Tris šimtukus gavusi iš Sidnėjaus į Palangą trečioje klasėje atsikėlusi Gabrielle Mestanza Beitnaraitė: „Žmogaus sėkmės formulė niekada nebus atrasta“ (FOTO GALERIJA)

Agnetė Benetytė

Trys šimtukai valstybiniuose brandos egzaminuose – išskirtinis pasiekimas, kuriuo šiemet gali didžiuotis Palangos senosios gimnazijos abiturientė Gabrielle Mestanza Beitnaraitė. Aukščiausius įvertinimus ji pelnė iš lietuvių kalbos ir literatūros (mokytoja ekspertė Jūratė Galinauskienė), matematikos (mokytoja metodininkė Aušra Ševeliova) ir anglų kalbos (mokytoja ekspertė Aušrinė Janušienė). „Visiška staigmena buvo žinutė iš lietuvių kalbos mokytojos, kuri pranešė apie šimtuką. Negalėjau patikėti, nes prisiminiau, kokios abejonės sukosi galvoje išėjus iš lietuvių kalbos egzamino. Juk į Palangą atvykau trečioje klasėje iš Sidnėjaus,“ – „Palangos tiltui“ sakė Gabrielle Mestanza.

–Gavai net tris šimtukus. Koks tai jausmas? Ar tikėjaisi tokių rezultatų, ar tai buvo visiška staigmena?

–Nemeluosiu, beveik 4 savaitės intensyvaus mokymosi ir 5 laikyti egzaminai tikrai išvargino, todėl po paskutinio egzamino nenorėjau nei matyti, nei girdėti dalykus, susijusius su mokykla. Kiti jaudinosi dėl rezultatų, bet aš pamaniau „kaip bus, taip bus“ ir leidau sau atsipalaiduoti, mėgautis vasaros atostogomis. Tiesą sakant, visai nesekiau naujienų, nežinojau, kada rezultatus skelbs, bet vieną dieną telefone užplūdo žinutės su klausimu „Kiek gavai?“. Bandžiau prisijungti prie sistemos, kur visi matė savo balus, bet ši kaip tyčia užlūžo ir nebuvo greitai sutvarkyta. Tai kelias valandas sedėjau nežinioje ir galvojau, kad pražilsiu taip ilgai laukdama (juokiasi).

Pati nesuvokiu, koks likimas atvedė būtent į Palangą. Pradėjau čia lankyti pradinę mokyklą nemokėdama nei skaityti, nei rašyti lietuviškai. Metus laiko mokiausi lietuvių kalbos papildomai ir tada mokykloje pradėjo sektis. Manau, neįtikėtina, kokį progresą padariau - įrodymas šimtukas iš lietuvių kalbos (juokiasi). Priešingai, po matematikos egzamino buvau rami ir sužinojusi, kad pelniau šimtuką ir iš šio dalyko, be galo apsidžiaugiau. Tikrai nesitikėjau daugiau. Pamačiusi trečią šimtuką pamaniau, kad sapnuoju. Supratau, kad turiu labiau pasitikėti savimi ir nenuvertinti įdėto darbo. Tie trys šimtukai buvo geriausias įrodymas, kad pastangos nenuėjo veltui.

–Daugelis sėkmę linkę vadinti talento ar laimės rezultatu. Kaip manai tu – kas labiausiai nulėmė tavo pasiekimus: gabumai, disciplina ir darbas, artimųjų palaikymas, o gal visko po truputį? 

