Ukrainietė Luanna Stetsenko Palangoje rado ramybę, prasmingą veiklą ir išmoko lietuvių kalbą

Žurnalistė Žaneta Skersytė

„Palanga buvo geriausias pasirinkimas – nė karto dėl šio sprendimo nepasigailėjome“, – sako ukrainietė  Luanna Stetsenko, jau trejus metus gyvenanti Lietuvoje. Į šalį ji atvyko su mama ir broliu, bėgdama nuo karo baisumų Ukrainoje. Šiame interviu apie Luannos Stetsenko kelią nuo karo pabėgėlės iki savanorystės lyderės, lietuvių kalbos mokymosi iššūkius ir Palangos bendruomenės šilumą.

– Kokia buvo Jūsų kasdienybė Ukrainoje prieš karą? 

– Iki plataus masto Maskolijos įsiveržimo į Ukrainą mano gyvenimas buvo gana aktyvus. Studijavau Lvivo Ivano Franko nacionaliniame universitete Tarptautinių santykių fakultete. Aktyviai dalyvavau studentų veikloje, buvau klubo „Jaunoji diplomatija“ narė. Kartu su kitais klubo nariais organizuodavome studentų susitikimus su diplomatais ir politikais, taip pat rengdavome viktorinas ir simuliacijas (JT, NATO posėdžius). Prieš karą atlikau praktiką Prancūzijos Respublikos garbės konsulate Lvive. Studijų metu vertimų agentūroje dirbau vertėja iš anglų ir ukrainiečių kalbų. Įgijau darbo su dokumentais, vizomis, apostilėmis, teismo sprendimais patirties. Be universiteto ir darbo, laiką leisdavau su šeima ir draugais, keliavome po Ukrainą.

–Ką reiškė Jums sprendimas palikti savo šalį ir atvykti į Lietuvą? Kodėl pasirinkote būtent Palangą?

–Tai buvo vienas sunkiausių sprendimų mano asmeniniame ir mūsų šeimos gyvenime, tačiau aplinkybės privertė mus priimti sprendimą išvykti iš Ukrainos. Turėjome keletą variantų, kur galėtume išvykti, tačiau pasirinkome Lietuvą, nes žinojome, kad čia prisitaikyti ir integruotis bus lengviau. Iš pradžių svarstėme apsigyventi Klaipėdoje, bet vėliau supratome, kad Palanga mums yra geresnis pasirinkimas ir nė karto dėl šio sprendimo nepasigailėjome.

–Turite tarptautinių santykių magistro išsilavinimą – kaip šios studijos praverčia dabartinėje veikloje?

–Tarptautinių santykių magistro laipsnis tapo vertingu pagrindu mano dabartinėje veikloje, nes šios sritys glaudžiai susijusios. Dirbame su tarptautiniais partneriais ir projektais, todėl reikalingi komunikacijos įgūdžiai bei užsienio kalbų mokėjimas. Šias žinias, įskaitant anglų ir prancūzų kalbas, įgijau studijuodama universitete. Bendradarbiavimas su savanoriais ir migrantais iš įvairių šalių reikalauja supratimo apie skirtingas kultūras ir tradicijas, o apie tai taip pat buvo mano studijos. Daugelis universitete dėstytų disciplinų, tokių kaip diplomatinis protokolas ir etika, tarptautinė komunikacija bei konfliktologija, yra itin naudingos dirbant tarpkultūrinėje aplinkoje. Be to, šias žinias galiu nors iš dalies perduoti ir centro lankytojams – tiek jaunuoliams, tiek savanoriams.

–Ką labiausiai įsiminėte iš praktikos Ukrainos ambasadoje Lietuvoje?

–Apskritai tai buvo puiki praktinė patirtis, kuri man suteikė aiškų supratimą, kad iš tiesų noriu dirbti tarptautinėje aplinkoje ir diplomatijos srityje. Stažuotės metu dalyvavau įvairiuose Ambasados renginiuose, o vienas labiausiai įsiminusių buvo forumas „Build Back Faster“, vykęs Seime ir organizuotas Ukrainos–Lietuvos prekybos rūmų (ULCC). Šio renginio metu buvo pasirašytas memorandumas tarp ULCC ir Ukrainos užsienio reikalų ministerijos skaitmeninės platformos NAZOVNI. Mano užduotis buvo parengti pranešimą spaudai Ukrainos ambasadai Lietuvoje apie šį forumą, todėl jo iškilmingumas ir reikšmė man itin įsimintinas.

