Selemonas Paltanavičius: „Seniau juokėmės, kad Amerikos vaikai nežino, iš kur atsiranda pienas. Galime sveikinti save: to nežino jau ir mūsų vaikai“

106 knygų vaikams autorius, žinomas gamtininkas, laidų vedėjas, fotografas Selemonas Paltanavičius negali sėdėti ramiai sudėjęs rankas. „Mano mama visada sakydavo: žmogus neturi turėti laisvo laiko, jis visada privalo daryti ką nors! Aš visą gyvenimą tai darau – kažką darau,“ – S. Paltanavičius sakė „Palangos tiltui.“ Dalis jo kūrybos – ir apie pamario ir pajūrio gamtą.

– Šiemet jums sukako 70. Ar visada dar esate įdomus moderniems vaikams ir kaip randate bendrą kalbą?

– Taip, Jūs teisus – man jau 70 metų, kaip Lietuvoje sakoma, esu aštuntoje dešimtyje. Tam ypatingo dėmesio neteikiu, darbuojuosi, kaip visada. 

 Ar mūsų vaikai yra tikrai modernūs? Ar juos tik kažkur nešioja laikmečio vėjai? Kadangi su vaikų literatūra ir vaikais, savo skaitytojais bendrauju ne vieną dešimtmetį, galiu atsakingai stebėti ir matyti esančius pokyčius ir prie jų taikytis. Taip, jie dideli. Bet aš, vaikų rašytojas, žinau, ką ir kaip jiems rašyti. Rašytojai nėra užsakomi artistai, jie kuria tai, iš ko mokosi vaikai ir jų tėvai, todėl ir patys, žinodami kontekstą, gali būti pakankamai svarbūs nuomonių, žinių formuotojai. O dar viena svarbi žinia: su vaikais visada reikia kalbėtis. Tą ir darau, o kai kalbiesi, savo krašte bendrą kalbą visada randi.

– Neverta ginčytis: vaikai, kaip ir pasaulis, pasikeitė neatpažįstamai. Tačiau kokie vaikų pokyčiai jus stulbina – maloniai ir... nemaloniai?

–  Ne tik gamta, bet ir mūsų pasaulis gyvena savo kitimu. Dažnai kisdamas jis vystosi. Taip, Jūs teisus, šiame kitime galimos ir nesėkmės.

Bendraudamas su savo jaunaisiais skaitytojais atrandu, kad jie suaugusiųjų valia tapo kitokie. Tai šie „pamėtėjo“ jiems žaisliukus, kurie atitraukė vaikus nuo knygos, nuo mąstymo, nuo logikos, nuo gebėjimo sukaupti dėmesį. Nežinau, kodėl po to kažkas turi stebėtis, kad mūsų vaikai tapo kitokie? O kur tuo metu buvome ir ką darėme mes, suaugę žmonės?

 Apie skirtingus pokyčius..Iš tikro, vaikai labai imlūs ir skubiai supranta visas elektroninės erdvės jiems siūlomas privilegijas. Jie moka, geba sukurti erdvines struktūras, gali sukompiliuoti tekstą, net nežinodami apie savo rezultato kokybę.

 Tačiau ką nelabai mielo atrandu  šios dienos vaikų būtyje, negalėčiau sutalpinti į  šio interviu apimtį. Mane labai žeidžia didėjantis nuotolis  nuo savo gimtosios kalbos įgūdžių, nuo taisyklingos kalbėsenos. Dar labiau skaudu žinoti, kad siaurėja, mažėja jų žodynas. Vaikai labai sunkiai ką nors daro mintyse, sakykim – atmintinai skaičiuoja, daugina. Su ta atmintimi tikra bėda, nes ne visi jie gali papasakoti apie skaitytą knygą... ką ten knygą, apie matytą filmuką. 

– Ar visada jūsų sutikti vaikai žino, kas yra karvė, ežys ar zuikis? Prisiminkite keletą linksmų istorijų...

– Su ežiu ir kiškiu arba zuikiu yra paprasčiau, juos vaikai bent jau pažįsta virtualiai. Jie daug žino apie dinozaurus, dramblius, ryklius ir banginius. O štai su karve... Gal prieš 40 metų mes juokėmės, kad Amerikos vaikai nežino, iš kur atsiranda pienas. Galime sveikinti save: to nežino ir mūsų vaikai, bent jau tikrai to neįsivaizduoja.

