Apie daugiaaukščius klifus, gandrų flirtus su žalčiais ir dar šimtą Palangos pavasario pasakų

Pasilabinkim kuo širdingiausiai su žaliaakiu pavasariu, su žiedų ežerais. Tai ir yra gyvenimo Aistra. Esmė ir prasmė. Viltis. Meilė, kelianti geismą – „Kuo ilgiau ČIA“.
Pavasarį kiekvienas gyvas pasijaučiam dvarininkais. Ponais virš ponų. Senjorai – jaunuoliais. Senjorės – žėrinčiomis Riodižaneiro karnavalo šokėjomis. Susivienijam su dienos ir dangaus erdvėmis, su jūros pulsacijomis ir žemės atgimimo gaivomis. Parklupdo smėlynų vėjai: „Mano dieve, ačiū Tau, kad aš VISA TAI matau“. Gerbkime mus mylintį Laiką ir galimybę klajoti pievomis ir priejūriais net be jokių takų, – tik taip, akipločiu, supranti asmenybės, Sielos laisvę. Pamiršus ir jūros vėjams atidavus bet kokį pyktį, sielvartą, stresus, nuoskaudas, politiką, pinigų „darymą“, net mirtinas ligas, nors visad aišku, kad visame gyvųjų Kosmose nemiršta tik Mirtis... Vis tiek ją pamirškim.
Pavasaris – šimtaprocentiniai malonumai be nemalonumų. Taškas be kablelio. Pumpuro, t.y. Gyvybės filosofija, kai bent dabar duobkasiai galėtų išeiti ilgų, ilgų atostogų ir užsidaryti visos ligoninės.
Gegužė yra metas, kai tarsi Pajūrio regioninio parko orchidėja visu grožiu visomis spalvomis pražysta ir šventadieninė kurortų Mylimoji Nr. 1 – Palanga. Savo ausimis auštant 7 valandą 7-ame Palangos–Klaipėdos kelio kilometre, girdėjau unikalias dviejų „balerinų“ – gervių trimitacijas „Vyturio“ sankryžoje, mačiau kaip gandras griebė ir skraidinosi tikrą ilgą žaltį.
Pavasaris – tai katapultuojanti jėga tik į priekį. Į Golfo srovę jūroje. Į Vasarą, kuri, gal reaguodama į pasaulinį klimato šiltėjimą Palangoje pastaruosius 20 metų tęsiasi... ramiai iki Visų Šventųjų, Vėlinių, o netgi iki lapkričio vidurio. Amen. Druskininkų uodai jau seniai miega, o Palangoje tęsiasi šiltasis kurortinis sezonas, kada, kaip rusai sako, „ir gyvenimas gražus, ir gyventi norisi“, o poetas Algimantas Krapavickas pridurtų – „Aš gyvent su muzika norėjau ir numirsiu aš turbūt su ja...“
„O gražuole Palanga-a-a!..“ Palangos valiuta yra vertesnė už rublius ir dolerius, netgi jeigu juos sukryžmintum ir padvigubintum. Buvimas ar gyvenimas Palangoje yra savaiminė ponystė, nebe siekiamybė. Faktas kaip blynas su mėsa. Faktas yra ir tai, kad net žemiškasis porcelianas – iš šieno dulkėm kvepiančio Palangos smėlio.
Šiltas šilto smėlio pajūrio kaimelis, širdį skrydžiui puoselėjantis inkliuzas yra Palanga, savesnė ir už niujorkus ir sočius. Pajūrio gamtą, jos spalvas ir atspalvius Palangos žymioji gamtininkė Lidija Umbrasienė aprašė tekste „NUO TYDEKOS IKI AŠARĖLĖS“:
„Gražus rugpjūčio 21-osios dienos rytas. Saulė apšviečia Girulių girios medžių viršūnes. Savo kiksėjimu šį saulėtą rytą pasveikina didysis genys. Pro parudavusius gubojų kupstus, žydinčius pelėžirnius, saule ir jūra kvepiančius kopų gluosnius išeiname prie Baltijos jūros. Ji šią dieną rami, rugiagėlių žiedų spalvos, tyvuliuoja lyg didžiulis ežeras. Horizonte savo trasa plaukia laivai. Vienas, antras, trečias...
Paplūdimyje, vandens išplauti, spindi įvairiaspalviai bangų nugludinti akmenukai. Jūros pakrantėje kiekvienas riedulėlis yra su ilga žaliųjų dumblių barzdele. Vanduo skaidrus. Jūros dugnas banguotas tarytum skalbimo lenta.