–Aš esu įsitikinusi, kad žmogaus sėkmės formulė niekada nebus atrasta. Gyvenimas įrodo, kad ji negali būti apibrėžta – tai, kas lėmė mano sėkmę, nebūtinai gelbės kitą, o konkrečių rezultatų, manau, išvis negalime tikėtis, kai gyvenimas toks nenuspėjamas. Todėl aš negaliu tiksliai, kaip kokiame recepte, išvardinti visko, ko reikia sėkmei, bet vienas dalykas, kuris tikrai yra svarbus, tai darbas. Tinginiaudama nebūčiau pajudėjusi iš vietos. Tikiu, kad šį požiūrį suformavo mokykla, dar tiksliau Palangos senoji gimnazija, kuri skatino stengtis ir siekti aukštumų. Būtent ši gimnazija įtikino, kad niekas už tave darbo nepadarys, viską pats turi nešti ant savo pečių. Aišku, labai esu dėkinga ir už savo šeimos palaikymą. Žmonės kartais galvoja, kad gabių vaikų namuose yra geležinė tvarka. Mano atveju, visą mokyklos laikotarpį turėjau absoliučią laisvę, kurios, matyt, labiausiai ir reikia jaunam žmogui, kad susiformuotų atsakomybė ir savarankiškumas. Niekada nesijaučiau lyg mamai Jolantai būčiau skolinga dešimtuką ar pagyrimą iš mokytojų ir galbūt tai padėjo suprasti, kad sėkmė aplanko tada, kai nustoji jos tikėtis. Tada ir pasiekimai atneša daugiau džiaugsmo tiek man, tiek šeimai. 

–Esi viena geriausių šių metų Palangos abiturienčių. Ar buvo mokytojų, pamokų ar gyvenimo įvykių, kurie ypač pakeitė tavo požiūrį į mokslą ar apskritai į gyvenimą? Gal norisi padėkoti prisidėjusiems mokytojams.

–Neįtikėtina, kaip žmogus gali pasikeisti per ketverius metus. Devintoje klasėje aš tik stengiausi priprasti prie naujų mokytojų ir klasių, atlikti visus namų darbus ir koridoriuje nepasimaišyti milžinams dvyliktokams po kojomis. Tada atrodė, kad mokausi tik tam, nes reikia. Dabar, baigus mokyklą, supratau, kaip reikia vertinti kiekvieną pamoką, pertrauką ir užmegztą draugystę. Puikiai atsimenu, kaip po filologų konkurso žiūrėjau spektaklį Molėtų kultūros centre ir sedėjau šalia savo anglų kalbos mokytojos Aušrinės Janušienės. Prieš spektaklio pradžią su ja kalbėjau apie praėjusį anglų kalbėjimo egzaminą ir papasakojau, kad dalis nerimo dėl egzamino kilo dėl to, kad kartais pamokose atrodė, jog jam visai nesiruošiam. Tada išgirdau išmintingus mokytojos žodžius. Pasirodo, mokytoja nenorėjo, jog paskutinieji metai gimnazijoje virstų vien pasiruošimu egzaminams. Jai buvo svarbu, kad išsaugotume smalsumą, bei džiaugsmą mokytis ir dėl savęs. Šis momentas mane privertė susimąstyti, kad pernelyg dažnai susitelkiame į galutinį rezultatą, o reikia mėgautis mokymosi procesu ir pastebėti, kaip dėl mokinių stengiasi mokytojai.

–Ar per pasiruošimo egzaminams laikotarpį buvo sunkių momentų, kai norėjosi viską mesti? 

–Žinau, kad nebuvau vienintelė, kuriai motyvacija ruoštis egzaminams vis mažėjo ir mažėjo. Labiausiai nepadėjo tai, kad atėjo vasariški orai, o aš turėjau sedėti namuose šalia knygų krūvos. Kartais savęs klausdavau, kodėl aš tai darau, juk niekas neverčia, nelaiko manęs pririštos prie stalo. Nepasiduoti padėjo mintis, kad šiuolaikiniame pasaulyje didžiausia vertybė yra žinios ir gebėjimas kritiškai mąstyti, tai, ko niekas negali atimti. Būtent ši idėja primindavo, kad kiekviena valanda, praleista mokantis, yra investicija į save. Žinoma, buvo ir mažiau filosofiška motyvacija - mintis, kad pasibaigus egzaminams pagaliau galėsiu sudeginti visus sąsiuvinius ir virš to laužo išsikepti zefyrų.

–Papasakok apie savo šeimą. Ko iš tėvų ar artimųjų išmokai, kas šiandien labiausiai padeda siekti savo tikslų?

