Adomas Drungilas: „Jei komanda žengtų aukščiau, norėčiau gyvenimą kol kas sieti su Palanga“

„Palangos“ krepšinio komandos aukštaūgis Adomas Drungilas tapo geriausiu trečiosios Nacionalinės krepšinio lygos savaitės krepšininku. Pelnęs bent po trisdešimt taškų per rungtynes, šis sportininkas tapo vienu iš rezultatyviausių ir naudingiausių NKL žaidėjų. Tapęs vienu ryškiausių komandos krepšininkų, jis atsidūrė ir krepšinio agentų dėmesyje. Ar atsispirs talentingas „Palangos“ žaidėjas jų vilionėms?

Pradėjo nuo septynerių
Dvidešimt ketvirtąjį gimtadienį spalio mėnesį šventęs aukštaūgis prisiminė, kad vaikystėje tėčio ir mamos lūkesčiai dėl sūnaus sporto šakos pasirinkimo nesutapo. „Mano tėtis buvo tinklininkas. Kai šeima susilaukė manęs, jis metė didįjį sportą. Mano vaikystės laikais kieme visi kaimynų berniukai žaidė krepšinį, tad ir aš juo susidomėjau, pradėjau mėtyti į krepšį. Tėtis labiau norėjo, kad žaisčiau tinklinį. Kai man buvo septyneri, mama nuvedė į krepšinio treniruotes. Tuomet ten dar nebuvo mano amžiaus grupės, teko sportuoti su vyresniais berniukais, tačiau jokio diskomforto dėl to nepatyriau, turėjau puikų pirmąjį trenerį Regimantą Jušką, esu jam dėkingas. Vėliau, kai man jau sukako devyneri, atsirado mano amžiaus grupė, tada jau treniravausi su savo bendraamžiais“, – pirmuosius žingsnius į krepšinio pasaulį prisiminė sportininkas.

Mėgo sportuoti
Pasak A. Drungilo, vaikystėje jis visuomet buvo judrus, mėgo sportuoti. „Vaikystėje buvau padauža. Žaidžiau kvadratą, estafetes, apskritai patiko sportuoti, bet juk kvadrato profesionalas nebūsi“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Paklaustas, kaip sekėsi mokslai mokykloje, krepšininkas buvo atviras: „Galėjo ir geriau sektis. Buvo ir kas patiko, bet matematika sekėsi prasčiau. Tiesa, mokytojams eibių per pamokas nekrėsdavau“.

Pradėjo profesionalią karjerą
Perspektyvus žaidėjas pasakojo, kad iš pradžių jam, kaip ir daugeliui vaikų, krepšinis tebuvo popamokinė veikla. „Svarbiausia buvo pamokos, mokykla, o sportas tebuvo būrelis, užklasinė veikla. Tik gerokai vėliau, kai man jau buvo septyniolika metų, Palangoje atsirado pirmoji Nacionalinės krepšinio lygos komanda su S. Štombergu, tada ir pradėjau profesionaliai sportuoti. Po to sezono gavau pasiūlymą iš S. Kairio. Man siūlė vykti į JAV, pabaigti mokslus, o krepšinis būtų buvęs lyg ir antroje vietoje. Daugeliui vykstančių į valstijas taip yra: pirmiausia studijos, o jau paskui sportas“, – prisiminė pašnekovas.
Jaunam žmogui apsispręsti palikti savo šalį ir išvykti visai į kitą žemyną buvo nelengva. Sudėtingas šis sprendimas pasirodė ir krepšininko tėvams. „Daug svarstėm dėl to su tėvais, galvojom, sunku buvo apsispręsti, bet tada dar kontraktą pasiūlė Kauno „Žalgiris“. Tada ten ir išvykau. Žaidžiau LKL dubleriuose keturis sezonus: „Lietkabelis“, krepšinio klubas „Triobet“, „Kaunas“. Čia aš žaidžiau pirmoje lygoje“, – greit besirutuliojančius įvykius vardino šiuo metu Palangos „Palanga“ klube žaidžiantis vidurio puolėjas.

Žaidė Šveicarijoje
A. Drungilas atviravo, jog vis pasvarstydavęs apie išvykimą žaisti į užsienį, apie tai, kad būtų neblogai paragauti ir legionieriaus duonos. „Pernai žaidžiau Šveicarijoje. Vis pagalvodavau apie užsienį, turėjau ir anksčiau pasiūlymų vykti, bet mane ribojo kontraktas su „Žalgiriu“, tad to padaryti negalėjau. Jam pasibaigus, nutariau pamėginti legionieriaus duonos, – kalbėjo jaunas sportininkas ir pridūrė, kad Šveicarijoje jam teko nusivilti. – Šveicarijoje man gerai sekėsi, buvau beveik tikras, kad liksiu tame klube, bet, kai baigėsi mano kontraktas, tas klubas bankrutavo. Tada teko laukti naujų pasiūlymų ir tuo metu mane pakvietė Palangos „Palanga“, tai čia ir atėjau“.

