Vienintelė Palangos „birutietė“ Asta Mordvinukienė: „Žmogus toks yra – visuomet kabinasi į menkiausią viltį“

Visai Lietuvai ir pasauliui stebėjus keturių amerikiečių karių paieškos operaciją Pabradėje, kasdien naujienas sekė ir palangiškė Asta Mordvinukienė, atsargos karininko žmona, priklausanti Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungai, šiemet skaičiuojančiai 100-to metų gyvavimo sukaktį.

Vienintelė birutietė palangiškė

Asta – vienintelė palangiškė, priklausanti šiai garbingai draugijai, vienijančiai karininkų sutuoktines. „Manau, kad gal Palangoje yra ir daugiau karininkų, tik jų žmonos neįsitraukė į šią veiklą“, – paklausta, kodėl besant vienintelė mūsų mieste, pasidalija mintimis. Pati į šią sąjungą įsitraukė 2010-aisiais – tuo laikotarpiu, kai Klaipėdos skyrius atsikūrinėjo, nors santuokoje su karininku gyveno jau aštuonerius metus. 

Beje, abu su sutuoktiniu Gustu užaugę pajūryje (ji – Palangos, jis – Klaipėdos), studijavę ne tik skirtinguose miestuose, bet ir skirtingose šalyse (Asta Vilniaus universitete gilinosi į verslo vadybą ir administravimą, būsimasis jūrų karininkas karybos paslapčių mokėsi Kopenhagoje), o jiedu susitiko ne kur kitur – Palangoje. 

„Basanavičiaus gatvėje, – nusijuokia pašnekovė, prisiminusi. – Buvau pirmakursė, jis irgi buvo grįžęs iš studijų. Ėjau J. Basanavičiaus gatve ir sutikau savo gyvenimo parnerį“. 

Draugystei ir meilei netrukdė nei sienos. Gal net priešingai, daugybę kartų lankyta Kopenhaga tavo Mordvinukų meilės miestu, kuriame iki šiol reguliariai apsilanko. 

„Jeigu kokius pora metų ten nenuvykstame, aš jau Gustui sakau, kad reikia vėl „prasieiti“ tom gatvelėm, – sako Asta. – Šis miestas man brangus ne tik dėl mūsų ypatingų prisiminimų, bet apskritai žavi savo jaukumu, nors yra sostinė, didmiestis.“

Astai artima ir daniška gyvenimo filosofija, gebėjimas mėgautis esama akimirka: „Tas jų buvimo su šeima branginimas, valgymas kartu namuose iš gražių indų, prie uždegtos žvakės.“ 

Svajojo apie gausią šeimą

Gal ne atsitiktinai ir pati prieš daugelį metų atsisakė samdomo darbo Palangos miesto savivaldybės Rinkliavų skyriuje, kad kuo daugiau laiko galėtų skirti šeimai. Beje, gausiai šeimai. Mordvinukai augina 4 vaikus, kurių vyriausiasis, Henrikas, jau abiturientas, dukrai Aistei – septyniolika, Vilhelmui – dešimt, o jauniausiajam, Hariui, – šešeri. 

„Augindama mažąjį sūnų galėjau daugiau laiko skirti nuomos verslui, ir man tai labai patiko. Juokauju, kad prasidėjus vidurio amžiaus krizei susidėlioji vertybes ir darai tai, ko iš tiesų nori. Taip ir nusprendžiau samdomo darbo visai atsisakyti, – pasakoja moteris. – Ir esu labai laiminga, kad galiu daug laiko skirti savo vaikams, visai savo šeimai, savo pomėgiams – tenisui“. 

Kalbant apie motinystę, ar abu svajoję apie daugiavaikę šeimą? O gal, būdami patriotai, sąmoningai nusprendę atiduoti duoklę Tėvynei? „Vaikai – dėl mūsų pačių, bet Tėvynei duoklę vis tiek atidavėme, – nusijuokia moteris ir iškart rimtai priduria. – Aš pati esu vienturtė, tad visada svajojau apie gausią šeimą. Gal man tiesiog norėjosi, kad kažkas būtų šalia? O Gustas irgi augo nedidelėje šeimoje – turi seserį.“

Kai tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų yra šioks toks metų skirtumas, Asta sako galinti palyginti, kad ir augina juos skirtingai. „Vyresniame amžiuje motinystė tikrai brandesnė“, – tvirtina. Paklausta apie sėkmingos motinystės paslaptį, kalba: „Dažnai pasikalbame su Gustu, kad auginom, kaip mokėjom, bet svarbiausia, kad mūsų vaikai yra dori žmonės, turi geras širdis. Nežinau nieko, kas gali būti svarbiau už tai. O auksinių taisyklių nesu užsirašiusi ir net nerašyčiau, juk kiekviena šeima yra kitokia, visi vaikai ir tėvai yra skirtingi. Galiu tik pasakyti, kad laikėmės vieno susitarimo – niekada nepriekaištauti vaikams, bet viską paaiškinti, kalbėtis, nuolat palaikyti bendravimą. Ir kai paauglys vaikas nori su tavimi eiti pasivaikščioti, pasikalbėti, man tai yra pats didžiausias įvertinimas. Tokiomis akimirkomis pagalvoji, kad kažką darėme teisingaiׅ“. 