–Didžiuojuosi, kad esu apsupta išsilavinusių žmonių – mano giminę sudaro mokytojai, inžinieriai, teisininkai, gydytojai, profesoriai ir ne tik. Taigi, galiu drąsiai sakyti, jog toks platus mano šeimos profesijų spektras skatino domėtis įvairiomis mokslo sritimis. Bet tada kilo „problema“. Mokykloje pastebėjau, kad man sekasi ne tik tikslieji, bet ir humanitariniai mokslai, o tai kėlė abejonių dėl savo karjeros kelio. Mane labiausiai baugino mintis, kad gimnazijoje turėsiu pasirinkti mokomuosius dalykus, kurie tarsi nulems mano ateitį, nors pati dar nežinojau, kas man iš tiesų artimiausia. Tuomet į pagalbą atėjo šeima. Mane išmokė, kad nereikia bijoti pokyčių ir manyti, jog vienas sprendimas nulemia visą gyvenimą. Turiu išdrįsti išbandyti save įvairiose srityse ir kaupti patirtį, kuri leistų prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio. Puikus to pavyzdys yra mano mama Jolanta Beitnaraitė. Savo karjerą ji pradėjo mokydama informacinių technologijų, vėliau tapo anglų kalbos mokytoja ir iki šiol ja dirba, bet papildomai yra ir sertifikuota gidė. Mama parodė, kad gyvenimas negali būti tiesi linija, turiu išdrįsti priimti netikėtus pokyčius. O iš senelio Petro išmokau, kad turiu nebijoti darbo, nes nuo jo nepabėgsi, visą gyvenimą bus rūpesčių. Anot jo, ramybė bus tik kapuose.

–Kokia Gabrielle yra tada, kai nereikia mokytis?

–Kadangi mokymasis yra individuali veikla, savo laisvu laiku stengiuosi sugrįžti į žmones ir kuo daugiau bendrauti. Todėl pamilau savanorystę. Anksčiau galvodavau, kad savanoriai yra keistoki žmonės, turintys per daug laisvo laiko, bet kaip aš tai nuvertinau. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad Palangoje, tokiame palyginti mažame miestelyje, yra tokios savanoriavimo galimybės. Maloniausi prisiminimai sugrįžta tada, kai pagalvoju apie laiką, praleistą savanoriaujant Pasaulio šokių čempionate 2023 metais. Į Palangą atvyko tiek daug šokėjų iš skirtingų šalių ir man tokį džiaugsmą teikė tai, jog galėjau su jais pašnekėti ir pamatyti jų pasirodymus. Per vieną savanoriavimo savaitę atrodė, kad aplankiau visą pasaulį. Turiu paminėti, kad šokiai yra didelė mano aistra. Nuo trečios klasės iki pat mokyklos baigimo lankiau šokių studiją „Palangos Vėtrungė“, dabar vadovaujamą dviejų nuostabių mokytojų Birutės Gikarienės ir Aivos Vaičiūtės. Šokiai mane lydėjo visą gyvenimą ir tai tapo daugiau nei hobis. Labai džiaugiuosi, kad nepasidaviau pagundai atsisakyti šios veiklos, kai mokslai tapo intensyvesni. Net ir tada, kai laukdavo kalnai namų darbų ar kontrolinių, eidavau į repeticijas, kuriose galėjau valandėlei atsipūsti, atsiriboti nuo rūpesčių ir pasimėgauti muzika bei judesiu. Dabar išvažiuosiu studijuoti ir turėsiu ieškoti naujos šokių studijos. Esu beveik tikra, kad meilė šokiui niekur nedings. Jei po daugelio metų pamatysite mane šokių aikštelėje, vadinasi, savo pažadą būsiu ištesėjusi.

–Gal ateityje sugrįši gyventi ar dirbti į Palangą? Ką tau reiškia šis miestas?

–Norėčiau tikėti, kad sugrįšiu. Nors studijos mane išves į kitą miestą, Palanga visada liks vieta, į kurią norėsis sugrįžti. Čia prabėgo dešimt mano gyvenimo metų, sutikau žmones, su kuriais noriu palaikyti ryšį visą gyvenimą ir sukaupiau gražiausius prisiminimus. Man Palanga nėra tik vasaros kurortas. Tai miestas, kuriame jaučiuosi sava, kuriame pažįstu kiekvieną gatvelę ir kuriame net trumpas pasivaikščiojimas prie jūros atgaivina sielą. Palangoje pajutau stiprų bendruomeniškumą – vietiniai vienas kitą pažįsta ir palaiko. Nors šiandien dar nežinau, kur mane nuves gyvenimas, norėčiau, kad mano sukauptos žinios ir patirtis vieną dieną būtų naudingos ir Palangai. Būtų labai gražu sugrįžti ne tik kaip gyventojai, bet ir kaip žmogui, galinčiam kažką atiduoti miestui, kuris man davė tiek daug.

