Albertas Martinaitis: „Na, o jeigu išauš ta diena, kai Palangos meras jau norės pailsėti...“

Albertą Martinaitį, direktoriaus pavaduotoją rinkodarai BĮ „Palangos investicijų valdymas“, Seimo nario Mindaugo Skritulsko padėjėją Palangoje ir miesto savivaldybės Ekstremalių situacijų komisijos narį, kuris per abu karantinus buvo atsakingas už savanorių organizavimą mieste, iš kantrybės gali išvesti tik melas. A. Martinaitis vasaros pradžioje mielai atsakė į žurnalo „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partnerio, klausimus. Skaitykite visą straipsnį penktadienį naujame laikraščio „Palangos tiltas“ numeryje.

– Jums rugpjūtį sukaks 27-eri. Tik! O ar galite prisiminti savo nutrūktgalviškus nuotykius Palangoje, savo gimtajame mieste, vaikystėje?

– Iš tiesų, tuoj sukaks 27-eri. Pagalvojus apie savo amžių, kyla dviprasmiškos mintys. Viena vertus, panašu, kad per šiuos metus jau esu daug nuveikęs – puikiai baigiau mokyklą, įgijau teisės magistro laipsnį Vilniaus universitete, keletą metų dirbau advokatų kontoroje, metus dirbau banke, ir jau keletą metų dirbu BĮ „Palangos investicijų valdymas“, o kur dar kiti sporto ir pramogų projektai!

Tačiau, pažvelgus iš kitos pusės, suprantu, kad savo gyvenime turiu labai daug planų ir net nežinau, kaip spėti juos visus įgyvendinti! 

Kalbant apie mano jauniausias dienas, tenka pripažinti, jog buvau lengvai padūkęs (juokiasi). Žinoma, daugiausiai išdaigų buvo iškrėsta mokykloje.

Prisimenu vieną iš smagiausių – apie dešimtuką už chemijos kontrolinį darbą. Kartą su savo geriausiu draugu nusprendėme, kad tikrai nesame pasiruošę chemijos kontroliniam darbui. Abu sutikome, kad galėsime jam tinkamai pasiruošti tik kitai chemijos pamokai, todėl iš kontrolinio pabėgome. Ir čia įvyko kuriozas. Atėję į kitą pamoką sužinojome, kad mokytoja per klaidą nepasižymėjo, jog kontroliniame darbe mūsų nebuvo ir paklausė: „O kur gi jūsų kontroliniai darbai?“ 

Mes abu reagavome žaibiškai: „Mokytoja, o kur jūs pametėte mūsų kontrolinius? Gal geriau jų paieškokite?“ (Juokiasi). Žinoma, po pertraukos mokytoja „atrado“ mūsų kontrolinius darbus. Kaip darbai atsirado pas mokytoją, istorija nutyli (juokiasi).

Žinau, kad mano mama ir tėtis neabejotinai skaitys šį interviu, tai pasinaudosiu proga ir iš visos širdies noriu jiems padėkoti už jų supratimą, palaikymą, o neretai – ir už atlaidumą. Tėveliams gi neretai teko raudonuoti dėl mano eibių!

– Jūs gimėte jau Lietuvos laisvės metais. Kokie jums tėvų ir senelių pasakojimai apie sovietmetį labiausiai įstrigo? Kodėl?

– Nepaisant to, jog gimiau jau Lietuvos laisvės metais, ryškių istorijų apie sovietmetį turiu ne vieną – mano senelis buvo ištremtas į Sibirą. Deja, senelis 2016 metais iškeliavo Anapilin, tačiau iki tol spėjo papasakoti daug savo išgyvenimų tremtyje. 

Man didžiausią įspūdį paliko senelio gebėjimas prisitaikyti ir neprarasti vilties net ir tamsiausiomis gyvenimo akimirkomis. Man iš tiesų sunku suvokti, kad ne taip seniai žmonės, siekdami išsaugoti savo laisvę, turėjo slapstytis miškuose. Būtent todėl nuolat džiaugiuosi, kad gyvename visiškai kitokiais, neišsemiamų galimybių laikais. 

– Jūs čia gimėte, baigėte mokyklą ir, regis, savo gyvenimą susiejote su Palanga. Kodėl?