O kas išlaiko tvirtą santuoką? „Meilė visomis jos formomis, šalia esančio žmogaus vertinimas, noras kurti bendrus planus. Ir man gera turėti tokį vyrą, su kuriuo visada turime apie ką pasikalbėti, – dalijasi palangiškė. – Detalė prie detalės ir susideda visa dėlionė.“

Birutietės rūpinasi karininkų šeimomis

Pokalbio gija nuo šeimos nuvingiuoja link karininkų moteris vienijančios organizacijos. Asta papasakoja, kad jos ištakos siekia tarpukarį, kai 1922 m. generolo leitenanto Vlado Nagevičiaus iniciatyva buvo įkurtas Moterų komitetas kariams, ligoniams ir neįgaliesiems globoti. Po trejų metų įkurta Karininkų šeimų moterų draugija, kuri 1935 m., švęsdama didžiosios kunigaikštienės Birutės 550-ąsias mirties metines, pasivadino jos vardu. Po sovietų okupacijos draugija buvo panaikinta, bet 1951 m., daliai Lietuvos karininkijos su šeimomis pasitraukus į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), atkurta. 2000-aisiais įkurta Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjunga, kuri iki šiol tęsia Nepriklausomoje Lietuvoje atkurtos draugijos veiklą.

Šiandien birutietės, kaip sako A. Mordvinukienė, rūpinasi karininkų šeimomis, sužeistais Lietuvos kariais, pastaraisiais metais padeda ir ukrainiečių karių šeimomis. O šiomis dienomis palangiškė su nerimu sekė žinias apie dingusius JAV karius: „Labai skaudu, kad jie žuvo. Žinau, ką tenka išgyventi šeimos nariams, šiuos įvykius stebėdama labiausiai ir mąsčiau apie artimuosius, kadangi jau 15 metų tenka bendrauti su karių šeimomis. Kiekvieną rudenį Vilniaus Vingio parke organizuojame paramos bėgimą, kurio metu surinktas lėšas skiriame karininkų našlėms ir jų vaikams našlaičiams. O tada, kai lauki žinių, kai esi nežinioje, nepaisant net baisiausių aplinkybių tikiesi geriausio. Žmogus toks jau yra, kad esant bent menkiausiai vilties tikimybei kabinasi į ją.“

Karininkų žmonas vienijanti organizacija dar rūpinasi ir patriotiniu jaunimo ugdymu, populiarina lietuvišką tautinį kostiumą, kurį birutietės dėvi įvairių valstybinių švenčių metu. Kiekviena birutietė turi savo tautinį kostiumą. 

Palangoje jūra arčiau, nei Klaipėdoje

Pastaraisiais metais Palanga garsiai kalba apie siekį susigrąžinti į savo miestą jaunus specialistus. Tada, kai Mordvinukai pasirinko Palangą, apie tai dar nebuvo kalbama. Tad kas nulėmė tokį sprendimą – sugrįžti? 

„Net nekilo jokių diskusijų, ar grįžtame į pajūrį – tai buvo savaime aišku, – sako Asta. – O kad būtent į Palangą, gal suveikė ir mano, palangiškės, ego. Čia jūra šiek tiek arčiau, nei Klaipėdoje. Aš labai myliu jūrą. Neįsivaizduoju vasaros be jūros, be to tikro deginimosi. Apskritai esu gamtos mylėtoja, mėgstu vaikščioti po pajūrį, pušynus. Palanga – kompaktiškas miestelis, viskas vietoje. Neįsivaizduoju geresnės vietos, kur auginti vaikus. Kartais su Gustu net pakalbame, kad, jei gyventume kitur, gal ir neturėtum tų keturių vaikų.“

Tad kokie gi gražiausi gimtojo miesto kampeliai tikros palangiškės akims ir širdžiai? „Turiu dvi mėgstamas pajūrio kryptis – prie Birutės kalno, – net ir nenustebina birutietė, – ir dviračių taku į Kunigiškių pusę. Ta Palangos dalis ypatingai graži saulėtą dieną. O kalbant apie gatves, mano mylimiausios yra Dariaus ir Girėno bei Birutės gatvelės. Jos nėra tiek populiarios, tad kiek ramesnės, su išsaugota senąja architektūra. Man patinka čia vaikščioti ir galvoti apie tai, kaip žmonės ten kadaise gyveno.“

Nuotraukos iš Astos Mordvinukienės asmeninio albumo