Šeštasis žaidėjas
Paklaustas, kodėl pasirinko krepšinį, o ne kokią kitą sporto šaką, A. Drungilas teigė, jog tai nebuvo tiesiog mada ar noras pasipuikuoti. „Patinka ir kitos sporto šakos, bet krepšinį žaidžiau nuo mažens, su šiuo sportu aš užaugau ir man jis „užstrigo“, – kalbėjo atletas.
„Palangos“ vidurio puolėjas sakė, jog triukšmas arenoje jo žaidimui didelės įtakos nedaro. „Jei esi profesionalas, turi mokėti atsiriboti nuo to, kas vyksta aplinkui. Aikštelėj lakstydamas, žinoma, pašalinį palaikymą girdi, bet tuo metu darai, kas liepta trenerio, ką privalai daryti. Nesakau, kad sirgaliai nesvarbūs, kai jie ateina, palaiko, tampa lyg šeštuoju žaidėju. Labai geras jausmas, kai tave palaiko. Tada, atrodo, ir kamuolys lengviau į krepšį įkrenta. Kai švilpia, žaisti sunkiau, bet profesionalai nekreipia į tai didelio dėmesio, – jie tiesiog dirba savo darbą“, – tvirtino pašnekovas.
A. Drungilas neslėpė kartais gaunantis gerbėjų laiškų, tačiau nei jis pats, nei jo draugė šio fakto nelaiko labai svarbiu. „Turiu draugę, jau septynerius metus esame kartu. Ji prie gerbėjų man skiriamo dėmesio pripratusi ir jau nebekreipia dėmesio. Aš pats į gerbėjų laiškus irgi reaguoju ramiai“, – su šypsena kalbėjo krepšininkas.

Sunkiau sėdėti ant suoliuko
Kaip ir kiekviename sporte, krepšinyje netrūksta ir džiugių, ir sunkesnių akimirkų. „Man sunkiau ne žaisti, o sėdėti ant atsarginių suoliuko. Jei sunkiomis komandai akimirkomis būni aikštelėje, gali stengtis kažką daryti, bet, kai sėdi ant suoliuko, to nėra. Tuomet norisi komandai padėti – jei nesiseka, ar kokia trauma atsitinka, išgyveni“, – atviravo sportininkas. Pasak A. Drungilo, jei komandos žaidėjas patiria traumą, kiti, netraumuoti, žaidėjai gali atsiskleisti, daugiau žaisti. „Aišku, būna netekčių, tuomet komandai sunku, bet žaidėjai susiima, palaiko vienas kitą“, – apie žaidimo komandoje ypatumus kalbėjo atletas.
Pasak pašnekovo, žaidžiant jam sunkiausia būna rungtynių pabaigoje. „Sunkiausia, kai nepasiseka paskutinėmis rungtynių minutėmis, kai dar turi kažką padaryti, gelbėti komandą nuo pralaimėjimo, o laikas labai spaudžia, matai, kad gali nespėti, – neslėpė krepšininkas, tačiau pridūrė, jog pralaimėjimo atveju neleidžia sau pernelyg nusiminti. – Jei atsitinka taip, kad komanda pralošė rungtynes, negali labai išgyventi, nes laukia kitos varžybos ir privalai joms ruoštis. Pasiruošti turi ir fiziškai, ir psichologiškai“.
Paprašytas prisiminti sėkmingiausias ir nesėkmingiausias rungtynes, A. Drungilas teigė, jog pastarųjų nelabai galėtų prisiminti, o štai apie sėkmę mielai pasidalijo mintimis. „Tada žaidžiau „Žalgirio“ dubleriuose, per varžybas įmečiau 33 taškus. Buvo mano diena, atrodė, sekasi viskas, ko tik besiimčiau, net ir kamuolys lengviau krenta. Po to dar ilgai buvo pakili nuotaika. Visada taip: jei per varžybas ar treniruotę puikiai sekasi, po to daugiau būna optimizmo“, – kalbėjo jaunas žaidėjas.

Atmosfera puiki
Kalbėdamas apie buvimą komandoje, laisvalaikio kartu leidimą, A. Drungilas sakė, jog tai priklauso nuo kiekvienos komandos žaidėjų. „Dėl to bendro laisvalaikio, tai čia kaip kuri komanda. Priklauso nuo žaidėjų sudėties, amžiaus. Jei žaidėjai vyresni, turi šeimas, vaikų, jie laisvalaikiu būna atskirai nuo komandos. Dabartiniame mano klube – labai gera atmosfera, žaidėjai jauni, manau, mes galime būti kaip vienas kumštis“, – neslėpė džiaugsmo sportininkas.
Paklaustas, kaip krepšininkai leidžia laisvalaikį, atletas teigė, kad tai labai individualu. „Kaip leidžia laisvalaikį, priklauso nuo žaidėjo. Paprastai po rytinės treniruotės aš pietauju, paskui prisėdu prie kompiuterio, kokias žinias paskaitau, miegu. Vakarus praleidžiu su draugais ar kokį filmą pažiūriu, ar dar ką nors veikiu. Neįvairus tas mano laisvalaikis“, – atviravo pašnekovas.