 Mano vienas bičiulis (vasaras jis praleidžia savo kaimo sodyboje)  prieš porą metų su anūkais, atvažiavusiais paviešėti, išsileido į tiriamąją ekspediciją;  šios ekspedicijos tikslas – surasti ir apžiūrėti „tikrą“ karvę. Taigi, susiruošė, keliavo pusę  dienos, bet karvės taip ir nerado. Ar vaikai kalti, kad yra tokia situacija?

O iš linksmų istorijų...Taip, mūsų kalba labai turtinga, mes galime apibūdinti bet ką, tam pasakyti turime specifinius žodžius. Todėl kai kartą mokykloje dešimties metų vaikams pasakojau, kad pats vaikystėje skaičiau pasakojimus apie piemenukus, jų akyse mačiau klausimą: kas tai? „Jūs tikrai nežinote, kas yra piemenukas?“ – klausiau jų. 

Viena mergaitė pakėlė ranką ir pasakė: „Aš žinau: piemenukas yra avies vaikas!“ Negalėjau juoktis, bet su mokytoja susitarėme, kad ji vaikams  papasakos apie tai... Apie piemenukus ir ėriukus.

– Ar pastebėjote, kad jaunųjų lietuviukų kalba pastaruoju metu gerokai pagreitėjo? Kad joje įsitvirtino ar įsitvirtina „tiktokiniai“, „netflixiniai“ išsireiškimai, frazės? Ar jus tai neramina? Ar reikia labiau saugoti mūsų gimtąją kalbą?

 – Aš iš Sūduvos, iš Suvalkijos ir taisyklingos lietuvių kalbos man nereikėjo mokytis – tiesiog, aš klausiausi, kaip kalba mano tėvai, kaimynai. Taisyklingai kalbantis žmogus yra gražus... todėl galiu būti netinkamas vertintojas šio  laikmečio mūsų vaikų kalbos taršai apibūdinti. Kad ji užteršta, tuo neabejokite, į tokią situaciją vaikus stumia mūsų sukurtos anaiptol ne prusinančios, o skurdinančios priemonės, net ir Jūsų minėti „tiktokai“. 

Taip, kai kurie (tikrai ne visi) vaikai kalba greičiau, daugelis  net ne trumpina, o apkarpo žodžius rašydami žinutes ir laiškus – gali manyti, kad jie labai skuba gyventi ir kažkur nespėja. Taip, tai mane neramina. Žinau, kad daugeliui tai praeis, kad ne vienas jų taps gražiais žmonėmis, taigi – kalbės puikia lietuvių kalba.  Bet laikas, per kurį jie taip skubėjo, bus prarastas.

 Ar reikia saugoti mūsų kalbą? Žinoma, o kas dar be mūsų tą padarys. Bet čia, kaip sako, reikia „kietos rankos“ - ne kiekvienas ryžtasi išgirdęs netvarkingai kalbantį jį pataisyti, patarti... Jonai, nesakyk taip! Lietuviškai reikia sakyti taip… Patikėkite, tai taip paprasta.

– Jūsų rašymo stilius – ramus, šiltas, paprastas, gal kam nors pasirodys senoviškas, palyginus su kai kurių modernių vaikų autorių stiliumi – aštriabriauniu, su svetimdarais. Jūsų knygų pavadinimai – tokie patys. Nors dabar vaikams siūloma knygučių vien apie savo ar gyvūnų „kakas“, ir ne tik. Ar jums tai priimtina?

– Stilius – sudėtingas dalykas, ne visada jį galime perlaužti be jokių pasekmių. Aš to nedariau, nes manau, kad tai yra mano duotybė. Jei nori susikurti tokį stilių, apie kurį Jūs klausiate, tu pasmerki save trumpalaikiškumui. Aš rašytojas, ne užsakymų vykdytojas, man visai nesvarbu šokti pagal kažkieno dūdelę... 

Tie jūsų vardijami knygų pavadinimai – skolinti iš kultūrų, kuriose vaikai apie tokius dalykus atvirai kalba nuo mažens ir jiems tai nekelia nei juoko, nei perdėtų reakcijų. Mums dažnai tokia raiška yra panaši į akiplėšišką drąsą, iš kurios kikename, o vartydami tokią knygelę raustame...nes mums gėda. Tai kam mums tokios knygos, jei mes dar nesubrendome? Arba, jei mes vis dar bręstame, esame veikiami visai kitokių kultūrinių standartų.

