Vita Petrauskienė: „Kolegos juokauja, kad darbas Palangos kultūros centre man – tarsi dovana už visus gyvenimo nuopelnus. Tai – tiesa“

Agnė Benetytė, „Palangos tilto“ žurnalistė

Kai kultūra tampa ne pareiga, o gyvenimo būdu, tada užgimsta puikios idėjos, tvirti tiltai tarp žmonių, miestų ir kartų. Tokia yra Vita Petrauskienė – ilgametė kultūros srities profesionalė, šiuo metu vadovaujanti Palangos kultūros centrui, o rugpjūtį mininti gražų 65-erių metų jubiliejų. Vita Petrauskienė aktyviai dalyvauja kultūros politikoje – ji yra Lietuvos kultūros centrų asociacijos tarybos narė, Kultūros ministerijos Kultūros centrų premijų skyrimo komisijos narė. Nuolat gilina žinias tarptautiniuose seminaruose – stažavosi Latvijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Liuksemburge. Dalyvavo Europos kultūros forumuose, „South Baltic“ programose, skaitė pranešimus įvairiose konferencijose.

Vis dėlto, už visų titulų ir pareigų slypi žmogus, kuriam svarbiausia – vertybės, atsakomybė, bendruomeniškumas, nors projektų paraiškų skaičiai ir sėkmingi renginiai liudija jos profesionalumą.

Jubiliejaus proga „Palangos tiltas“ kalbasi su Vita Petrauskiene apie gyvenimo kelią, kultūros prasmę ir tai, ką ji šiandien vertina labiausiai.

- Jūsų gyvenimo kelias – spalvingas ir turiningas. Jei reikėtų trumpai nusakyti, kokie žmonės ar įvykiai labiausiai Jus suformavo kaip asmenybę? 

– Jeigu trumpai – esu laimingas žmogus, nes gyvenime patyriau ne tik sunkumų, bet ir sėkmių, todėl vertinu visas gyvenimo patirtis. Mane kaip asmenybę formavo šeima, o svarbiausias žmogus buvo šviesios atminties mano tėtis. Jis mane mokė atsakomybės ir pareigingumo, o visose situacijose – elgtis garbingai. Taip ir stengiuosi gyventi. Ir, žinoma, mokytis, tobulėti, nestovėti vietoje.

Gimiau Telšiuose, o kai man buvo septyneri, su šeima persikėlėme į Klaipėdą. Čia pradėjau lankyti mokyklą ir Klaipėdos mergaičių chorą, kuris tuo metu veikė Klaipėdos kultūros rūmuose (dabar čia įsikūręs Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras). Vėliau – Juozo Karoso muzikos mokykla, Stasio Šimkaus konservatorija, Valstybinė konservatorija (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Vėliau Klaipėdos universitete baigiau ir muzikos magistro studijas.

Taip susiklostė, kad visa mano darbinė veikla sukosi kultūros paslaugų lauke. Pradžia – Klaipėdos Žvejų rūmuose, vėliau – Muzikos centras, Klaipėdos koncertų salė, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, Klaipėdos valstybinė kolegija ir, lyg vyšnia ant torto, – Palangos kultūros centras.

Noriu padėkoti ir paminėti žmones, kurie darbinės veiklos kelionėje prisidėjo prie mano, kaip muzikos ir kultūros vadybos profesionalės, formavimosi. Tai – ypatingi savo srities žinovai ir nuostabios asmenybės: Nijolė Laužikienė, Ertašes Gazarjan, Danutė Žičkuvienė, maestro Stasys Domarkas, kuris mane pakvietė į Klaipėdos muzikinį teatrą, ir daugybė kitų.

Svarbiausi projektai Klaipėdoje – Jaunųjų talentų festivalis „Skambanti banga“, darbas su studentais kolegijoje ir, žinoma, veikla Muzikiniame teatre. Daug darbų padaryta – visų labai sunku išvardyti.

O mano paskutinis darbinės veiklos etapas – Palanga. Daugelis kolegų juokaudavo, kad darbas Palangos kultūros centre man – tarsi dovana už visus gyvenimo nuopelnus. Tai tiesa, nors pradžia nebuvo lengva. 2017 metais laimėjau konkursą, Palangos kultūros centrui vadovauju jau aštuntus metus. 2028-aisiais baigsis mano antroji kadencija – tada ir baigsiu savo darbinę karjerą.

- Kultūra – Jūsų gyvenimo dalis jau daugelį metų. Kas Jums yra kultūra šiandien? Ar tai kintantis procesas? 

- Kultūra ir visi su ja susiję procesai nuolat keičiasi – ir taip turi būti. Keičiasi Palanga, keičiasi ir kultūrinis jos veidas. Kultūrinių renginių Palangoje netrūksta ne tik vasarą, bet ir visais metų laikais. Kultūros centras savo veiklą vykdo Palangos kurhauze bei kitose kurorto erdvėse.

Kartu su komanda daug dirbame tam, kad tiek kurorto bendruomenė, tiek atvykstantys svečiai galėtų mėgautis aukščiausio lygio renginiais – tiek profesionalaus, tiek mėgėjų meno.

-Dirbant su žmonėmis, renginiais, bendruomene – kas Jums svarbiausia? 

