Andrius Kubilius: „Gerai, kad pinigų nuo pat pandemijos pradžios niekam netrūko, tačiau lazda turi du galus“

Europarlamentarai – tarp jų ir Andrius Kubilius, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos narys – daugiau kaip po metų nuotolinio darbo dėl koronaviruso pandemijos vėl sugrįžo į posėdžių salę. Kai „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneris, birželį kalbėjosi su lietuviu europarlamentaru apie Baltarusiją, Rusiją ir ES pagalbą bloko narėms dorojantis su koronaviruso pandemijos pasekmėmis, Europos Parlamentas buvo ką tik baigęs savo sesiją Strasbūre.

– Kaip koronaviruso pandemija pakeitė  Europarlamento darbotvarkę? 

– Europos Parlamentas labai greitai prisitaikė prie tokio iššūkio – perėjo prie darbo nuotoliniu būdu. Man džiugu, kad Europos Parlamentas tam pasamdė lietuvišką IT kompaniją, kuri reikalingus IT darbus atliko sparčiai ir efektyviai. Žinoma, darbas nuotoliniu būdu mums, europarlamentarams, sukėlė šiokių tokių sunkumų. Dabar, kai mes šnekamės (pokalbis įvyko birželio 11 d., – aut. past.), Europos Parlamentas yra ką tik baigęs savo sesiją Strasbūre (vyko birželio 7-10 dienomis, – aut. past.). Ji pirmąkart po daugiau kaip metų vyko tradiciniu būdu – posėdžiaujant salėje. Tikiu, kad tai signalas, kad mes grįžtame prie normalaus gyvenimo. Per visą koronaviruso krizę ir Europos Parlamentas, ir jo vykdančioji institucija, Europos Komisija, priėmė labai daug svarbių sprendimų, padedančių ir padėsiančių ES valstybėms narėms susidoroti su pandemijos sukeltais ekonominiais ir socialiniais iššūkiais. Vien vadinamajame Europos Sąjungos Atsigavimo fonde numatytos įvairios finansinės pagalbos priemonės beveik dukart padidino jau patvirtintą ES biudžetą.

– ES numačiusi milijardus eurų padėti ES valstybių narių ekonomikoms nuo koronaviruso poveikio atsitiesti ir jį įveikti. Jūs, 2008–2012 metų Lietuvos vyriausybės vadovas, vykdėte griežtą finansinę politiką. Ar toks didelis ES skolinimasis jums kelia nerimą? Ar nebus „pagirių“, pavyzdžiui, didelės infliacijos?

– Kaip sako lietuvių liaudies patarlė, lazda turi du galus. Žinoma, yra gerai, kad pinigų nuo pat pandemijos pradžios niekam netrūko – buvo galima pigiai skolintis, atsirado mano minėtasis Atsigavimo fondas su 850 mlrd. eurų, Europos centrinis bankas vykdo atsakingą politiką. Tai, kas vyksta dabar, yra tiesiog nepalyginama, ką mes visi – ir Lietuvoje – matėme per 2008–2010 metų pasaulinę ekonominę krizę. Priminsiu, kad Europos Sąjunga tuomet laikėsi kitokios politikos – vengė išleisti didesnį pinigų kiekį ekonomikoms gelbėti, visiems teko palyginti brangiai skolintis. Akivaizdu, kad dabar, skolinantis visiems tiek daug – ir buvusio premjero Sauliaus Skvernelio vyriausybė skolinosi, – tam tikros rizikos, kaip jūs sakote, „pagirių“, didėja. Man atrodo, kad buvusi Lietuvos vyriausybė pinigus koronaviruso ekonominėms pasekmėms įveikti skirstė – ir į kairę, ir į dešinę – pernelyg neatsakingai. Trumpai kalbant, skolos niekur nedings, o pinigų masės padidėjimas natūraliai augina infliaciją, kurią dabar visi matome visoje Europos Sąjungoje. Kad skolos netaptų našta ateities kartoms, pirmiausia turės spręsti nacionalinės – ir Lietuvos – vyriausybės. 

