Savivaldybės kalbininkė Ramunė Klevaitytė: „Palangoje dažnai akis bado angliški paslaugų ar įstaigų pavadinimai. Vila „Žuvėdra“ man gražiau nei vila „Bella“

Ar kada susimąstėte, kas rūpinasi, kad miesto dokumentai būtų be klaidų, o Palangos gatvėse neliktų nė vieno netaisyklingo užrašo? O jie visi būtų gimtaja kalba?

Savivaldybės kalbininkė Ramunė Klevaitytė – jos oficialios pareigos yra Palangos miesto savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus Vyriausioji specialistė – sako, kad kalba – tai ne vien rašybos taisyklės ar kabučių forma. Deja, svetimų žodžių, ypač anglicizmų, naujų kurorto įmonių pavadinimuose daugėja.

„Prekių ženklų įstatyme nėra tiesiogiai aptarti valstybinės kalbos vartojimo ar taisyklingumo reikalavimai. Man yra gražūs tarmiški pavadinimai „Bandė“, „Langočius“, „Palongė“, „Pitlius“ ir tie, kurie turi sąsajų su mūsų kurorto kraštovaizdžiu, gamta ar oro sąlygomis. Vila „Žuvėdra“ man gražiau nei vila „Bella“ – R. Klevaitytė sakė „Palangos tiltui.“ 

– Ką daro Savivaldybės kalbininkė?

– Tikrina, ar rengiamuose Savivaldybės tarybos sprendimų, mero potvarkių, administracijos dokumentų (direktoriaus įsakymų, valstybės valdžios institucijoms siunčiamų raštų, sutarčių ir kt.) tekstuose nėra gramatinių klaidų, ar sakiniai atitinka bendrinės lietuvių kalbos normas, ar tinkamai užrašyti juridinių asmenų pavadinimai, rekvizitai, ar korektiškai pateikiamos teisės aktų nuorodos...

Taip pat, jei reikia, atlieka teksto maketavimą, nes svarbu ne tik kalbos taisyklingumas, bet ir tai, kad dokumentai atitiktų rašto kultūros reikalavimus.

Prižiūri, ar savivaldybei pavaldžiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose laikomasi Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų bei kitų teisės norminių aktų, reglamentuojančių valstybinės kalbos vartojimą ir taisyklingumą.

Derina piliečių iškabų, reklamos ir kitų viešų užrašų projektų kalbą, kontroliuoja, ar Palangos mieste esančių įmonių, įstaigų, organizacijų ir kitų juridinių asmenų pavadinimai ir viešieji užrašai atitinka kalbos normas ir įmonių, įstaigų ir organizacijų simbolinių pavadinimų sudarymo taisykles.

Be abejo, konsultuoja ne tik kolegas, bet ir visus besikreipiančius asmenis kalbos klausimais.

– Kokiais atvejais jūs savo darbe esate liberali, o kuriais – konservatyvi? Kodėl?

– Rengiant teisės aktus negalima būti liberaliais. Yra aiškiai nustatyti teisės aktų projektų rengimo teisės technikos (formos, struktūros, turinio, teisės terminijos ir kt.) reikalavimai. Kalba turi būti aiški, lengvai suprantama ir nedviprasmiška, paprasta, glausta, tiksli. Turinys turi atitikti jo paskirtį, rūšį, tekstas dėstomas glaustai, logiškai ir aiškiai, be prieštaravimų. Šiame darbe teisėkūros nuostatos laikomos svarbesnėmis nei lietuvių kalbos normos, todėl kartais tenka toleruoti net ir rašybos klaidas viešuosiuose užrašuose. Gal tai sunku suprasti, bet išorinės reklamos kūrėjus gina Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas, Prekių ženklų įstatymas ir kiti su tuo susiję teisės aktai.

– Viešoje lietuvių kalboje visi stebi daug anglicizmų. Jie skverbiasi net į renginių Palangoje pavadinimus. Ar jums tai atrodo tik laikmečio mada, į kurią neverta kreipti dėmesio?