– Tikrai taip, čia – Palangoje. Palanga man yra ypatingas miestas. Ne tik dėl to, jog čia gimiau ar augau. Jeigu man reikėtų apibūdinti Palangą vienu sakiniu, jis tikriausiai būtų toks: Palanga – miestas, turintis visus didmiesčio privalumus ir neturintis didmiesčio trūkumų. Kadangi mokydamasis universitete praleidau ne vienerius metus sostinėje, galiu palyginti Vilnių ir Palangą. Gyvenimas čia, kurorte, daug kokybiškesnis – be grūsčių, eismo kamščių. Būtent šį laiką galima skirti kitoms veikloms, šeimai ar savo pomėgiams. 

Antroji priežastis, kodėl pasirinkau Palangą – bendraminčiai. Įdomu tai, kad daugelis mano artimiausių draugų taip pat nusprendė grįžti į Palangą ir kurti savo ateitį čia. Jausdamas palaikymą, nuolatos turi motyvaciją tobulėti, tad su bendraminčiais visados galiu judėti pirmyn! (Šypsosi).

– Spėju, kad turėjote galimybių ir likti Vilniuje, kur baigėte teisės studijas?

– Tikrai taip. Ne paslaptis, kad Vilniuje yra daugiau galimybių susirasti mėgiamą, gerai apmokamą darbą.

Bet man asmeniškai labai svarbu yra ir poilsis, laisvalaikis. Labai nemėgstu iš sovietinių laikų likusio stereotipo, kad „jei dirbi daug valandų, vadinasi, gerai dirbi“. Aš manau, kad gerai dirba tas, kuris moka tikslingai planuoti savo laiką ir derinti jį su kitomis veiklomis, o svarbiausia – viską padaryti laiku. 

Kai baigiau studijas Vilniaus universitete ir įgijau teisės magistro laipsnį, pradėjau dirbti advokatų kontoroje. Po kelerių metų darbo advokatų kontoroje gavau pasiūlymą dirbti banke, tačiau po metų banke priėmiau sprendimą grįžti į savo gimtąjį miestą. Tai buvo sprendimas, kuris reikalavo daug ryžto – darbo pasiūlymų sostinėje skaičius gerokai didesnis, o tuo metu Palangoje perspektyvos atrodė miglotos. Vis dėlto, grįžimas čia tiesiog dar kartą įrodė, kad visada reikia klausyti savo širdies balso.

– Beje, kokie jūsų mokyklos bendramokslių likimai? Kiek jų gyvena užsienyje? Kiek Lietuvoje? Ir kiek Palangoje?

– Tiesą pasakius, artimą ryšį palaikau tik su keletu bendraklasių, su kuriais baigėme Palangos senąją gimnaziją. Bet gyvename išmaniųjų technologijų pasaulyje, todėl socialiniai tinklai kartais leidžia pastebėti, ką veikia bendramoksliai – jie visi yra išsibarstę po visus pasaulio kampelius.

Neslėpsiu: kartais sutikus kitus bendramokslius ir jiems pasakius, kad grįžau gyventi į gimtąjį miestą, jų akyse dažnai matau „balto pavydo“ – dauguma iš jų norėtų grįžti į Palangą ir čia gyventi. 

Kai kurie kiti, kurie jau gyvena Palangoje, plėtoja savo verslus čia.

– O vis tik, kas Palangą padarytų dar įdomesnę ir ryškesnę?

– Palanga per pastaruosius 10 metų pasikeitė neatpažįstamai, tačiau viena iš sričių, kuri neturi ribų keičiantis, yra kultūra. Ne tik jūra ir saulė, bet ir kultūriniai, pramoginiai renginiai traukia žmones į Palangą, todėl jie –  kokybiški ir aktualūs – neabejotinai prisidėtų prie miesto įdomumo ir gerovės.

– Kaip išgyvenote abu karantinus? Ką per juos „atradote“? O ką praradote?

– Abu karantinus išgyvenau puikiai. Buvo visko, bet greičiausiai aš esu vienas iš tų žmonių, kuriam karantinas atnešė daugiau teigiamų pokyčių nei neigiamų. 

Pirmojo karantino metu šiek tiek jautėsi nežinomybė – buvo nerimo dėl mūsų visų ateities. Buvo sunku prognozuoti, ko galima tikėtis. Tačiau tokioms mintims laiko neliko, kai pradėjau koordinuoti savanorių veiklą savivaldybėje, įsitraukiau į kitus, su pandemijos suvaldymu susijusius darbus Palangos mieste. 

