Visokeriopai patobulėjusi palangiškė Jocytė: apie ankstyvas kapitonės pareigas, didėsiantį vaidmenį ir tolimą svajonę

Kai esi jauniausias, tavo pareigos dažnai yra padėti vyresniems. Ar tai būtų stalo padengimas namie, ar sporto inventoriaus nešimas krepšinio komandoje, ar 5 dolerių vertės SIM kortelės pirkimas, gavus 20 kartų didesnę sumą, kaip tai paprašytas Dariaus Songailos prieš 15 metų darė Mantas Kalnietis. Tik labai retais atvejais jauniausias kolektyvo narys yra ir jo lyderis, tačiau Justei Jocytei tai – nieko naujo.

Šią vasarą talentingoji penkiolikmetė Lietuvos aštuoniolikmečių rinktinėje gavo kapitonės pareigas ir su šia komanda kovojo Europos čempionatą pakeitusiose varžybose.

2019 metais Jocytė buvo vos trylikos metų, tačiau Lietuvos šešiolikmečių rinktinę su 19,6 taško ir 8,3 atkovoto kamuolio vidurkiais vedė link Europos čempionato sidabro medalių.

Šiemet talentingoji krepšininkė galėjo pati apsispręsti, prie kurios rinktinės prisijungti – ar prie savo kartos, 2005 metais gimusių šešiolikmečių, ar prie bent dvejais metais vyresnių aštuoniolikmečių, su kuriomis kartu jau žaidė viename čempionate.

„Norėjau su tuo kolektyvu dar kažką nuveikti“, – interviu BasketNews sakė 187 cm ūgio Jocytė.

Europos U18 čempionatą šiemet pakeitė FIBA Iššūkio turnyras, kuriame Jocytė fiksavo 20,4 taško, 10 atkovotų kamuolių ir 6,2 rezultatyvaus perdavimo vidurkius. Palangiškė buvo pripažinta turnyro MVP, o Lietuva užėmė antrąją vietą.

Rungtynėse su Vengrija Jocytė fiksavo fantastišką statistiką: 30 taškų, 10 atkovotų kamuolių, 8 rezultatyvūs perdavimai ir 47 naudingumo balai.

Kas lengviau – trylikos metų žaisti su šešiolikmetėmis, ar penkiolikos – su aštuoniolikmetėmis?

„Galbūt 13-16 metų amžius yra pats brendimas, tuomet nėra didelio skirtumo, bet šiemet jau matėsi, kad aštuoniolikmetės yra labiau subrendusios, skiriasi jėgos, bet bandai neatsilikti“, – pasakojo jaunoji krepšininkė.

Nors Jocytei tik 15 metų, ji ne tik jaunimo rinktinėje žaidžia su kur kas vyresnėmis krepšininkėmis, bet ir spėjo ne kartą rungtyniauti Lietuvos moterų nacionalinėje komandoje, o nuo 2019 metų priklauso Tony Parkerio valdomam Vilerbano ASVEL klubui, su kuriuo debiutavo Eurolygoje.

Skamba taip pat neįprastai kaip ir tai, jog Jocytė Lietuvos jaunimo rinktinėse dar galės žaisti keturias vasaras paeiliui.

„Kartais, kai pagalvoji, tai juokinga, – apie laukiančias vasaras jaunimo rinktinėse šypsodamasi sakė Jocytė. – Bet smagu, norisi kuo daugiau sužaisti už Lietuvą, parvežti kažkokį medalį, nesvarbu, kad ir žaisčiau visas likusias vasaras, esu tikrai tam pasiryžusi.“

Jau šią savaitę Jocytė turės pamiršti jaunimo krepšinį ir grįš į aukščiausią lygį – ASVEL klubą, kuriame jaunoji krepšininkė artėjantį sezoną turės dar didesnį vaidmenį.

BasketNews interviu su Jocyte – apie ankstyvas kapitonės pareigas, tobulėjimą Prancūzijoje, išsirinktą poziciją, išmoktą prancūzų kalbą ir didžiausią svajonę.

– Juste, ar nustebote, kai gerokai vyresnės komandos draugės jus išrinko Lietuvos aštuoniolikmečių rinktinės kapitone?

– Kažkiek taip, nustebau. Dėl traumos nebuvo Urtės Čižauskaitės, pasakė išsirinkti naują kapitonę, įvyko balsavimas. Malonu, kad komanda taip pasitiki. Tas amžius... Mes turbūt nelabai į jį ir bežiūrime, kad jauniausia, nereiškia, kad negali būti kapitone, amžius nėra riba.

– Nuo 2019 metų lapkričio mėnesio priklausote Vilerbano ASVEL ir nuolat matote pavyzdžius, kaip dirba aukščiausio lygio komandos draugės, o kai kurios iš jų žaidžia WNBA. Ar patirtis ASVEL padėjo atlikti kapitonės pareigas?

– Taip, labiausiai iš ASVEL krepšininkių pasiėmiau tai, kaip rūpintis savo kūnu prieš ir po treniruočių, kaip saugotis nuo traumų, kaip pasiruošti, apšilti. Tai įsidiegiau pati ir bandžiau perteikti kitoms merginoms rinktinėje.

