Palangos „Yamaha“ muzikos mokyklos mokytoja Banga Gabriolaitė: „Jau dešimtmetį su manimi muzikuoja kūdikiai nuo 4 mėnesių iki 7 metų vaikai“

Žurnalistė Agnė Benetytė

Jau daugiau nei dvidešimt penkerius metus Palangoje gyvenanti pedagogė Banga Gabriolaitė ne tik moko vaikus pažinti garsų pasaulį, bet ir rodo, kaip muzika gali tapti kalba, kurią supranta net kūdikiai. Dirbdama pagal „Yamaha“ metodiką, Banga sugeba išgauti harmoniją net iš kelių mėnesių kūdikių reakcijų, o jos pamokose muzika tampa ne dalyku, o patyrimu. „Visada sakau, kad nėra didesnio džiaugsmo nei dirbti mėgstamą darbą. Dirbti su pačiais mažiausiais – ypatingas jausmas,“ – sakė B. Gabriolaitė „Palangos tiltui.“ 

– Miela Banga, jūsų vardas labai tinka pajūrio gyventojai. Gal tėvai jį parinko tikslingai? Ar esate tikra palangiškė?

–Palangoje gyvenu jau apie 25 metus. Visi trys mano vaikai čia užaugo, tad, manau, šiek tiek palangiškė jau esu. Gimiau netoli – Darbėnų miestelyje, vos keliolika kilometrų nuo Palangos. O vardą man sugalvojo mama – ji jaunystėje turėjo draugę vardu Banga, ir šis vardas jai taip patiko, kad nusprendė jį padovanoti man.

– Kaip jūsų gyvenimo kelias atvedė į muzikos pasaulį?

–Muzika mano gyvenime atsirado labai anksti. Antroje klasėje įstojau į Kretingos meno mokyklą – nuo tada supratau, kad muzikavimas man teikia ypatingą džiaugsmą. Visada svajojau tapti muzikos mokytoja, nors devintoje klasėje, kai labai norėjau išvykti iš namų, buvau sugalvojusi alternatyvą: jei neįstosiu į tuometinę Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, eisiu mokytis kirpėjos amato. Mokiausi vienais penketais, tad būčiau priimta be konkurso. Tačiau širdis vis tiek traukė prie muzikos.

Baigusi Šiaulių mokyklą įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, kur studijavau chorinį dirigavimą. Po bakalauro sekė magistro studijos muzikos pedagogikos srityje – tai buvo natūralus tęsinys mano profesinio kelio.

– Kaip atradote pašaukimą mokyti muzikos – ar tai buvo vaikystės svajonė, ar atsitiktinumas, virtęs meile?

Mano mama buvo matematikos mokytoja, todėl mokytojos darbas man atrodė savaime suprantamas ir artimas. Mokykloje daug muzikavau – dainavau, grojau, koncertavau – tai užėmė didelę mano gyvenimo dalį ir tapo įpročiu. Taigi kitoje profesijoje savęs net neįsivaizdavau. Mokytojavimas ir muzika tarsi susijungė į vieną kelią, kuris man atrodė visiškai natūralus.

– Ką jums reiškia mokyti vaikus muzikos paslapčių? Kas jus labiausiai džiugina šiame darbe?

Visada sakau, kad nėra didesnio džiaugsmo nei dirbti mėgstamą darbą. Dirbti su pačiais mažiausiais – ypatingas jausmas. Kai vienerių metukų mažylis ateina į pamoką sudirgęs dėl dygstančių dantukų ar prastos nakties, o išgirdęs pirmuosius pasisveikinimo dainelės taktus nurimsta – supranti, kad tavo darbas yra prasmingas, gyvas ir reikalingas.

Dirbu pagal „Yamaha“ muzikos mokyklos metodiką. Šioje sistemoje ankstyvasis muzikinis ugdymas yra labai giliai apgalvotas, o pamokoms ir mokytojams keliami aukšti profesiniai reikalavimai. Todėl net pamokose, skirtose vaikams iki dvejų metų, mes pasiekiame akivaizdžių rezultatų. Tai džiugina tėvus ir labai motyvuoja mane – juk matai, kaip muzika formuoja žmogų nuo pat kūdikystės.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado „Yamaha“?

– „Yamaha“ muzikos mokykloje pradėjau dirbti prieš penkiolika metų Kretingos klasėje – su pačiais mažiausiais, nuo keturių mėnesių iki dvejų metų amžiaus vaikais. Po metų perėmiau Palangos klasę iš savo tuometinės partnerės.

Pradžia buvo kukli – tik dvi grupės po penkis vaikus. Pirmieji metai nebuvo lengvi, reikėjo įrodyti palangiškiams, kad „Yamaha“ nėra tik būrelis ar laisvalaikio praleidimo forma. Daug kas žiūrėjo šiek tiek ironiškai – „ką gi galima veikti su kūdikiais?“ Bet laikui bėgant, tėvai pamatė rezultatus, grupės augo, ir jau dešimtmetį su manimi muzikos pasaulį atranda apie 50 vaikų – nuo 4 mėnesių iki 7 metų.

Džiaugiuosi, kad Palangoje daugėja jaunų šeimų, kurioms rūpi vaikų visapusiškas ugdymas. Jos noriai jungiasi prie mūsų šaunaus „Yamaha“ muzikos mokyklos kolektyvo.

Su mokiniais nuolat dalyvaujame festivalyje „Myliu Palangą“ – scenoje pasirodo ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Tokios patirtys ypatingos: mažiesiems tai pirmieji scenos žingsniai, o tėvams – galimybė įgyvendinti senas, neišsipildžiusias svajones.