- Pats sunkiausias darbas – tai darbas su žmonėmis. Tam reikia daug kantrybės, supratingumo ir pagarbos. Daug dėmesio skiriu tiek vidinei, tiek išorinei komunikacijai. Labai vertinu pagarbią, konstruktyvią bendravimo kultūrą – tiek įstaigos viduje, tiek išorėje, bendraujant su vietos bendruomene ar atvykusiais svečiais.

Tai – vienos svarbiausių mano vertybių. Tą stengiuosi perteikti ir savo komandai: mokyti pagarbos, gebėjimo girdėti vieni kitus bei skatinti kartų dialogą.

– Kokie momentai jums dirbant Palangos kultūros centre įsiminė labiausiai – gal tai iššūkis, o gal pasididžiavimas?

– Dirbdama Palangoje patyriau daug gražių akimirkų ir iššūkių, todėl juos visus išvardinti būtų sunku. Pirmiausia, didžiausias džiaugsmas – tai nauji projektai, kuriuos kūrėme kartu su vadybos komanda bei meno kolektyvų vadovais.

Tarp jų – festivaliai ir renginiai, tokie kaip „Kurhauzo nykštukas“, „Muzikos vakarai kurhauze“, „Cantate Palangai“, Gatvės teatrų festivalis Šventojoje, kultūros forumas „Kultūros jūra“, Lietuviškų filmų vasara Šventojoje, retro muzikos festivalis „La mer“ ir kiti.

Taip pat ypatinga mūsų pasididžiavimo verta – oratorija „MONČYS“, specialiai sukurta Lietuvos sezonui Prancūzijoje 2024 metais.

Esame labai dėkingi už pripažinimą – 2021 metais mūsų kultūros centras buvo įvertintas kaip geriausias Lietuvoje ir apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos premija.

Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo teko susidurti mūsų kultūros centrui, – tai trispalvė, sukurta iš net 15 000 juostelių ir nusidriekusi per visą grafų Tiškevičių alėją. Šis mūsų sumanytas kūrinys tapo Lietuvos rekordu – ilgiausia iš juostelių surišta Lietuvos vėliava, oficialiai užfiksuota ir įrašyta į rekordų knygą.

Tą dieną siautė audra, Palangoje vėjas išvertė medžius, tačiau mūsų vėliava išdidžiai pleveno – ne tik kovo 11-ąją, bet ir dar kurį laiką po šventės.

Organizuojant vasaros šventes lauke nutinka visko. Ne kartą vėjas pakėlė į orą didžiules palapines, smarkus lietus merkė renginius, o kartais per vos vieną valandą tekdavo viską skubiai perkelti į vidaus erdves. Žinoma, tokiais atvejais neišvengiamai nukenčia ir renginio kokybė, ir turinys, bet su stichija nepakovosi...

– Jubiliejus – graži proga pažvelgti atgal ir į ateitį. Ką šiandien labiausiai vertinate? Kas Jus džiugina, suteikia pilnatvės jausmą?

– Man labai patinka švęsti gimtadienius – nesvarbu, ar tai būtų jubiliejus, ar paprasta diena. Atgal žvalgytis nemėgstu, į ateitį žiūriu pozityviai ir realistiškai. Suprantu, kad metai bėga vis greičiau, nors norėtųsi, kad jie lėtėtų. Bet yra taip, kaip yra.

Su vyru Rimantu jau minėjome 42-asias vestuvių metinės. Užauginome du sūnus, kurie jau susikūrė savo gyvenimus. Auga du puikūs anūkai. 

Labiausiai vertinu savo šeimą – ji man suteikia sparnus ir galimybę daryti tai, kas mane daro laimingą. Didžiausias džiaugsmas – anūkai, su kuriais stengiuosi praleisti kuo daugiau laiko ir pakvailioti, nors jie gyvena Vilniuje.

Labai vertinu darbą Palangoje, kur kartu su nuostabia komanda galime nuversti kalnus.

Visa tai mane džiugina, įkvepia ir suteikia pilnatvės jausmą. Manau, kad žmogus turi būti laimingas namuose, savo šeimoje – tik tada jis gali būti laimingas ir darbe.

– Netikėčiausia kada nors gauta gimtadienio dovana?

- Neseniai komandos narė, renginių koordinatorė Monika Jarulytė, išėjo motinystės atostogų. Numatytas gimdymo laikas buvo rugpjūčio pirmąją savaitę. Gražiai ją išlydėjome, ir aš juokais pasakiau: „Dukrytė turi gimti per mano gimtadienį – rugpjūčio 6 dieną.“ Sakiau, kad turiu du sūnus, du anūkus – man labai reikia mergaitės!

Ir ką jūs manote – likus 20 minučių iki vidurnakčio, rugpjūčio 6 dieną, Monika pagimdė dukrytę ir parašė man iš gimdymo namų: „Turiu Jums dovaną. Būna ir taip. Labai džiaugiuosi (juokiasi)“.

– Ką norėtumėte perduoti savo artimiesiems bei jaunajai kartai?

– Artimiesiems linkiu daug kelionių ir sveikatos - tai mūsų šeimos prioritetas. 

Jaunoji karta – nuostabi, su savo požiūriu į pasaulį. Linkiu jaunimui atrasti savo gyvenimo kelią, dirbti mėgstamą darbą, o atlygis ateis su laiku.