– Mes galime į tai nekreipti dėmesio, bet nuo to kalba tik skurs ir prastės. Todėl stengiuosi bent dalykinėje kalboje vengti bet kokių svetimybių. Kalba yra vertybė, bendrumas, sąmonė ir išmintis. Labai patiko filosofo Juozo Mickevičiaus pastebėjimas: „Kalba yra žmogaus savikūros priemonė kultūros, istorijos ir tautos plotmėje. Sutrikusi kalba daro žmogų invalidą tautiškai ir istoriškai. Autentiškas žmogus tampa pats savimi mąstymo, kalbos ir elgesio bei veiksmo vienovėje. Kalbos pagedimas, švelniai tariant, pasidarė masiniu, jei ne universaliu reiškiniu. O jei kalba yra materiali idealaus mąstymo išraiška, tai kokias mintis nešioja tos nualintos galvos? O jei kalba natūrali bendravimo priemonė, tai kiek žmogiškas yra tas bendravimas, kai tiek kalboje paplitę žargonai, vulgarumai, nešvankybės, beprasmybės, tuščiažodžiavimas?“

Laikmetis visada turi įtakos žmonių elgsenai, supratimui ir kalbai. Atrodo, tuščiai dejuojame, kad jaunimas tam imlus ir noriai savo kalbą papildo įvairiais netinkamais žodeliais. Sakyčiau, tam tikrame amžiaus tarpsnyje tai natūralu (pažinti naujoves, kurti savo tapatybę net ne visai priimtinais būdais), bet suaugę ir subrendę turime suprasti, kas iš tiesų yra mūsų vertybės, kas – pagrindas ir ką perduosime ateinančioms kartoms.

– O kuriais konkrečiais atvejais, manote, jų vartosena Palangoje yra perteklinė ar neatitinkanti lietuvių kalbos vartosenos normų ir rekomendacijų?

– Dažnai akis bado angliški paslaugų ar įstaigų pavadinimai. Suprantu, kad taip svečiams iš užsienio lengviau suprasti, bet vis dėlto didžioji dalis kurorto svečių yra lietuviai. Todėl stebina noras puikuotis „hotel“, „restaurant“ ir panašiais užrašais, nes nuo angliško paslaugų pavadinimo įstaigos vertė tikrai nepadidėja.

– Kodėl jūs, Savivaldybės kalbininkė, derinate, tai yra pasirašote raštus, naujai įmonei leisdama vadintis ne lietuviškai?

– Deja, naujų įstaigų pavadinimų kūrime ir registravime nedalyvauja ne tik savivaldybių specialistai, bet nuo 2020 m. sausio 1 d. nebeliko ir nemokamos konsultacijos, kurią suteikdavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Pasipylė pavadinimų, ne tik neatitinkančių įmonių, įstaigų ir organizacijų simbolinių pavadinimų darymo taisyklių, bet ir su elementariomis rašybos klaidomis. Šie pavadinimai patenka ir į viešuosius užrašus, tačiau jų taisyti nebegalima, nes registruotas įmonės pavadinimas negali būti užrašytas kitaip nei Juridinių asmenų registre.

Tas pats ir su prekių ženklais. Prekių ženklų kalba nėra reglamentuojama, o Prekių ženklų įstatyme nėra tiesiogiai aptarti valstybinės kalbos vartojimo ar taisyklingumo reikalavimai. Todėl kartais mieste matydami angliškus užrašus ir pasipiktiname, tačiau dalis jų, vadovaujantis Lietuvoje galiojančiais teisės aktais, yra teisėti.

– Kurių kurorto įmonių pavadinimai lietuvių kalba ypač maloniai glosto jūsų ausį?

– Man gražūs tarmiški pavadinimai „Bandė“, „Langočius“, „Palongė“, „Pitlius“ ir tie, kurie turi sąsajų su kurorto kraštovaizdžiu, gamta ar oro sąlygomis. Vila „Žuvėdra“ man gražiau nei vila „Bella“.

– O ar žinote kurorto įmonių (ne švietimo įstaigų), kurios siekia puoselėti lietuvių kalbą?

– Šiame darbe dirbu nepilnus trejus metus, tiek pat laiko nuolat gyvenu ir Palangoje, tad dar nespėjau aplankyti visų savivaldybei pavadžių įmonių. Tačiau galiu pagirti Palangos miesto globos namų, Palangos miesto viešosios tvarkos ir rinkliavų tarnybos, „Palangos vandenų“ darbuotojus, kurie skiria dėmesio kalbai, domisi dokumentų rengimo niuansais, dalijasi savo patirtimi ir nebijo klausti, jei ko nežino.

– Matyt, sutiksite, kad dar viena bėda yra kalbos naujadarai, trumpiniai. Regis, jų daugėja geometrine progresija, ar ne? Ar sekate ir socialinių tinklų kalbą? Kokias dideles negeroves juose pastebite?

