Saulius Rackevičius: „Šaunu būtų, kad atsirastų nors vienas mokinys, kuris pralenktų mane šachmatiniais pasiekimais“

Agnetė Benetytė

Palangos moksleivių klubo šachmatų būrelio vadovas Saulius Rackevičius šio žaidimo taisyklių išmoko dar septynerių, stebėdamas suaugusiųjų partijas, o tai, ko tada nesuprato, perprasti padėjo tėtis. Dar mokyklos šachmatų būrelyje pradinėse klasėse jis neretai įveikdavo žymiai vyresnius moksleivius, todėl buvo pramintas „Karpovu“ – tuometinio pasaulio šachmatų čempiono garbei. Vėliau ketverius metus treniravosi Šiaulių sporto mokyklos šachmatų skyriuje, kur pasiekė kandidato į sporto meistrus lygį, buvo Lietuvos jaunių rinktinės narys, o 1990 m. būdamas 16-os tapo Lietuvos jaunių (iki 18 m.) klasikinių šachmatų čempionu.

Šiandien S. Rackevičius savo sukaupta patirtimi dalijasi su jaunaisiais Palangos šachmatininkais – nuo pradedančiųjų iki aukšto lygio Lietuvos vaikų ir jaunučių čempionų bei prizininkų. Jo treniruotėse vietos atsiranda ir tiems, kuriems šachmatai sekasi lengvai, ir tiems, kurie dar tik žengia pirmuosius žingsnius šiame žaidime. „Palangos tiltas“ pašnekino Saulių Rackevičių.

–Kai mokykloje jus praminė „Karpovu“, ar pats jau tada patikėjote, kad šachmatai taps svarbia jūsų gyvenimo dalimi, ar tai buvo tiesiog smagus vaikystės nuotykis? Kaip apskritai atradote šachmatus?

–Maždaug nuo devynerių metų šachmatai jau buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tuo metu Kuršėnų 3-iojoje vidurinėje mokykloje lankiau šachmatų būrelį, o vakarais vykdavo tikri šachmatų mūšiai su tėčiu. Būtent jis tapo pirmuoju mano šachmatų mokytoju.

Mano senelis, kurio, deja, taip ir neteko pažinti, – taip pat buvo didelis šachmatų gerbėjas kaip ir tėtis. Tad galima sakyti, kad polinkis šachmatams mūsų šeimoje perduodamas iš kartos į kartą ir man tiesiog įaugęs į kraują.

–Šachmatai dažnai vadinami sportu, menu ir mokslu vienu metu. O jums asmeniškai – kas jie labiausiai?

–Anksčiau buvo populiaru į šį klausimą atsakyti procentais, ir, manau, toks apibūdinimas tinka ir šiandien. Man šachmatai yra 50 proc. mokslas, 30 proc. sportas ir 20 proc. menas.

–Koks netikėčiausias nutikimas?

–Vienas netikėčiausių nutikimų įvyko 1989 metų kovą Plungėje, per Lietuvos jaunučių zonines pirmenybes. Po aštuonių partijų turėjau tik 4,5 taško iš 8 galimų ir buvau visiškai nusivylęs – atrodė, kad vilčių patekti į finalą nebeliko.

Vis dėlto vilties kibirkštėlę įžiebė mano tuometinis treneris R. Paliulionis, pas kurį tuo metu lankiau treniruotes Šiaulių šachmatų klube. Jis paskaičiavo, kad teorinis šansas dar yra: man buvo būtina  laimėti paskutinę partiją, o kartu reikėjo itin palankių net keturių ar penkių kitų susitikimų baigčių.

Koks buvo malonus netikėtumas, kai ne tik pats laimėjau, bet ir visi reikalingi rezultatai susiklostė būtent taip, kaip mums reikėjo! Taip kone stebuklingu būdu, surinkęs 5,5 taško iš 9 galimų, užėmiau 3-iąją vietą ir iškovojau paskutinį kelialapį į finalą. Dar net septyni dalyviai buvo surinkę po 5 taškus ir turėjo tenkintis 4–10 vietomis.

 –Ar galima iš vaiko pirmųjų partijų atpažinti jo charakterį? Pavyzdžiui, kuris bus rizikuotojas, o kuris gyvenime viską kruopščiai planuos?