Toliau nuo kranto baltuoja, supasi ant vandens kirai: paprastieji, rudagalviai, sidabriniai. Artėjant prie Karklės gyvenvietės, akmenukų matyti vis daugiau. Jūroje pūpso didžiuliai rieduliai, lyg senių plikės, su žalių plaukų – dumblių vainikėliais. Ant akmenų tupi kirai. Kiekvienas akmuo turi po baltą paukštį. Daug įvairiaspalvių akmenų yra ir pliaže. Čia jaučiasi specifinis džiūstančių rudadumblių kvapas.
Kylame laiptais aukštyn į Olandų kepurės kalną. Nuo šio 24 metrų aukščio skardžio, pro pušų kamienų užuolaidas atsiveria plati jūros panorama.
Virš kalno susišaukdami skraido ir vartosi ore du skėtsakaliai. Sukranksi kranklys. Paraudusiuose šermukšniuose rėkauja kėkštai. Praskrenda kiksinčių kryžiasnapių būrelis.
Papusryčiavę mes vėl einame pajūriu. Čia, vaikų ekologinėje stovykloje, randame kuklių jų skulptūrėlių iš gamtinės medžiagos. Virš jūros praskrenda plėšriųjų žuvėdrų šeimyna. Jaunikliai iš tėvų įkyriai reikalauja maisto. Aplankome arčiausiai prie jūros, kitoje kopų pusėje, esančias Karklės kapinaites. Čia palaidotas Klaipėdos krašto poetas Salys Šemerys, parašęs apie 420 eilėraščių ir norėjęs „jausmais nusiaubti žemės rutulį“. Taip pat parašė libretą operai „Gylanda“, rinko Klaipėdos krašto žmonių padavimus ir t.t.
Nustebino ant kapinaičių tvoros kabantys kapų priežiūros įrankiai – grėblys, kastuvas, laistytuvas bei kibirai. Kiekvienas čia gali jais naudotis ir vėl juos padėti į vietą. Kad taip būtų visose amžino poilsio vietose...
Lentiniu takeliu pamažu vėl leidžiamės prie jūros. Pastebime išdžiūvusias Tydekos, Cipos, Rikinės mažyčių upelių vagas. Kadaise jų buvusių vagų krantuose dabar auga vešlios nendrės, aukštesnės už žmogų. Šalia nendrynų rausvus savo žiedus į saulę kelia stoklės. Ant žemo smėlio pylimo žaliuoja sultinga jūrasmiltė.
Statūs ir molingi miško šlaitai daug kur išraižyti tekančių šaltinėlių virvutėmis. Virš šlapio aprasojusio skardžio lyg skraistė pakibusi velėnos atplaiša. Šalia žaliuoja vešlūs šalpusnių lapai. Čia pat į žemę įsikabinusi, bet palinkusi ir griūvanti styro papurgalvė pušis. Gal ji ir negrius, o nušliauš ir mojuos pliaže, lyg gėlė vazonėlyje?
Baigiasi akmenynai. Tik jūroje pavieniai galiūnai. Savotiškai mieli, saulės spindulių sušildyti ir vandens purslų nuglostyti. Prie jūros, pliaže šiuo metu daugėja žmonių, besimėgaujančių jūros alsavimu.
Dar vienas, kitas kranto iškyšulys, ir tolumoje pamatome iš už kopų kyšantį buvusį pasieniečių sargybos bokštelį Nemirsetoje.
Tarp akmenukų bėgioja jūrinis kirlikas. Toks pilkutis, linkčiojantis tilvikėlis. Jei jis nejudėtų, tai jo neišskirtum iš aplinkos. Jis lizdelio nesuka. Tik menkoje duobutėje keturi margi kiaušinėliai, neišsiskiriantys nei dydžiu, nei spalva nuo šalia esančių akmenukų.
Toliau bangų mūšos zonoje matyti, kaip ieško maisto judrus juodkrūčių bėgikų būrelis. Paukščiai greitai perskrenda virš vandens į kitą vietą ir, bėgiodami pakrante, ieško maisto nuolat kaišiodami ilgus snapelius į šlapią smėlį.
Iš tolo baltuoja jūroje gulbės, lyg baltos burės iškilusios virš vandens. Penki paukščiai stovi ant akmenų ties pasieniečių sargybos bokšteliu. Jų šešėliai atsispindi vandenyje.
Tolumoje jau matyti balta jūros pakrantė. Tai artėja senasis Palangos tiltas, tarsi mojuodamas kviečiasi jį aplankyti, trumpam prisėsti poilsio.