–Daug jaunų žmonių išgyvena ir jaučia didžiulį spaudimą dėl egzaminų rezultatų. Ką pati sau būtum pasakiusi prieš metus ir ką norėtum pasakyti tiems, kurie egzaminus laikys kitais metais?

–Sau būčiau liepusi mažiau stresuoti. Dabar juokas ima prisiminus, kad valstybinių brandos egzaminų pradėjau bijoti aštuntoje klasėje. Tikras prakeiksmas kartais yra turėti tokią vaizduotę, kuri piešia blogiausius įmanomus scenarijus. Bet tada toks palengvėjimas atsiranda, kai praeina egzaminas ir pagalvoji, kad iš tikrųjų nebuvo taip baisu, kaip įsivaizdavai. Būsimiems abiturientams norėčiau pasakyti, kad verta stengtis ir atsakingai ruoštis, bet reikia nepamiršti gyventi, kitaip „nuvažiuos stogas“. Išeiti pasivaikščioti, susitikti su draugais, rasti įdomią popamokinę veiklą, skirti laiko savo pomėgiams ir išsimiegoti (iš patirties sakau, kad pailsėjęs protas tikrai nuveikia daugiau nei pavargęs). O svarbiausia – nevertinti savęs pagal egzaminų balus. Tai yra tik skaičiai, nepasakojantys jūsų gyvenimo istorijų ir neparodantys, koks esate žmogus.

–Kokios tavo svajonės ir tikslai? Ar jau aiškiai matai, kur norėtum būti po penkerių ar dešimties metų, ar leisi gyvenimui šiek tiek nustebinti? Gal norėtum, kad tave prisimintų – ne tik dėl trijų šimtukų, bet ir kaip asmenybę?

–Per pastaruosius metus supratau, kad gyvenimas tikrai mėgsta nustebinti. Juk ne veltui sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Todėl stengiuosi turėti tikslų, bet tuo pačiu būti atvira pokyčiams ir netikėtoms galimybėms. Dabar didžiausia mano svajonė – tapti gera gydytoja. Norėčiau būti žmogumi, kuriuo pacientai galėtų pasitikėti, kuris gebėtų ne tik gydyti, bet ir išklausyti, suprasti bei parodyti nuoširdų rūpestį. Dar viena mano svajonė – pažinti pasaulį. Tikiu, kad kelionės moko ne ką mažiau nei pamokos ar vadovėliai. Trokštu aplankyti kuo daugiau šalių, susipažinti su skirtingomis kultūromis ir žmonių pažiūromis į gyvenimą. Manau, kad tokios patirtys prisidėtų ir prie mano profesinio kelio sėkmės. Jei mane kas nors prisimintų, norėčiau, kad tai būtų ne dėl trijų šimtukų. Egzaminų rezultatai yra gražus pasiekimas, bet jie apibūdina tik vieną trumpą gyvenimo etapą. Žinoma, jei kada nors mano pavardė atsidurtų žurnalo viršelyje, tikrai neprieštaraučiau, tačiau tai niekada nebuvo mano prioritetas. Daug svarbiau būtų kiekvieną dieną sąžiningai dirbti savo darbą, padėti žmonėms ir vakare grįžti namo žinant, kad tą dieną padariau ką nors prasmingo. Man atrodo, jog būtent tai ir yra didžiausias gyvenimo pasiekimas.

Gabrielle Mestanza Beitnaraitė. Asmeninio albumo nuotrauka

Gabrielle Mestanza Beitnaraitė. Aldo Kazlausko nuotrauka

Gabrielle Mestanza Beitnaraitė su mama ir seneliu. Asmeninio albumo nuotrauka