– Peržiūriu ir savivaldybės teritorijoje registruotų įstaigų ir įmonių interneto svetaines ir socialines paskyras. Gaila, tačiau nepakanka laiko įvertinti visą informaciją, kurią esame paskelbę viešojoje erdvėje. O naujadarai dygsta kaip grybai po lietaus... Jau „susigyvenome“ ir su feisbuku, jutubu, barberiu ir kitais. Tačiau tai skurdina kalbą. Nebemokame vaizdingai reikšti minčių, nyksta sinonimai, tarmės, posakiai, mįslės, užsimiršta liaudies dainos. Vis dažniau einame „šopintis“, o ne apsipirkti, „updetinam“ vietoj atnaujiname. Šnekamojoje kalboje dažnai kartojame reikšmės neturinčius ar nereikalingus žodelius: tipo, nu, žinai, reiškia, ta prasme, realiai ir t. t. Oficialioje ar bendrinėje kalboje nereikėtų „varyti į miestą“, sakyti „užkniso“ ir pan.

– Kokią žinutę jums siunčia žmogus, kuris savo įrašą socmedijose paskelbia be lietuviškų raidžių su nosinėmis ir taškeliais?

– Nežinau, kas blogiau: ar „švepla“ kalba, ar rašymas be skyrybos ženklų. Darosi sunku suprasti, kur prasideda mintis, o kur ji baigiasi, ką norime akcentuoti, ką – nutylėti. Tokioje kalboje nebelieka intonacijos, spalvų, jausmų. Neberašome „myliu“, o siunčiame <3. Įprotis rašyti šveplai išlieka ir dėl to, kad mažai naudojama standartinė lietuviška klaviatūra.

Vis dėl to turime kuo didžiuotis: kitose kalbose nerasime jokių raidės „ė“ atitikmenų, todėl ją galime laikyti išskirtinai lietuviška raide. Ši raidė laikoma išskirtinai moterišku simboliu, nes būtent moterų pavardės bei moteriškos giminės žodžiai baigiasi raide „ė“. 2024 metais šiai raidei Kaune netgi atidengta skulptūra – skulptoriaus Tado Vosyliaus darbas „Taškas“.

– Kai tapau laikraščio redaktoriumi beveik prieš 15 metų, buvo iniciatyva kviestis Savivaldybės kalbininkę į miesto Tarybos posėdžius. Ar pritartumėte tokiai iniciatyvai dabar? Kokias stebite didžiausias kurorto politikų lietuvių kalbos negeroves?

–  Iniciatyva graži, bet dėl mažo poveikio išnyko. Tiesioginės kalbos iškart nepataisysi, o po pasakytos kalbos mažai kam tai berūpi... Gal klystu, tačiau, kiek pastebiu, bet kokie posėdžiai visur yra labai struktūrizuoti, be didelių viešų diskusijų ar emocijų. Kasdien dažniau susiduriu su rašymo problemomis: vis dar neišmokstame teisingai naudoti lietuviškų kabučių („“), sunkumų kelia pusdalyvio vartojimas, net tebevargstame dėl nacionalinio prefikso 0 rašymo telefonų numeriuose. Žinau, kad kolegos dažnai pyksta, kai taisau ne tik gramatines ar stiliaus klaidas, o ypač, kai atlieku ir teksto korektūrą ar maketavimą.

–  Jūsų pylos truputį susilaukė ir mūsų laikraštis....Patikinu, kad dauguma jūsų pastebėtų negerovių yra dėl skubėjimo, o ne lietuvių kalbos išmanymo...

–  Tai ne pyla, tai tik įgūdis pastebėti detales. O neklysta tik tie, kurie nerašo. Kalbos negerovių laikraščio tekstuose beveik nėra – kaip tik malonu skaityti rišlų tekstą, sklandžiai išdėstytas mintis. Džiaugiuosi, kad kurorte, skaitmeninės informacijos eroje, yra ir tradicinė spauda. Linkiu jai išlikti aktualiai ir atliepti bendruomenių, kurias stengiamasi pasiekti, poreikius. Spauda nebegali tikėtis, kad žmonės pas juos ateis ieškoti informacijos, bet pati turi galvoti būdus, kaip pasiekti skaitytoją.

Nuotraukoje: Savivaldybės kalbininkė Ramunė Klevaitytė