Analizuoja kiekvienas varžybas
Pasidomėjus, ar skaito internete komentarus apie save, komandą, A. Drungilas prisipažino to nedarantis. „Komentarų nežiūriu, ne mano stilius. Paskaitau publikacijas, ką rašo apie komandą. Jei nelabai gerai parašo, nuotaikos nesugadina, neturiu tiems rašantiems priekaištų. Jei blogai rašo, gal ką nors ne taip padariau“, – kalbėjo sportininkas.
„Palangos“ aukštaūgis tvirtino, jog savo pripažinimo nesureikšmina. „Man asmeniškai tai yra atspirtis įrodyti, kad buvau aukščiausioje lygoje, noriu įrodyti, kad esu vertas daugiau, – kalbėjo krepšininkas. – Net jei gerai sužaidžiau rungtynes, visuomet manau, kad galėjau sužaisti dar geriau. Analizuoju kiekvienas varžybas, peržiūriu klaidas“.
Paklaustas apie ateities svajones, A. Drungilas atviravo: „Mano svajonė gal nebūtų patekti į NBA. Norėčiau, kad įtrauktų į Lietuvos vyrų rinktinės kandidatų sąrašą“.

Žaistų už Palangą
„Jei leistų rinktis, už kokį miestą žaisti, žaisčiau už Palangą, nes tai savas miestas, čia mano tėvai. Draugų dabar čia mažiau liko, daug išvažiavo studijuoti į užsienį, bet vis tiek čia smagu. Jei komanda išeitų į LKL pirmą lygį, tikrai norėčiau likti Palangoje“, – simpatijų gimtajam miestui neslėpė atletas.
A. Drungilas džiaugėsi ir Palangos arena. „Palangoje toji arena pastūmėjo krepšinį į priekį. Ji ir vaikams labai naudinga, ir mes ten treniruojamės“, – kalbėjo krepšininkas.
Pasidomėjus, kokios apskritai Lietuvoje sąlygos treniruotis krepšinį, sportininkas teigė, jog ta tema nelabai domisi. „Manau, vaikams geros sąlygos sportuoti, nors daug nežinau. Kai buvau „Žalgirio“ dubleriuose, mačiau, kaip Sabonio mokykloje vaikai dirba, ten tikrai sąlygos puikios“, – kalbėjo pašnekovas.

Reikalingas sportinis pyktis
Tęsdamas pokalbį apie vaikų krepšinį, jaunas atletas nebuvo linkęs labai sureikšminti įgimto talento. Pasak jo, yra daug kitų svarbių dalykų, padedančių tapti geru krepšininku. „Esu matęs daug netalentingų vaikų, bet sporte turi dirbti, siekti tikslų, turi būti charakteris. Gal ir aš nebūčiau daug pasiekęs, jei nebūčiau daug dirbęs. Nebuvau labai talentingas“, – prisipažino sportininkas. Kaip vieną iš pagrindinių savybių, padedančių sporte siekti užsibrėžtų tikslų, krepšininkas įvardijo sportinį pyktį: „Turi būti pyktis. Nesvarbu, kad dirbi ir tau nesiseka, bet tu nenuleisi rankų ir visiems įrodysi, kad gali, kad esi geriausias“, – patirtimi dalijosi pašnekovas.
Vertindamas krepšinio lygį Lietuvoje, sportininkas apgailestavo šiuo metu stebintis sąstingį. „Manau, kad krepšinis Lietuvoje yra pakilęs, jis aukšto lygio, tačiau, tiek Lietuvoje, tiek ir Europoje krepšinis šiuo metu stovi vietoje, nebekyla. Siečiau tai su krize. Lietuva šiuo metu žaidėjams negali pasiūlyti labai gerų atlyginimų, todėl daug žaidėjų išvyksta į užsienį“, – apgailestavo krepšininkas.

Atiduoda visą save
Perspektyvus sportininkas pasakojo kasdieniame gyvenime labai griežtai nesilaikantis sveikuoliškų principų, tačiau visko sau leisti, pasak atleto, irgi negalima. „Nebūtina kasdien valgyti vien tik salotas ir vištieną su ryžiais, bet labai nesveiko maisto esu priverstas vengti. Jeigu prieš treniruotes arba varžybas prisivalgau traškučių ar išgeriu kolos, man būna sunkiau kvėpuoti, lakstyti. Ir pieno produktai man nelabai tinka, jų irgi stengiuosi vengti. Čia ne tik prieš treniruotes, gyvenime taip pat šiuo maistu nepiktnaudžiauju“, – kalbėjo krepšininkas.
Kalbėdamas apie mankštą, fizinį krūvį, A. Drungilas teigė, kad šiuos dalykus pakoreguoja pasirinktas sportas. „Rytais prieš treniruotę bėgioti nėra jėgų, nes treniruotis reikia rimtai, čia turi atiduoti šimtą procentų jėgų, visą save, todėl negali kitkam eikvoti jėgų“, – įsitikinęs perspektyvus palangiškis.