– Praėjusią vasarą dėl COVID-19 viruso jaunimo krepšinis nevyko, o taip netekote galimybės žaisti pasaulio U17 čempionate. Šiais metais buvo pasiūlyta alternatyva – FIBA Iššūkio turnyrai. Kaip su komanda priėmėte šį turnyrą?

– Svarbiausia buvo po ilgo laiko vėl susirinkti kartu ir žaisti kaip komanda. Ne Europos čempionatas, bet pasižaisti tokiame lygyje buvo neblogai. Tos pačios serbės atėjo iš antro diviziono, jos davė iššūkį ir galbūt mus nuleido ant žemės. Mums trūko traumuotų pagrindinių žaidėjų, bet, manau, pasirodėme neblogai.

Kad ir nieko nereiškė šis turnyras, buvo smagu pasižiūrėti, kaip per dvejus metus paaugome.

Liūdniausia merginoms buvo tai, kad neįvyko pasaulio U17 čempionatas. Buvo kažkas įspūdingo patekti į pasaulio čempionatą, bet jis nuplaukė.

– Tapote FIBA Iššūkio turnyro MVP, o kaip pati jautėtės aikštėje?

– Tiesiog bandžiau žaisti dėl komandos. Tikrai nebuvo taip, kad man reikia žaisti dėl savo pasiekimų. Norėjau žaisti dėl savo malonumo, jausti kaifą, padėti komandai laimėti. Tie apdovanojimai... Mažiausiai tikėjausi. Paskutinėse rungtynėse man niekas nesisekė, bet komandos draugės gerai sužaidė ir džiaugiuosi, jog laimėjome.

Aišku, smagu, kai įvertina, bet žaidžiu dėl komandos. Sunku jau suskaičiuoti, kiek turiu tokių statulėlių, visada smagu jas parvežti tėvams, jie namuose pasistato.

– 30 taškų, 47 naudingumo balai ir beveik pasiektas trigubas dublis rungtynėse su Vengrija. Kaip įsiminė šis mačas?

– Pradžioje viskas ėjosi gerai, komanda pasitikėjo. Kai ir pati gerai jautiesi, ir komanda pasitiki, tai prideda papildomos motyvacijos. Nebuvo jokio jaudulio, žaidi savo malonumui, manau, dėl to ir pasisekė.

– Nors sakėte, kad žaisti su aštuoniolikmetėmis yra sunkiau, panašu, kad vaidmuo liko toks pat.

– Taip, smagu, išliko ta pats vaidmuo, treneris pasitikėjo, komanda buvo ta pati, tiesiog bandžiau padėti komandai.

– Po turnyro treneris Vilius Stanišauskas interviu teigė, kad per dvejus metus pasikeitė ir jūsų bendravimas – tapote atviresne, lydere ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Ar tai pastebėjote pati?

– Taip, manau, kad pati subrendau kaip asmenybė, reikėjo užsienyje būti be tėvų ir tikresnių draugų. Buvo sunku, turėjau įgauti savarankiškumo, manau, kad tie dveji metai daug davė. Aš pati to nelabai pastebiu, bet iš aplinkinių sulaukiu tokių komentarų.

– Į Prancūziją išvykote 2019 metų lapkričio mėnesį, tačiau sezoną sustabdė COVID-19 virusas. 2020-2021 metų visą sezoną praleidote su komanda. Kiek antrieji metai užsienyje buvo lengvesni?

– Psichologiškai tikrai jaučiausi ramiau, adaptacijos periodas jau buvo pasibaigęs. Ir su kalba jau geriau sekėsi, galiu susikalbėti prancūziškai, tai irgi pridėjo. Pavyzdžiui, daug kas akademijoje nekalba angliškai. Emociškai jaučiausi tvirčiau, manau, šiais metais bus dar geriau. Nekantrauju grįžti į komandą.

Nuotr. FIBA

– Kaip sekėsi išmokti prancūzų kalbą?

– Daug žmonių padėjo, jie bandė išmokyti. Žiūrėjau daug filmų, skaičiau knygas, taip su laiku pati nepajauti ir persijungi, jau supranti, žinai, ką atsakyti. Taip jau būna su kalbomis, kad metus pabūni čia, tai ir kai kuriuos lietuviškus žodžius primiršti. Dabar vėl grįšiu į Prancūziją ir reikės poros savaičių adaptacijos, kad įsivažiuočiau į kalbą.

– Kaip pati patobulėjote per dvejus metus Vilerbano komandoje?

– Tas tobulėjimas – visai kitokia darbo etika, pasikeitė mano mąstymas. Mačiau, ką jos daro, kaip savimi rūpinasi, treniruotės buvo visai kitokios.

Komandoje iš WNBA turėjome Alysha Clark, tai ji moka save saugoti, prisižiūri, kaip išvengti traumų, kaip geriau apšilti. Daug labai į jas prisižiūri, ir mitybą, kad reikia savo kūną prisižiūrėti. Aikštėje matai, kaip, pavyzdžiui, Marine Fauthoux (šiais metais pakviesta WNBA naujokų biržoje – aut. past.) reaguoja į pramestą metimą, kaip paskutinėmis sekundėmis pasiima kamuolį. Matai, kaip jos reaguoja, ką daro kiekvienoje situacijoje, pasiimi ir bandai sau prisitaikyti.