Pavargę, bet prisikaupę malonių gamtos įspūdžių, sugrįžome į kurorto miestą, į poilsiautojų skruzdėlyną.
Devynias valandas praleidome gamtoje trise: „Pasakos“ pedagogė, gamtininkė ir žurnalistas. Trumpam sustabdėme išeinančios, bet dar neužleidžiančios savo pozicijų rudeniui šios karštos vasaros akimirkas.
2002 metai.“
Aš visada džiaugiuosi tais 2002 metais Vanagupės gelbėtojų poste pažinęs jos sūnus – šaunius, labai mandagius, inteligentiškus, taupius, sąžiningai pareigingus, nuovokius, žingeidžius bibliotekos knygų, laikraščių skaitytojus, pasitikėjimo vertus Alfredą ir Valdą. Visokeriopo gero linkime Umbrasams artėjančio jų 40-ojo gimtadienio proga.
Malonią sielai žymių palangiškių apklausą šiemet kovo 8-osios „Palangos tilte“ „išvyniojo“ energinga laikraščio žurnalistė Eglė Palubinskaitė. Imponuoja pavadinimas „Kas jums simbolizuoja, kad jau atėjo tikrasis pavasaris?“ Vėl primenu, ką sakė...
Vytautas Kusas (menininkas):
„Man pavasaris prasideda tada, kai pradedu intensyviai rūpintis savo graviruojamais kiaušiniais, ruoštis parodai. Kol dar sveikata leidžia, tol graviruosiu. Pavasaris man asocijuojasi su Šv. Velykomis, tada jaučiu, kad tikra žiema baigėsi ir viskas atgyja. Apie pavasarį praneša ir tai, kad jau imu rūpintis sėklomis: sėsiu balkone kaktusus. O dar pavasaris širdy užplūsta tada, kai vieni kitiems linkime geros nuotaikos, ko ir pats visiems linkiu“.
Tačiau šiandien laikraščio skaitytojus kviečiu į žygį pagal 2006 metais buv. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos išleistą informacinį leidinį „Lietuvos pajūris ir kopos“, kurio autorius Rimas Žaromskis: „Piečiau Šventosios uosto krante vyrauja smėlio akumuliacija. Paplūdimiai iš karto paplatėja iki 80 m, bet Ošupio upelio link jie vėl siaurėja. Žemėja ir kopagūbris. Ties Šventosios uosto pietiniu molu siekęs 8-9 m aukštį, ties Ošupiu jis beveik išnyksta. Į jūrą įtekantis Ošupio upelis paplūdimio smėlyje savo tėkmę dažniausiai kreipia priklausomai nuo buvusių audrų krypties: į šiaurę arba į pietus. Per rudens ir žiemos audras, kai upelio nuotėkis būna mažas, bangų suplautas paplūdimio smėlio volas neretai visai pertveria jo žiotis.
Apie 25 m pločio paplūdimys čia šliejasi tiesiog prie smėlingo ardomo 1-1,5 m aukščio skardžio. Šiame kranto ruože, t.y. Monciškės–Kunigiškių pakrantėje, nuo seno buvo randama šiek tiek gintaro. XX a. pradžioje čia buvo atliekama netgi geologinė gintaro paieška. Nedidelių gintaro gabalėlių, išskalautų iš priekrantės nuosėdų, paplūdimyje pasitaiko ir dabar. Einant Palangos link krantas mažai keičiasi iki pat Vanagupės. Visoje Ošupio–Vanagupės kranto atkarpoje per stipriausias audras daug paplūdimio nešmenų bangos tai vienur, tai kitur suplauna povandeninį šlaitą, todėl paplūdimyje atsidengia durpių plotelių. Į pietus nuo Vanagupės paplūdimys vėl platėja, išryškėja kopagūbris, kuris ties Palanga jau yra iki 6-7 m aukščio. Tiesa, tiek paplūdimys, tiek jo apsauginis kopagūbris ties Palanga pastaraisiais metais labai greitai mažėja, o krantas traukiasi. Ties Birutės kalnu, kuris pakrantėje iškyla iki 20,6 m nuo jūros lygio, paplūdimys vėl išplatėja iki 70-80 m. Nešmenų akumuliaciją čia skatina kranto povandeniniame šlaite susidaręs riedulynas. Gana įdomi jo atsiradimo istorija.