–Kaip prasidėjo Jūsų kelias Palangos jaunimo ir savanorystės centre?

–Mano kelias prasidėjo nuo savanorystės ir noro organizuoti susitikimus bei renginius ukrainiečiams Palangoje. Tokią galimybę ir patalpas mums suteikė tuometinė atvira jaunimo erdvė „Be stogo“. Pradėjau aktyviai dalyvauti šios erdvės savanoriškoje veikloje. Man tai labai patiko – tiek komandos darbo būdas, tiek jos vizija, veiklos principai su jaunimu ir bendruomene apskritai. Dalyvavimas savanoriškoje veikloje dideliuose miesto renginiuose, pavyzdžiui, EBBC, kur buvau jungtinio jaunimo orkestro (jo nariai buvo iš įvairių Europos šalių) koordinatorė, suteikė man supratimą, kad man patinka dirbti daugiakultūrėje aplinkoje ir kad ši patirtis bus vertinga mano profesinėje veikloje ateityje.

–Gal galite plačiau papasakoti apie sukurtą pagalbos imigrantams strategiją – kas joje svarbiausia?

–Dirbant su žmonėmis, kurie dėl tam tikrų aplinkybių buvo priversti palikti savo šalį, būtina atsižvelgti į visus integracijos ir gyvenimo naujoje aplinkoje sunkumus. Todėl rengiant strategiją man svarbiausia idėja buvo perteikti supratimą, kad integracija nėra asimiliacija, o prisitaikymas ir įtrauktis žmonių, kurie persikėlė gyventi į kitą šalį. Labai svarbu išsaugoti savo šaknis ir tapatybę, kartu mokantis priimančios šalies kalbos, kultūros ir tradicijų, jas gerbiant.

–Kur šiuo metu gyvena Jūsų šeima? Kaip jiems sekasi prisitaikyti prie gyvenimo Lietuvoje?

–Lietuvoje gyvena dalis mano šeimos - mama ir brolis. Jiems labai patinka Palangoje. Mamai adaptacijos procesas ir gyvenamosios šalies keitimas nebuvo toks didelis iššūkis kaip broliui. Brolis susiduria su didesniais sunkumais, tačiau pamažu pripranta.

–Ar Palanga pateisino Jūsų lūkesčius? Ką šiame mieste labiausiai pamėgote?

–Galbūt tiksliau būtų pasakyti ne tai, kad pateisino, bet juos pranoko. Tai nuostabus, ramus kurortas šeimyniniam gyvenimui, tuo pačiu siūlantis ir įvairius renginius, pramogas. Miestas labai tvarkingas, daug medžių ir žalumos, o tai man primena namus. Labai draugiški ir svetingi žmonės, ir, žinoma, jūra – didelis privalumas gyvenant Palangoje. Po kelių mėnesių gyvenimo čia supratau, kad nenoriu persikelti į kitus, didesnius Lietuvos miestus.

–Esate minėjusi, kad vengiate kalbėti rusiškai – kodėl tai Jums svarbu? Kaip sekėsi mokytis lietuvių kalbos?

–Rusų kalba neturi jokios priklausomybės mano tapatybei, tai man svetima kalba, kalba, kuria kalbantys žudo mano tautiečius ukrainiečius. Šis klausimas man yra labai svarbus ir gyvenant Lietuvoje. Viena iš priežasčių, kodėl vengiu kalbėti rusiškai, yra pagarba lietuviams ir Lietuvai – nenoriu išlaikyti atmintyje to, apie ką lietuviai stengėsi pamiršti, ir, mano nuomone, tai jiems gana sėkmingai pavyko. Iš pagarbos ir dėkingumo už tai, kaip šiltai Lietuva priėmė ukrainiečius, atsirado ir mano noras kalbėti lietuviškai, bent jau stengtis. Naujos kalbos mokymasis yra sudėtingas procesas, todėl iš pradžių turėjau mėnesio trukmės intensyvų lietuvių kalbos kursą po 6 valandas per dieną, o vėliau mokiausi savarankiškai. Kolegos man šiame procese padeda ir palaiko, už ką esu labai dėkinga. Kalba yra tautos genetinis kodas, todėl namuose kalbu ukrainietiškai, o darbe ir viešose vietose – lietuviškai.

