja, kažkaip persikreipus. Gali normaliai nusiprausti. Atrodo paprasta, bet situacijos būna tikrai liūdnos. 

–O tas ryšys tarp žmogaus mąstysenos ir kūno – jis tikrai yra? Gal žmogus save graužia dėl kažko?

–Yra. Ir čia, matyt, realizuojasi mano sena svajonė apie psichologiją. Nes mes kasdien turime būti ir psichologai. Svarbiausia – kad žmogus mumis, medikais, pasitikėtų. Jeigu jis to neturi, tada viskas griūva. Jis pradeda save graužti, „kramtyti“ iš vidaus, ir galų gale palūžta.

Jeigu žmogus jau pradeda „kristi“, ir niekas jam neduoda impulso, tikėjimo, noro gyventi – rezultato nebus. Todėl mūsų darbas kartais yra tiesiog pasakyti tinkamą žodį.

Ir dar – labai pasikeitė požiūris į amžių. Kai aš pradėjau dirbti, 75 metų žmogus jau atrodė labai senas. Dabar 85–87 metų pacientai – visiškai normalu. Net 90 metų žmonės atlaiko operacijas.

Kardiologai sutvarko, traumatologai pakeičia sąnarius – ir žmogus gyvena toliau. Organizmas atlaiko daug daugiau, nei anksčiau galvojome.

–Dažnai sakoma, kad gydytojai ilgainiui atbunka – pripranta prie kraujo, skausmo, net nelaimingų pacientų istorijų. Ar jūs tai jaučiate? Kur yra riba tarp profesinio šaltumo ir pavojingo cinizmo?

–Turbūt gyvenime visko būna. Bet tas „atbukimas“ nėra toks, kaip kartais įsivaizduojama. Nėra taip, kad skausmas visada būtų vienodas ar kad žmogus nustotų jausti.

Tu vis tiek eini, darai ir bandai – pagal savo kompetenciją, o kartais ir virš jos – išspausti maksimumą iš to, ką tuo momentu matai. Atbukti iš tikrųjų neįmanoma.

Kiekviena mirtis vis tiek „nusineša dalelę“ tavęs. Jei tu prie to prisilietei ir kažkas įvyko ne taip, kaip tikėjaisi – tai lieka. Net jeigu iš chirurginės pusės viskas buvo padaryta gerai, mirtis gali ištikti dėl nenumatytų komplikacijų – ūminė koronarinė būklė, insultas ar dar kažkas.

Bet gyvenimas yra gyvenimas. Aš visada sakau – kai „Petras pašauks“, gali kiek nori vaistų gerti, vis tiek nueisi pas Petrą.

–Ar tikite likimu, Dievu? Kodėl vienam žmogui viskas susiklosto gerai, o kitam – ne, net kai situacija neatrodo sudėtinga?

–Nežinau, ar čia Dievas, ar likimas... Sunku atskirti. Gal tai yra kažkas „du viename“.

Ir ką aš pastebėjau per gyvenimą – žmogus, kuris nesusikoncentruoja tik į savo ligą ar bėdą, dažnai gyvena geriau. Jis kažkaip prisitaiko prie gyvenimo, įsijungia į jį ir visai neblogai gaunasi.

–Pozityvumas gali pakeisti likimą?

–Turbūt to likimo nenugalėsi, bet kartais jis tarsi šiek tiek atsitraukia ir palieka tave ramybėje. O jeigu žmogus visiškai „sukrenta“ į save, į savo apmąstymus, į savo ligą, į tą sunkumą – tada viskas tampa dar sudėtingiau.

Mes turime žmonių gyvenančių su žaizdomis dešimtmečiais – jos neužgyja. Ir kai mes pradedame keisti tą mąstyseną, duodame daugiau pozityvumo, tada žiūrėk – dar padarome vieną kitą operaciją, ir net labai didelės, ilgai negijusios žaizdos užsitraukia.

Ir žmogus sako: „aš gyvenime nemaniau, kad man taip gali nutikti“. Jis jau būna susitaikęs, kad taip ir gyvens visą laiką. O pasirodo – galima pakeisti.

Tad daug kas priklauso ir nuo paties žmogaus, nuo to, kaip jis gyvena ir kaip žiūri į savo situaciją.

–Gal prisimenate kokį pacientą ar istoriją, kuri jus labiausiai palietė? 

–Labai daug tų istorijų per gyvenimą būta. Ir jos lieka.

Ypač traumų atvejai. Buvo tokia pacientė – dar dirbant Skuode atvežta iš Latvijos, iš darbų. Žemės ūkio trauma. Koja buvo praktiškai nuplėšta, nurauta nuo klubo sąnario. Aš nebuvau matęs tokios baisios žaizdos ir tokių sužalojimų. 

Ir ji dar buvo gyva. Mes kovojome dėl jos gyvybės... Tokie vaizdai lieka visam gyvenimui – aš iki šiol matau tą žaizdą. Galėčiau prilyginti karo traumai, toks baisus sužalojimas.

Bet yra ir kitokių istorijų. Daug pacientų, kuriuos operavome dėl onkologinių ligų, kai atrodė – tikrai neištemps. O paskui, po truputį, jie „užsikabina“, atsitiesia ir gyvena.

–Tai čia turbūt vienas didžiausių jūsų profesijos džiaugsmų?

–Taip, taip.

–Sutikti gatvėje pacientą, apie kurį kažkada galvojote, kad situacija beveik beviltiška?