Per 1999 m. gruodį praūžusį uraganą „Anatolijus“ šioje vietoje prie kranto bangos atbloškė krovininį laivą. Po kurio laiko, prasidėjus laivo „vadavimo“ darbams, atviros jūros link buvo išraustas gilus kanalas. Priekrantėje smėlio ne tiek daug, todėl kanalas buvo kasamas moreniniame priemolyje. Iškastas gruntas – smėlis, priemolis, rieduliai – buvo pilamas šalia kranto. Laivas buvo išgelbėtas, moreninį priemolį ir smėlį iš pylimo bangos palaipsniui išsklaidė, užpildamos ir patį kanalą, o pylime buvę rieduliai sudarė akmeningą, nuo paplūdimio jūros link nutįsusią seklumą.
Birutės kalnas – viena įdomiausių Lietuvos pajūrio vietų ir puiki regykla į Baltijos jūrą. Senovėje čia yra buvusi įtvirtinta gyvenvietė, alkvietė. 1869 m. ant kalno įrengta koplyčia.
Nuo Birutės kalno einant į pietvakarius vis labiau ryškėja senosios Litorinos jūros kranto terasos, apie 4 m iškilusios nuo dabartinio jūros lygio. Paplatėja ir paplūdimys, kuris ties Nemirsetos kyšuliu siekia apie 60 m. Platėjant paplūdimiui suaktyvėja ir eoliniai procesai: susidaręs 7-8 m, o vietomis – net 9 m aukščio kopagūbris.
Kiek piečiau Birutės kalno, pakrantėje prasideda 1992 m. Lietuvos Vyriausybės potvarkiu įsteigtas Pajūrio regioninis parkas, nusidriekiantis palei krantą per 12,3 km. Čia puikūs pajūrio kraštovaizdžiai, nemažai kultūros paveldo objektų, saugoma pakrantė ir jūros priekrantės biologinė įvairovė bei povandeniniai landšaftai. Čia yra Plazės gamtinis rezervatas, Olando Kepurė, Nemirsetos, Šaipių kraštovaizdžio bei Kalotės botaninis – zoologinis draustiniai. Ypač vertinga pajūrio atkarpa ties Karklės kaimu, kur yra botaninis ir etnokultūrinis draustiniai. Pagal 2006 m. Lietuvos Vyriausybės patvirtintas ribas, priekrante, maždaug nuo Girulių iki Monciškės, tęsiasi Baltijos jūros talasologinis draustinis.
Ties Nemirseta daug amžių buvo Kryžiuočių ordino ir Lietuvos, o vėliau Rusijos ir Vokietijos imperijų siena, veikė muitinė. Nemirsetoje, ties kranto kyšuliu ant pakilumos, ir šiandien dar likusi tuos laikus menanti paskutinė Vokietijos pasienyje veikusi gelbėjimo stotis. Tokiose stotyse XIX a. buvo nuolatinės parengties irklinės valtys. Drąsūs vyrai jomis skubėdavo į pagalbą prie kranto bangų atblokštų laivų įguloms. Gelbėjimo stoties vieta buvo parinkta gana tikslingai, nes kiek piečiau Nemirsetos, maždaug ties Šaipiais, paplūdimyje pasirodo riedulių bei gargždo. Krantas čia jau aukštesnis (4-7 m), vietomis pakylantis net iki 15 m. Stačiame, moreninio priemolio kranto skardyje yra daug gruntinio vandens versmių. Skardyje vanduo išplauna nišų bei dubumų, vadinamų sufoziniais cirkais. Iš jų vandens srovių išnešta medžiaga paplūdimyje sudaro išnašų kūgius. Šiame kranto ruože neretos ir nuošliaužos. Veikiamas bangų ir minėtų procesų kranto skardis čia palaipsniui traukiasi nuo jūros“.
Va, to Palangos plynsmėliuose nepamatysi. Šių „cūdų“ neatrasi žvilgsniais per kokį Lietuvos ir ne Lietuvos automobilio ar traukinio langą. Atrasi, tik kantriai eidamas, žygiuodamas kaip mokinių autoritetas, žinomas geografijos mokytojas, palangiškis Egidijus Šalkauskis, nepalaužiamos valios ir savosios gyvenimiškosios Krypties piligrimas.
Už Nemirsetos, prūsų pusėje, prieš akis išauga dar prieš 22 metus uoliai TSRS pasieniečių su automatais ir tankais saugotas nė vienam vasarotojui neprieinamas pajūrio skardingasis ruožas. Būtent čia gali pamatyti nemeluotą šio krašto gyventojų ir pačios jūros realybę, elgseną metų laikais, pulsaciją pagal Mėnulio fazes.
Eikim sykiu, Palangos svety!