–Iš pirmųjų partijų tikrai būtų per anksti spręsti apie vaiko charakterį. Tačiau po daugelio metų, kai jau susiformuoja tam tikras žaidimo stilius, kartais galima numatyti, kaip mokinys elgiasi ir kitose gyvenimo situacijose.

Vis dėlto taip būna ne visada – pasitaiko, kad žmogus gyvenime elgiasi vienaip, o jo šachmatų stilius yra visai kitoks.

–Esate treniravęs ir Lietuvos čempionę, ir vaikus, kuriems sunku įsiminti net figūrų ėjimus. Su kuriais dirbti įdomiau – su talentais ar su tais, kurie viską pasiekia darbu?

–Iš talentingų vaikų yra išaugusi ir Lietuvos čempionė – pavyzdžiui, viena anksčiau mano treniruojama mokinė  A.Lengvinaitė 2019m. tapo Lietuvos U12 ,, greitųjų‘‘ ir,,žaibo‘‘ šachmatų čempione, o jos sesuo L.Lengvinaitė U10 klasikinių ir ,,žaibo‘‘ čempionate iškovojo vicečempionės titulą. Su tokiais vaikais dirbti tikrai įdomu – jie viską greitai „pagauna“, kartais net pats iš jų gali kažko pasimokyti.

Mokau ir dabar talentingus vaikus. Būna, kad jie atranda tokių ėjimų, kurie nuveda prie uždavinio sprendimo, kurio pats nebuvau pastebėjęs.

Tačiau ir tie, kuriems sunkiau sekasi perprasti paprasčiausius dalykus, yra ne mažiau svarbūs. Jie pamoko kitko – kantrybės, atlaidumo ir gailestingumo.

–Šiandien vaikai dažniau auga su „TikTok“, telefonais ir dirbtiniu intelektu. Ar šachmatai dar sugeba konkuruoti dėl jų dėmesio?

–Dabar tikrai daug pagundų, ir dauguma neatsilaiko prieš šiuolaikines technologijas. Vaikai dažniausiai žaidžia primityvius, bukinančius žaidimus. Šachmatai patraukia mažumą, bet taip buvo visada. Juk dauguma nenori plaukti prieš srovę, siekti kažko sunkaus, kur reikia labai daug galvoti.

–Ar yra buvę, kad vaikas ateina į būrelį nenorėdamas žaisti, o po kelių mėnesių jau nenori eiti namo?

Būna labai savimi nepasitikinčių vaikų, kurie iš pradžių vengia kovų. Tačiau jei jiems dažniau pavyksta laimėti, jų savivertė išauga, ir tada atsiranda noras žaisti ilgiau.

–Gyvenate ir dirbate Palangoje – ar gera čia auginti jaunus šachmatininkus? Kuo Palangos vaikai išskirtiniai?   

–Kalbant apie sąlygas auginti jaunus šachmatininkus – jos nėra idealios, bet ir tikrai ne prastos. Vaikai aktyvūs, įdomūs, palyginus su kitais, atrodo labiau atsipalaidavę ir laimingesni.

–Jei šiandien žaistumėte partiją prieš kompiuterį ar prieš save patį, kai buvote 16-os metų Lietuvos čempionas – kuri partija būtų sunkesnė?

–Be abejo, žaidžiant prieš stipriausias kompiuterines programas, partija būtų sunkesnė. Nuo 1997 m., kai tuometinis pasaulio čempionas G. Kasparovas pralaimėjo mačą kompiuterinei programai, žmogus prieš rimtas programas praktiškai yra bejėgis.

Žinoma, yra įvairių programų, tačiau jei kas nors giriasi laimėjęs prieš kompiuterį, tai dažniausiai reiškia, kad jis žaidė prieš silpną programą.

–Jūs jau užauginote ne vieną stiprų jauną šachmatininką. O kokia šiandien yra didžiausia svajonė? 

–Šaunu būtų, kad atsirastų nors vienas mokinys, kuris pralenktų mane šachmatiniais pasiekimais.

Saulius Rackevičius su auklėtiniais. Asmeninio albumo nuotraukos

Saulius Rackevičius ir jo auklėtiniai pelnė LR Prezidento Gitano Nausėdos apdovanojimą. Asmeninio albumo nuotrauka