Antrasis karantinas buvo jau daug aiškesnis – kai kurie keliai jau buvo praminti (šypsosi).

Smagiausia tai, jog savanorių veikla nebuvo nutrūkusi net ir tarpkarantininiame laikotarpyje. Daugelis savanorių iki pat šios dienos padeda žmonėms visais jiems rūpimais klausimais. 

Per karantiną vėl atradau sportą. Kadangi visos veiklos buvo uždarytos, o tik sėdėti namuose buvo sunku, todėl pradėjau bėgioti. Galiu pasigirti, jog 2021 metais jau esu nubėgęs daugiau nei 300 kilometrų. Man tai – didelis pasiekimas (šypsosi).

– Pasidalinkite, prašau, ryškiausiomis savo savanorių istorijomis.

– Kai prasidėjo savanorių veikla, buvo labai smagu pamatyti, kiek daug žmonių nori skirti savo laiką tiems, kuriems yra sunkiau, tiems, kurie yra rizikos grupėse.

Dažnai pas senolius važiuodavau pats. Būtent savanoriaudamas pamačiau Palangoje sunkiai gyvenančius senolius – supratau, kad reikia vertinti kiekvieną akimirką, ypač jaunystę, kai tau neskauda nė vienos kūno dalies (šypsosi).

Kas gi būtų, jei gyventume tik dėl savęs? (Šypsosi).

– O ar patyrėte linksmų savanorystės istorijų? Kiek senukų prašė juos nukirpti? Nuvežti sava mašina pas seniai matytą ir pasiilgtą kaimynę? Ar atvežti limonado?..

– Būta visko, tačiau daugiausiai savanoriai žmonėms padėdavo patenkinti jų būtiniausius poreikius – atvežti maisto, vaistų, pristatyti siuntas.

Kai kurios senolės paskambindavo savanoriams ir vakarais, pasiteiraudavo, ar šie galėtų joms pristatyti putojančio vyno (šypsosi). O, va, senoliai neprašė alkoholinių gėrimų (juokiasi).

Karantino metu būdų kaip apsikirpti ieškojo ne tik senukai – kirpyklų, ir mobiliųjų, ieškojome bene visi mes (juokiasi). Nepaisant solidaus amžiaus, kurorto senoliai rūpinosi savo išvaizda net ir neišeidami iš namų (šypsosi).

Ne vienas savivaldybės savanoris susidraugavo su savo globotiniais ir net dabar jie susitinka išgerti kavos, pabendrauti ir pasidalinti savo patirtimis.

– Jūs dirbate direktoriaus pavaduotoju rinkodarai BĮ „Palangos investicijų valdymas“, kuri, be kitų veiklų, valdo ir miesto baseiną. Kas jus itin žavi Palangos baseine? Kokia jau įvykdyta veikla itin didžiuojatės?

– BĮ „Palangos investicijų valdymas“ ne tik valdo miesto baseiną. Jis – tik viena iš mūsų įvairių vykdomų veiklų. Mes esame atsakingi ir už žinomas Palangos miesto šventes: „Myliu Palangą“, „Gintarinė snaigė“, „Gintarinis savaitgalis“.

Taip pat mums pavesta valdyti kai kurį savivaldybės turtą – racionaliai ir efektyiai.

Kalbant apie Palangos baseiną, mane labiausiai žavi tai, kad jis suteikia unikalią galimybę Palangos miesto vaikams nemokamai mokytis plaukti. Tiesą pasakius, dar mokykloje pavydėdavau pažįstamiems vaikams, kurių miestuose veikė baseinai ir kuriuose jie galėjo treniruotis.

Ko gero, labiausiai džiaugiuosi sukurtomis vasaros stovyklomis „AQUA vasara“. Kartu su komanda sukūrėme įvairaus amžiaus grupių programas, kurių metu vaikai ne tik mokėsi plaukti, bet ir lavino savo emocinę bei psichinę sveikatą.

Nėra nieko smagiau, kaip matyti laimingus vaikus, kurie nenori keliauti namo, o ir toliau nori pasilikti stovyklose.

– Esate ir Palangos „Grubiojo“ teatro narys. Koks jūsų vaidmuo mėgstamiausias? O kuris nemėgstamiausias?

– Sunkus klausimas. Iš tiesų, nėra „mėgstamiausio“ ar „nemėgstamiausio“ vaidmens, nes Virginijus Milinis (teatro režisierius, – aut. past.) visada skiria tą vaidmenį, kuris kažkuo yra artimas man... 