Parinkti tinkamą knygos pavadinimą –sunkiausia knygos „veido“ dalis,  nes  joje turi būti sudėta viskas: nuotaika, teksto tema. Knyga išleidžiama, praeina kiek laiko ir supranti, kad tai kažkas panašaus į mūsų vardą: kaip begalvosi, geresnio už saviškį nerasi...

– Esate ir gamtininkas, profesionalus gamtosaugininkas. Kaip jūsų akimis pasikeitė mūsų gamta per paskutinius 50 metų? Mažai liko zuikių, nes lapės, kurios buvo sovietmečio moterų buvo geidžiamos dėl kailio, juos suėdė? O žuvys dabar gerokai tingesnės nei anksčiau?... Tai esu girdėjęs iš medžiotojų ir žvejų. 

– Linksmi žmonės tie medžiotojai ir žvejai, visada randa, ką paporinti.  Tai, ką išvardijote jūs, neturi nieko bendro su tokiais paaiškinimais. Visų pirma, tai labai toli nuo ekologijos mokslo ir žaidžiama tik „į vienus vartus“. Lapės kaip gyveno, taip ir gyvena, kiškių sumažėjo ne dėl lapių, o dėl agresyvaus ūkininkavimo, kuomet dalis jauniklių pražudoma šienaujant, kiti – purškiant laukus. Kur ten lapėms tokia įtaka!

O kad žuvys tingios – čia iš žvejų sapno. Žinokite, gamtoje nebūna tinginių, nes jie suėdami, sumedžiojami, sugaunami pirmieji. Ir tokią atranką daro pati gamta, kitos rūšys, bet ne žmonės.

Taip, Lietuvoje gyvūnai tapo daug jaukesni, bet tai rodo tik mūsų visų (žmonių) elgsenos pokyčius – mes tapome neagresyvūs, nevaikome gyvūnų, netrikdome.  Sakyčiau, kad tokia ir turėtų būti civilizuotos bendruomenės bendravimo su gamta tvarka. Toli iki tobulumo, bet mes jo siekiame, net patys to nežinodami.

– Daug jūsų istorijų gimė iš realių nutikimų miške ar pievose. Kokios jų yra pačios įsimintiniausios jums?

–  Nieko nėra tikriau, kaip tai, kas vyksta gamtoje. Apie 60 metų aktyviai būdamas gamtoje, stebėdamas, regėjau tiek visko, kad į jokias knygas nesurašysi. Bet tai, Jūs teisus, tapo daugelio mano sumanymų dingstimi. Negalėčiau išskirti ko nors vieno. Bet ką reiškia kiekvieno pavasario susitikimas su žydinčiomis vėjalandėmis šilagėlėmis! Kokia dovana tampa kiekvieno pavasario pirmoji vieversio giesmė, pirmas gandras!

Iš visų jų susideda ypatingas gamtos lobynas, iš kurio tik mokėk semti tai, apie ką reikia pasakoti. Savo lobyno, atrodo, niekada nevaliosiu išsemti.

– Esate ir gamtos fotografas. Kokia fotografija jums brangiausia? O kurią darydamas rizikavote, perkeltine prasme, savo kailiu?

– Taip, gamtos fotografavimas yra viena iš mano veiklų. Daug mano knygų, straipsnių iliustruota savo paties darytomis nuotraukomis. Man kiekviena jų  turi savo istoriją – unikalią, nepakartojamą. Kaip nebūtų keista – giliau prisimeni tas situacijas, kurių nepavyko įamžinti... buvo tokie susitikimai su vilkais, lūšimis, net paprastais, bet ne visada lengvai nufotografuojamais gyvūnais.

Brangiausia nuotrauka?...Jų tikrai ne viena. O pavojų fotografuojant  būna visada – tai ir „kybojimas“ medžio viršūnėje, ir šliaužimas ledu, kurio beveik nebelikę. To negalima daryti, bet azartas kartais priverčia tą pamiršti. Prisimenu pirmąjį briedžio fotografavimą labai seniai... buvau paauglys, turėjau paprastutę fotokamerą – žvėris ar paukščius galėjau įamžinti visai iš arti. Miško pievoje anksti pavasarį radau briedį, kuris buvo pasiilgęs žolės, o kadangi ilgakojo briedžio kaklas trumpas, ją pešė  klūpėdamas ant sulenktų priekinių kojų. 