–Kokias galimybes matote Palangoje tolesnei ukrainiečių integracijai ir tarptautinei savanorystei? Kuo norėtumėte prisidėti ateityje?

–Nepaisant to, kad ukrainiečiai Palangoje gyvena jau daugiau nei 3 metus, integracijos procesas yra skirtingas kiekvienam: kai kam adaptuotis pavyksta greičiau, kai kam reikia daugiau laiko, todėl kai kurios problemos vis dar išlieka aktualios integracijos kontekste. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokymasis vyresnio amžiaus žmonėms. Jei vaikams ir jaunimui, kurie mokosi mokyklose ar universitetuose, kalbos įsisavinimas vyksta gerokai greičiau ir lengviau, tai vyresnio amžiaus žmonėms tai yra daug sudėtingiau. Kitas aspektas – yra šeimos, kurios planuoja po karo grįžti į tėvynę, bet taip pat yra tokių, kurios ketina likti Palangoje, todėl joms reikalinga kitokia pagalba ir informacija. 

Iš esmės yra daug galimybių gilinti ukrainiečių integraciją Palangoje, ypač skatinant aktyvesnį dalyvavimą miesto renginiuose ir nevyriausybinių organizacijų iniciatyvose. Labai gerbiu Palangos pagalbą miestui partneriui – Bučai. Džiugu, kad galiu koordinuoti iš Bučos atvykusių vaikų stovyklas. Kalbant apie tarptautinę savanorystę, turime konkrečią strategiją, viziją ir veiksmų planą – 2026 metų pradžioje planuojame priimti pirmuosius tarptautinius savanorius mūsų centre.

–Kaip matote karo Ukrainoje baigtį? Ar tikite greitu taikos atkūrimu?

–Aš nesu linkusi manyti, kad sudėtingoms problemoms yra greiti sprendimai. Norėčiau tikėti greita taika, tačiau realybė sako ką kitą. Vis dėlto vis dar tikiu tarptautine teise ir esu įsitikinusi, kad už visus baisumus, kuriuos padarė Maskolija, bus suteiktas atpildas. Nedrįstu pateikti analitinės prognozės, tačiau tikiu Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis ir mūsų partnerių parama, kuri būtinai atves prie taikos sąžiningomis sąlygomis mano šalyje. Pasirinkau studijuoti diplomatiją, nes matau jos didelę prasmę ir būtinybę. Deja, prevencinė diplomatija nesugebėjo užkirsti kelio karo pradžiai dar 2014 metais, tačiau tikiu, kad diplomatija yra būtina šio karo sprendimui ir karas turi baigtis derybomis. Tačiau šios derybos negali vykti per šantažą, spaudimą, manipuliacijas ar norimo rezultato pateikimą kaip tikrovės – spaudimą reikia daryti ne aukai, o nusikaltėliui. Maskolija pavergė ir užgrobė daug tautų bei teritorijų, todėl jei ne dabar, kada dar būtų laikas ją sustabdyti.

–Jūsų ateitis Lietuvoje: ar planuojate likti čia ilgesniam laikui, ar vis dėlto svajojate sugrįžti į Ukrainą?

–Ukraina yra mano gimtoji žemė ir vieta, į kurią visuomet noriu sugrįžti. Palanga tapo mano antraisiais namais, dėka žmonių, kurie mane supa, mano kolegų ir miesto bendruomenės. Visada žinojau, kad gyvensiu ir dirbsiu savo valstybės labui arba atstovausiu jos interesus tarptautinėje arenoje. Planuoti ilgalaikę ateitį susidariusioje situacijoje yra gana sudėtinga, tačiau esu tikra, kad vieną dieną grįšiu namo su naujomis žiniomis ir patirtimis, o šiuo metu matau savo artimą ateitį Lietuvoje.

Nuotraukoje: Luanna Stetsenko. Asmeninio albumo nuotrauka