–Taip, sutinku tikrai daug jų ir gatvėje. Vieną kartą sutikau tokį pacientą – dabar jis dirba kažkokioje didelėje kompanijoje. Prieina prie manęs ir sako: „Daktare, jūs visai nepasikeitęs“. Nu, juokiuosi, gal tik šiek tiek pasenęs. Sako: „Jūs mane prieš keturiasdešimt metų operavote Skuode“. Buvo motociklo trauma – plyšusios kepenys, dar įvairūs sužalojimai. Ir jis sako: „Visiškai atsigavau po tos operacijos“. Sukūrė šeimą, turi tris vaikus. O tada buvo visai jaunas – kokių dvidešimties.

Na, tada jis buvo visai jaunas, o dabar jau subrendęs vyras, pražilęs. Svarbiausia, jis sako – gyvena gerai. Ir tada supranti... Tuo metu, kai operavau buvo toks jaunatviškas patosas, o dabar supranti, kad darai kažką labai didelio! Tik vėliau – tai tampa rutina. Ateini į operacinę, dirbi savo darbą.

Bet, žinokit, net ir dabar, po tiek metų, po šimtų ar tūkstančių operacijų – kiekvieną kartą eidamas į operacinę aš gerai pagalvoju. Aš jau mintyse planuoju, kas ten vyks. Negalvoju apie tai, kas čia dabar, o galvoju, kas bus ten.

–Vis dėlto, ar jūsų darbe būna ir komiškų situacijų? 

–Būna, aišku. Labai dažnai pacientai prieš operaciją sako: „Aš viską atlaikysiu – ką ką, bet narkozę tikrai atlaikysiu“. 

Kartais sako: „Daktare, aš jau buvau operacinėje?“. Sakau – buvai, buvai. O jis: „Buvau užmigęs, bet trumpam“. Tai tokių situacijų tikrai pasitaiko.

Komiškų momentų operacinėje būna nemažai. Operacinėje nemėgstame įtampos. Ten turi būti ramu – visa komanda dirba.

Mes stengiamės palaikyti gerą nuotaiką. Jei kažkas nepavyksta, jeigu kolegai nesiseka kažkuris etapas, negalima pradėti panikuoti. Nes tada išsiderina visas darbas.

Tiesiog susikaupiame, pasakome – „čia truputį įstrigome“, visi susitelkia, ir po to viskas juda toliau.

Bet humoras padeda. Jis palaiko tonusą.

–Koks jūs esate už ligoninės ribų? Kas padeda atsijungti po emociškai sunkių dienų?

–Aš toks pats, kaip ir visi. Turiu namus, turiu sodą – obelis, kriaušes. Turiu kaimą. Pjaunu žolę, dirbu paprastus darbus.

Nebesu tas jaunas žmogus, kuris kažkur skuba ar ieško adrenalino. Man patinka paprasti dalykai – gamta, būti miške.

Kartais tiesiog žiūriu į gyvūnus. Man gražu pamatyti kaip ateina šernė su jaunikliais... 

Ten tiesiog ramybė. Ir to užtenka. 

–Ar yra dalykų, kurių dėl profesijos teko atsisakyti? Ar kada nors dėl to gailėjotės?

–Ne, niekada nesigailėjau. Jeigu dėl darbo praleidau kokį koncertą ar neišvažiavau pailsėti – tai normalu. Toks darbas.

Man net tas poilsis... kartais nuo jo pavargsti. Aš pailsiu dirbdamas. Išeinu į darbą ir man gerai.

Gyvenimas buvo kitoks – ypač anksčiau, sovietiniais laikais. Viskas buvo gana audringa, alkoholis liejosi. Bet kažkaip po 1991-ųjų aš visiškai atsisakiau alkoholio.

Tai buvo mano sprendimas.

–Jau bus apie 35 metai? Įspūdinga valia.

–Aš tiesiog taip nusprendžiau. Buvo tas laikotarpis – nepriklausomybės pradžia, rusų kariuomenės išėjimas. Viskas keitėsi.

Ir aš sau pasakiau – nenoriu pasiimti to „palikimo“. Ir nuo to laiko nebegeriu.

Iš pradžių galvojau – pabandysiu metus. O paskui tas vienerių metų sprendimas tapo visam gyvenimui.

–Ar įkvepiate ir kitus taip keistis?

–Taip, būna. Anksčiau, kai dirbau Skuode, turėjome draugų, kolegų – būdavo visko. Ir tekdavo ne vieną žmogų „traukti“ iš tokių situacijų. Padėdavome, kalbėdavome. Toks gyvenimas buvo.

–Apie ką šiandien svajoja žmogus, padėjęs šimtams ar tūkstančiams?

–Kartais atrodo, kad dar ne visiems padėjau.

–Dar daug liko?

–Taip, dar liko. Kartais klausia – kada į pensiją eisi? Sakau – kai pakvies Anapus, tada ir eisiu.

–O kas po to?

–Turbūt sėdėsiu ant debesies kraštelio ir žiūrėsiu, kas čia vyksta.

–Tikite tuo?

–Nežinau. Kartais tikiu, kartais žiūriu skeptiškai. Vienareikšmiškai pasakyti negalėčiau.

–Turite 4 vaikus. Ar pasvajojate, kad kuris tęs jūsų pradėtus darbus?

–Jaunėlis Andrius ruošiasi studijuoti mediciną. Jis dar dvyliktokas. Vyriausiasis sūnus Vytautas – dantų technikas, dirba Londone ir jam puikiai sekasi, bet aš bandau jį įkalbinti grįžti į Lietuvą. Tikiuosi, kad kada nors pavyks... Londone statybų sektoriuje, vadovaujantį darbą dirba ir sūnus Mindaugas. Dukra Monika yra kineziterapeutė Skuodo ligoninėje. Visais labai džiaugiuosi ir leidžiu rinktis patiems.