– Prieš metus interviu LTOK sakėte, kad Prancūzijoje dar labiau pamėgote batoną. Ar jis mityboje liko, ar pavyko atsisakyti?

– Tikrai pavyko (juokiasi). Po šių metų labai pasikeitė požiūris į mitybą. Būna, kad apie nesveiką maistą net nenori galvoti. Nors esi dar jaunas, atrodo, jog vaikas, visko nori, nesveiko maisto. Žinau, kad negerai, bet tuo pačiu ir pačiai nebesinori, geriau kažko sveikesnio ir naudingesnio pavalgyti. Tiek dirbi, o čia viską iššvaistai dėl vieno pavalgymo.

– Ką praėjusiais metais pavyko pagerinti žaidime?

– Viskas susidėjo į tai, kad pridėjau jėgos ir greičio, pradėjau eiti į svorių salę, todėl atsirado ir greitis, ir staigumas. Taip pat ir metimas pagreitėjo, gynybos pridėjau. Aišku, jos trūksta, bet jau yra kiek geriau. Taip pat situacijos skaitymą pavyko pagerinti.

– Kokia įprastai būdavo jūsų savaitės rutina?

– Ji labai skyrėsi. Sezono pradžioje vienaip, viduryje – kitaip, sezono pabaigoje – dar kitaip. Sezono pradžioje daugiau būdavo individualių treniruočių, beveik kiekvieną rytą. Ryte sportuodavau svorių salėje, taip pat su individualaus rengimo treneriu aikštelėje. Vakarais būdavo komandinės treniruotės. Ir dar kasdien po 4 valandas eidavau į mokyklą, tad būdavo pilna diena, o jeigu dar savaitgaliais vykdavau į rungtynes, tai laisvo laiko nebelikdavo. Per savaitę gerai išvargdavau.

– Vasarą ASVEL su jumis dar metams pratęsė kontraktą. Turbūt tai buvo laukta?

– Taip, mano kontraktas yra 3+3, dabar bus trečiasis sezonas, manau, jis bus labai svarbus, daug ką parodys. Vieta, kur esu dabar, man labai patinka. Tikiuosi, kad dar pasiliksiu, reikia tik dirbti ir žiūrėti. Bus matyti, kaip viskas bus kitą sezoną.

Kiekvieną sezoną mano vaidmuo tik didėja. Pirmieji metai buvo tik įžanga, galėjau pajusti, ką reiškia būti moterų komandoje, o daugiau žaidžiau su jaunimu. Antraisiais metais jau gavau šiek tiek daugiau žaidimo laiko ir praktikos treniruotėse. O artėjantį sezoną mano vaidmuo bus didesnis, turiu save išbandyti, manau, esu tam pasiruošusi.

– Ar tai susiję su tuo, kad komanda iškrito į Europos taurę, galbūt ekipa susilpnėjo?

– Nemanau, kad komanda silpnėja, nes su daugeliu žaidėjų buvo pasirašyti kontraktai dar tuomet, kai nebuvo žinoma, jog žaisime Europos taurėje. Čia daugeliui žaidėjų ir pačiam klubui buvo šokas. Manau, kad komanda bus dar stipresnė nei pernai, o mes iš Eurolygos iškritome į Europos taurę... Manau, jog didesnis vaidmuo bus dėl to, jog jau esu tam pasiruošusi, kalbėjau su treneriais, jie manimi tiki ir pasitiki. Jie bandys duoti didesnį vaidmenį, o tai, kaip aš tai įgyvendinsiu aikštėje, priklausys nuo manęs.

Minučių neįvardijo, bet turėčiau būti antra trečios pozicijos žaidėja, keisiu starto penketo lengvąją krašto puolėją, taip pat žaisiu antroje pozicijoje. Tas vaidmuo nėra mažas, tikiuosi, kad pasirodysiu neblogai.

– Jūsų ūgis – 187 cm. Ar dar augate ir kiek tai gali nulemti jūsų poziciją?

– Augimas yra kažkiek sustojęs, bet dar galbūt porą centimetrų išaugsiu, dar tik penkiolika metų, tai tikrai dar galiu paaugti.

Dėl ūgio čia nebus problemų, mane mato atakuojančia gynėja ir tas ūgis neturės įtakos. Labiau traukia žaisti antru-trečiu numeriu. Kai reikia, galiu ir įžaidėja pažaisti, bet nuolat rungtyniauti šioje pozicijoje nenorėčiau.

– WNBA savo paraišką naujokų biržai galėsite pateikti 2025 metais. Ar tai yra jūsų tikslas?

– Taip, pagrindinis tikslas yra patekti į WNBA, bet iki to dar yra labai daug laiko, reikia bandyti žaisti ir įsitvirtinti Europoje. Tada žiūrėsime, kaip bus, bet pagrindinis tikslas – būti pakviestai WNBA naujokų biržoje.

Tomas Vanagas,

Basketnews.lt