– Esate „Euronest“ tarpparlamentinės Asamblėjos tarp Europos Parlamento (EP) ir šešių Rytų partnerystės šalių (RPŠ) parlamentų ko-pirmininkas. Skaitytojams primenu, kad Asamblėją sudaro 60 Europos Parlamento narių delegacija ir po 10 narių iš kiekvienos Rytų partnerystės šalies Parlamento. Kaip vyksta toks bendradarbiavimas? Kokie yra kiekvienos iš RPŠ (Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Sakartvelo, Moldovos ir Ukrainos) pasiekimai, naudojantis dialogu su ES? O kokie procesai ir priežastys minėtose RPŠ šalyse trukdo šioms šalims, išskyrus Ukrainą, siekti didesnio dialogo su ES?

– Visos jūsų paminėtos Rytų partnerystės šalys – labai skirtingos. Dėl to, kad, pavyzdžiui, Baltarusija neturi savo demokratiškai išrinkto parlamento, mes bendraujame su Svetlanos Tichanovskajos štabu Vilniuje. Nors vyksta ir oficialūs, ir formalūs EP ir RPŠ posėdžiai, mes daug dirbame ir kitokiais formatais – įvairiose konferencijose, seminaruose ir panašiai.

Ypač daug Baltarusija sulaukia dėmesio po teroristinio akto – keleivinio lėktuvo priverstinio nutupdymo Minske.

Išties, darbotvarkė yra labai didelė ir įvairialypė. Trys Rytų partnerystės šalys – Ukraina, Gruzija ir Moldova – turi aiškius tikslus dėl savo narystės Europos Sąjungoje. Jos visos turi asocijuotos ES narystės sutartis. Žinoma, Ukrainos ES narystės siekis ir pažanga yra didžiausia.

Ypač reikšmingi įvykiai pastaruoju metu įvyko Moldovoje, kurios rinkėjai išsirinko pro-europietišką prezidentę Maia Sandu. Moldova liepą turės labai svarbius savo parlamento rinkimus. Tikiuosi, kad šalyje susiformuos pro-europietiška politinė dauguma. Europos Komisija Moldovai tokiu atveju žada 600 mln. eurų paketą šalies ekonominiam vystymui. 

Sakartvele (ankstesnis pavadinimas – Gruzija, – aut. past.) po parlamento rinkimų pernai, kuriuose demokratinėms pro-europietiškoms politinėms partijoms nepavyko gauti daugumos, yra tam tikro neapibrėžtumo, neaiškumo – „Euronest“ formate vyko ir vyksta daug susitikimų – formalių ir ne – situacijai Sakartvele svarstyti. Atrodo, kad šalis įveikė porinkiminę krizę. Kalbantis su bičiuliais Tbilisyje man smagu girdėti, kad mes, europarlamentarai iš Lietuvos – tie, dirbantys „Euronest“ formate su Sakartvelu – esame jų šalyje populiariausi žmonės (šypsosi, – aut. past.).

Kalbant apie Armėniją, Kalnų Karabacho karas įnešė joje daug pokyčių – ji yra labai priklausoma nuo Rusijos. Netrukus šalyje įvyks parlamento rinkimai – bus įdomu stebėti jų rezultatus.

Tuo tarpu Azerbaidžanas didesnių ambicijų europinei integracijai nerodo. Karinio konflikto su Armėnija Kalnų Karabache pasekmės ir jame gerai jaučiamos.

– Ar Europos Sąjunga neišeikvojo visų priemonių Baltarusijos autoritariniam režimui suvaldyti ir įtakai demokratiniams pokyčiams šalyje daryti?

– Priemonių dažniausiai visada būna, tik, žinoma, ne visos jos yra efektyvios. Ekonominės sankcijos, kurias jau priėmė Europos Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstijos yra svarbios, aprėpiančios įvairias sritis. Europos Sąjungos rezoliucija, prie kurios teko ir man prisidėti, raginame surengti specialią tarptautinę konferenciją, dalyvaujant joje svarbiausių pasaulio šalių vadovams, kurie ieškotų Baltarusijos krizės politinių sprendimų.

Esu įsitikinęs, kad yra labai svarbu pasiųsti Kremliui ir Putinui aiškų signalą, kad jeigu jis ir toliau rems nusikalstamą ir jau teroristiniu tampantį Lukašenkos režimą, naujos ekonominės sankcijos bus taikomos ne tik Baltarusijai, bet ir Rusijai.

– Ar Lietuvos vyriausybė turėtų 100 procentų paremti demokratinę Baltarusiją, net jeigu ta parama Lietuvai smogtų bumerangu – Klaipėdos uostas netektų baltarusiškų krovinių, kurie uoste sudaro apie trečdalį?