Daug lengviau būtų išskirti nemėgstamiausią ar mėgstamiausią vaidinimo „dalį“ – labiausiai nemėgstu scenoje būti ir vaidinti vienas, daug jaukiau scenoje jaučiuosi būdamas su kitais aktoriais (šypsosi).

– O gyvenime jums tenka vaidinti? 

– Neabejotinai. Manau, kad kiekvienas žmogus vaidina savo gyvenimo spektaklį. Juk vienoks žmogus būna susitikęs su savo tėvais, kitoks būna vienas namuose, dar kitoks būna susitikęs su draugais ir tai yra visiškai normalu. Gyvenimas būtų labai neįdomus, jei visur būtume vienodi (šypsosi).

– Kaip save trimis žodžiais apibūdintumėte?

– Derybininkas, nuoširdus ir aktyvus.

– Esate Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos narys. Kai kas sako, kad jūsų partija tapo pernelyg liberali. Ką atsakytumėte?

– Taip manantys tikriausiai gyvena praėjusio amžiaus idėjomis (šypsosi). 

Manau, kad mes gyvename labai sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, kur visuomenė tobulėja ir susiduria su gausybe socialinių ir politinių problemų. Todėl politika negali būti statiška, nes svarbiausia – žmogus. Manau, kad politika nuolat taikosi prie žmogaus poreikių, o būtent mūsų partijos nariams yra svarbu laisvi, kūrybingi, bendruomeniški žmonės, kurie gyvena stiprioje valstybėje. Privalome sudaryti palankią aplinką kiekvienam asmeniui, kaip visuomenės daliai, ir taip įvairiapusiškai klestėti.

– O meru save matote, kai jums pradės žilti plaukai? O gal greičiau?

– Dažniausiai merai pražilsta po pirmosios savo kadencijos (juokiasi). O kalbant rimtai, į šį jūsų klausimą galės atsakyti tik Palangos miesto žmonės. Šiuo metu Palangos miestui vadovauja lygių sau neturintis meras – miestas nesustabdomai tobulėja. Na, o jeigu išauš ta diena, kai Palangos meras jau norės pailsėti (juokiasi)...

– Esate Palangos jaunimo reikalų tarybos narys. Kuo ypatingas Palangos jaunimas?

– Apskritai kalbant, jaunimas Lietuvoje yra nuostabus: dalyvauja įvairiuose projektuose, savanoriauja, kuria ir kitaip prisideda prie visuomeninio gyvenimo. Nuostabu matyti, kai jauni žmonės, startuolių vystytojai, sulaukia ir tarptautinio pripažinimo – turime labai daug perspektyvų. 

Kalbant apie Palangos jaunimą, čia gyvenantys jauni žmonės yra labiau atsipalaidavę. Tai vertinčiau kaip teigiamą dalyką – su jaunais palangiškiais labai lengva bendrauti, užmegzti naujus kontaktus. 

– Ar esate įsimylėjęs? Kas ji?

– Ne, šiuo metu nesu įsimylėjęs. Šiuo metu vyksta rinkimai (juokiasi).

– Be ko neįsivaizduojate savo gyvenimo?

– Savo gyvenimo neįsivaizduoju be artimų draugų, kurie būna su manimi linksmiausiais ir liūdniausiais gyvenimo momentais (šypteli).

– Beje, jus matau nuolat besišypsantį. Atskleiskite, koks yra tiesiausias kelias jus išvesti iš kantrybės?

–Tai – lengviausias klausimas šiame interviu (juokiasi), nes mane iš kantrybės gali išvesti tik melas. Tiesa, kad ir kokia ji bebūtų, yra svarbiausia (šypsosi).

– O kokia yra ši vasara jums?

– Ši vasara man bus ir yra išskirtinai aktyvi!

Neabejoju, kad nemažą savo laisvalaikio dalį praleisiu netoliese esančiame vandenlenčių parke „313 cable park“.

Per karantiną daug laiko skyriau vasaros projektams rašyti, todėl šią vasarą manęs laukia daug organizacinio darbo, susijusio su ekstremalaus sporto varžybomis „Karramba“, muzikos perklausų vakarais pajūryje. Ir, žinoma, naujausias projektas, kuris bus įgyvendintas rugsėjo mėnesį – pirmasis, tikras maratonas Palangoje.