Vyresniems vaikams – nuo trejų ar ketverių metų – labai patinka būti dėmesio centre, pasirodyti. Todėl bent kartą per metus stengiamės dalyvauti kokiame nors vokalo konkurse. Šiuo metu planuojame registruotis į puikų konkursą „Travelling Talents 2025. Christmas in Palanga“.

– Ar, jūsų manymu, visi vaikai yra gabūs muzikai? Ką darote, kai susiduriate su mažiau muzikaliais, bet labai motyvuotais mokiniais?

– Tikiu, kad visi vaikai gimsta su muzikiniais gebėjimais – tik ne visi turi tinkamas sąlygas juos ugdyti. Per 25-erius pedagoginio darbo metus sutikau daugybę vaikų, ir, žinoma, tarp jų pasitaikė išskirtinai gabių – bet tokių būna vienetai. Tačiau net ir didžiausias talentas be darbo gali greitai išblėsti.

Man labai smagu dalyvauti Palangos meno mokyklos mokinių koncertuose, nes ten dažnai pamatau savo buvusius mokinius – tuos, kurių muzikinis kelias prasidėjo dar kūdikystėje, barškinant barškutį Robio programoje.

Visada sakau mamoms: nesiekite, kad vaikas taptų profesionaliu muzikantu – tai labai sunki profesija. Bet pažinti gerą muziką, ją pamilti, išmokti muzikuoti – to verta siekti nuo mažens. Muzika lavina kūrybiškumą, mąstymą, empatiją, gebėjimą išreikšti jausmus – be šių savybių sunku būti visapusiškai išsilavinusiu ir laimingu žmogumi.

– Kuo skiriasi jūsų darbas „Yamaha“ muzikos mokykloje Palangoje ir Klaipėdos mokykloje? Ar jaučiate skirtingą atmosferą, požiūrį į muziką?

– Skirtumai išties dideli. Palangoje dirbu su ikimokyklinukais – čia viskas vyksta per žaidimą, per atradimą, per emociją. Šie vaikai smalsūs, nuoširdūs, jų reakcijos greitos ir natūralios, o grįžtamasis ryšys – akimirksniu.

Klaipėdoje, Verdenės progimnazijoje, dirbu su paaugliais – tai jau visai kitas pasaulis. Neslėpsiu, pradžioje buvo sunku. Dalis mokinių nori greito rezultato, o dalis – tiesiog abejingi tam, kas nevertinama pažymiu. Bet pamažu randu su jais bendrą kalbą. Nors dirbu ten dar tik kelis mėnesius, matau, kad viskas po truputį krypsta į gerąją pusę.

– Ar šiandien dainavimas ir muzika vis dar yra „ant bangos“? Ar jaunimas nori muzikuoti, dainuoti gyvai?

–Užtenka pasižiūrėti muzikinius televizijos projektus ar apsilankyti konkursuose – pamatysite, kad gyvas muzikavimas tikrai „ant bangos“. Jaunimo, kuris nori dainuoti ir muzikuoti gyvai, yra daug. Ir daugelis jų stebina profesionalumu bei muzikalumu – neretai net didesniu nei kai kurių scenos žvaigždžių.

– Kaip manote, ar muzika turi ateitį tarp visų technologijų ir dirbtinio intelekto? Ką vis dar gali duoti tikras žmogaus balsas ir emocija?

–Kad ir kaip sparčiai tobulėtų technologijos, tikiu, kad gyvas muzikavimas niekada neišnyks. Žmogaus balsas ir emocija – tai kažkas, ko joks dirbtinis intelektas nesugebės atkartoti. Tikras balsas, tikras jausmas visada palies širdį giliau nei bet koks techninis tobulumas.

– Kaip atrodo jūsų kasdienybė – tarp Palangos, Klaipėdos, repeticijų, koncertų ir mokinių?

–Mano dienos – kaip daugelio, tik darbai gal kiek kitokie. Ryte – mokykla, kur analizuoju muzikos kūrinių sandarą, kalbuosi su paaugliais apie išraiškos priemones, istorinius kontekstus. O vakare – „Yamaha“ mokykloje, kur viskas kupina džiaugsmo, judesio ir vaikų juoko.

Žinoma, ypatingas laikas – koncertai. Tuomet tenka mobilizuoti visas jėgas: būti mokytoja, režisiere, organizatore, kartais net siuvėja. Bet kai koncertas baigiasi ir matai vaikų šypsenas – ateina palaimos jausmas, kuris atperka viską.

– Koks jūsų gyvenimo credo – mintis, kuri jus veda pirmyn?

–Jei užsidaro durys – visada galima įlipti per langą. Kiekviena įveikta kliūtis mane sustiprina ir motyvuoja eiti pirmyn.

– Apie ką šiuo metu svajojate?

–Svajoju, kad Palangos „Yamaha“ muzikos mokykla kuo greičiau įsikeltų į naujas, erdvias patalpas – ten galėtume tęsti savo darbus, auginti dar daugiau mažųjų muzikantų ir kurti skaitlingą bendruomenę.

– Kokie jūsų artimiausi planai: gal nauji projektai, koncertai ar asmeniniai tikslai?

–Artimiausias „projektas“ – labai asmeniškas: noriu smagiai atšvęsti savo 50-ąjį jubiliejų su šeima ir draugais. O tada – pirmyn į naujus darbus, koncertus ir gražias muzikines keliones.

Banga Gabriolaitė. Aldo Kazlausko nuotraukos