– Manau, kad ir ekonominių santykių prasme Lietuvai yra svarbu paremti demokratinę Baltarusiją ne 100, o 120 procentų. Demokratinė Baltarusija leis Lietuvai jaustis ne tik gerokai saugesnei, Lietuva nebūtų daugiau demokratijos pakraščiu, bet, mano įsitikinimu, ir ekonominiai ryšiai su demokratine Baltarusija atvertų labai daug naujų galimybių ekonomikoms ir abiejų šalių verslui. Džiaugiuosi, kad dabartinė Lietuvos vyriausybė aktyviai remia demokratinę Baltarusiją. Europos Sąjunga – galbūt kartais ir neskubėdama – taip pat juda link tokio suvokimo.

– Ar jus nuvylė JAV prezidento Joe Biden sprendimas netrukdyti Rusijos „NordStream2“ projekto vystymui? Kokios priežastys galėjo nulemti tokį sprendimą? 

– Neslėpsiu: toks sprendimas mane truputį nuvylė. Iš kitos pusės žvelgiant, toks dujų projektas nusivylimą kėlė nuo pat pradžių. Galiu tik spėti, kad Amerikos prezidentas taip nusprendė dėl to, kad nenori gilinti konflikto su Vokietija, strategine Jungtinių Amerikos Valstijų partnere Europoje.

Beje, jeigu ir spės visus minėto dujotiekio vamzdynus nutiesti į Vokietiją iki rudens, dar neaišku, koks bus jo likimas po Vokietijos federalinio parlamento rinkimų rugsėjo pabaigoje. Tikėtina, kad į naująją valdančiąją koaliciją ateis ir Vokietijos Žaliųjų partija (gegužę apklausose ji buvo antra, – aut. past.), kuri yra kategoriškai nusiteikusi prieš „NordStream2“ projektą. Vokietijos žalieji taip pat itin kritikuoja Kremlių dėl žmogaus teisių pažeidimų. Tad bus įdomu stebėti jų veiksmus valdžioje.

Toks dujotiekis gali būti neperspektyvus ir dėl dar vienos priežasties. Europos Sąjungai pernai patvirtinus taip vadinamąją Žaliąją sutartį, kuri numato radikaliai mažinti anglies dvideginio išmetimą į atmosferą. Vadinasi, bus dar sparčiau pereinama nuo dujų ir naftos vartojimo prie atsinaujinančios energetikos šaltinių – vėjo, saulės, hydro ar žaliojo vandenilio. Apie pastarąjį ypač daug dabar kalbama. Yra skaičiavimų, kad dujų importas iš Rusijos į Europos Sąjungą per ateinančius 15 metų gali kristi 60-70 procentų. Tai gali turėti didelės įtakos Rusijos ekonominei raidai, ir jos vidaus įvykiams.

– EP Užsienio reikalų komiteto (AFET) sprendimu esate nuolatinis pranešėjas Rusijos klausimais. EP Nuolatinių pranešėjų statusas yra ypatingas tuo, kad europarlamentarai, paskirti tokioms pareigoms, visos kadencijos laikotarpiu tampa atsakingais už Europos Parlamento pozicijos formulavimą paskirtoje tematikoje. Ar į jūsų pranešimus visada atsižvelgiama? 

– Europos Parlamente yra susiformavusi didelė ir plati dauguma, kuri yra labai kritiška Kremliui. Šią savaitę, kai mes šnekamės, Europos Parlamentas priėmė naują rezoliuciją dėl įvykių Rusijoje – dėl visuomeninių organizacijų, tarp jų ir Alexei Navalnyj, pripažinimo nepageidaujamomis arba ekstremistinėmis. Už ją iš 700 europarlamentarų balsavo daugiau kaip 550, tad palaikymas – akivaizdus.

– Esate Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos narys. Kokios yra esminės šios frakcijos programinės ir vertybinės charakteristikos?

– Tai yra didžiausia Europos Parlamento frakcija, turinti netoli 200 mandatų. Per paskutinį dešimtmetį ji mažėjo, bet mažėjo mažiau nei kitos Europos Parlamento frakcijos, sakykime, socialdemokratai. Kaip centro-dešiniųjų frakcija, ji turi aiškias savo vertybines nuostatas – propaguoja itin tvirtas saugumo nuostatas, turi aiškią, tvirtą poziciją Rytų partnerystės šalių atžvilgiu, taip pat tvirtą poziciją žmogaus teisių klausimu.