Prisidengdamas didele eglės šaka, visai atvirai ropojau prie briedžio – dvidešimt metrų beliko, dešimt... aštuoni. Žvėris atsistojo ir priėjo pažiūrėti į nematytą objektą. Aš fotografavau, bet rankos virpėjo (ir visai ne iš baimės), todėl išryškinęs juostelę neradau nė vieno ryškaus kadro. Nusivylęs atradimu, briedis nuėjo sau, aš patraukiau namo, bet be nuotraukos.

– Kokie klimato kaitos ženklai jums yra ryškiausi mūsų miškuose, pievose -  gamtoje?

– Tų ženklų ne vienas, o patys svarbiausi – visai išsiderinę metų laikų ritmai, vasara tampa 4-5 mėnesių ilgio, žiema... jos gali visai nebūti. Blogiausia, kad tai  ima veikti augalus ir gyvūnus, jų ciklus. Dabar jau sunku prognozuoti, kada parskris, kada perės mūsų paukščiai. Žvėrys jauniklius veda laiku, bet tai – tik šių dienų rezultatai.Bene pavojingiausias dalykas – augalų žydėjimo ir vabzdžių aktyvumo prasilenkimas. Įsivaizduokite: pavasario vabzdžiai ir trumpai žydintys augalai, vadinami efemerais, turi būti aktyvūs tuo pačiu metu. Dabar kai kas prabunda ar pražsyta 2-3 savaitėmis kitaip... vadinasi, pavasario bitinimas vabzdžiams gali netekti maitintis per  anksti pražydusių blindžių nektaru ir žiedadulkėmis. Tai – tik vienas pavyzdys. Deja, jų labai daug.

– Ar šiais metais išleisite naujų knygų? Kiek jų esate išleidęs iš viso?

–  Šiemet pasirodys bent trejetas naujų knygų. Dvi iš jų jau iliustruojamos... O iš viso iki šiol išėjo 106 mano knygos.

–Ar jums rašyti reikalingas įkvėpimas?

– Nors rašymas yra taip pat darbas, bet jis – visai kitoks... be įkvėpimo, bet tam tikros nuotaikos labai gerų tekstų neparašysi. Žinoma, tokia nuotaika gali ateiti ir dirbant. Bet čia – ilgų metų darbo išugdytas rezultatas. 

Antra vertus.galima sėdėti dešimtmečius ir nieko neveikti. Aš renkuosi kitą kelią – rašau kasdien: tai nebūtinai yra knygų tekstai, tai straipsniai, mano laidų Lietuvos radijuje scenarijai. Pagaliau, kas nors „į stalčių“ – tai, kas gali praversti. Ir praverčia...

–  Koks mūsų miško paukštis ar gyvūnas jums yra itin įdomus, ar pakankamai neįvertintas mūsų literatūroje, gamtininkų? Kodėl?

– Tokių, nesuprastų ir nuolat pristatomų neteisingai, yra daug. Toks gali būti vilkas, apie kurį visi „žino viską“, nors iš tikro nežino nieko. Toks yra baltasis gandras, kurį kaskart bandoma teisti už jo mitybos būdą. Tip, jis lesa kitus gyvūnus. Bet ar mes turime teisę vertinti jo biologiją? Pats žalingiausias dalykas – neprofesionalų, nežinančių ir neišmanančių autorių tekstai, darantys žalos tiems gyvūnams, o labiausiai – mums. Kodėl mums? Nes mes susidarome klaidingą nuomonę, kurios negalima niekaip ištrinti...Aš už tai, kad viską turi daryti profesionalai – jei tuo abejojate, pagalvokite apie chirurgą, kuris jums darys operaciją...Jus tenkintų  jo nekompetencija?

– Ką dar norėtumėte padaryti savo gyvenime?

–Jūs žinote, sakoma taip: jeigu nori prajuokinti Dievą, papasakok jam apie savo planus... todėl ir aš čia labai neatvirausiu. Tik norėčiau paruošti dar keletą sumanytų knygų, pakeliauti po Lietuvą, kuri kuo toliau, tuo labiau man patinka. Ir viskas. Negi to maža?

– Kokiu devizu vadovaujatės gyvenime?

– Gal tai nėra mano paties devizas, aš jį gavau iš savo Mamos...Ji visada sakydavo: žmogus neturi turėti laisvo laiko, jis visada  privalo daryti ką nors! Aš visą gyvenimą tą ir darau. Atrodo, kad tai buvo labai protingas patarimas!