Biblioteka ir mokyklos – šviesos skleidėjos (Pedagogas, kalbininkas Antanas Vireliūnas ir Palanga)

Palangos tiltas, 2012-06-25
Peržiūrėta
1676
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Biblioteka ir mokyklos – šviesos skleidėjos (Pedagogas, kalbininkas Antanas Vireliūnas ir Palanga)

Antanas Vireliūnas (1887-1925) – pedagogas, gamtininkas, visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis, kraštotyrininkas, kalbininkas, palikęs savo ryškų pėdsaką ir Palangoje. Šiemet minime jo gimimo 125-metį.

 

Dėstė lietuvių kalbą

A.Vireliūnas gimė 1887  m. birželio 20 d. Vėžionyse (Kupiškio vls., Panevėžio aps.). Pradinę mokyklą baigė Kupiškyje, o 1902 m. vyresnysis brolis išvežė jį privačiai mokytis į Mintaują (Jelgavą). Ten jis dalyvavo slaptame lietuvių moksleivių ratelyje, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1908 m. A.Vireliūnas  įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. Lietuvių kalbą jam dėstė J.Jablonskis. Keletas moksleivių rinkdavosi J.Jablonskio bute privačiai mokytis lietuvių kalbos. Mokiniai, prižiūrimi J.Jablonskio, vertė į lietuvių kalbą knygutes gamtos, istorijos klausimais, drauge su kitais vertė „Visuomenės įnamius“, susidomėjo lietuvių kalbos klausimais. 1910 m. A.Vireliūnas baigė mokytojų seminariją.

Iki Pirmojo pasaulinio karo jaunasis pedagogas mokytojavo Sereikiuose (Šiaulių raj.), Tveruose (Plungės raj.). Mėgo keliauti pėsčiomis ir dviračiu, domėjosi kraštu ir žmonių gyvenimu, papročiais, užrašinėjo tautosaką.

Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių buvo mobilizuotas darbams, o vėliau pateko į nelaisvę, iš kurios pasisekė pabėgti. Grįžęs į Kauną, svetima pavarde mokytojavo pradinėje mokykloje. A.Vireliūnas buvo pakviestas dėstyti lietuvių kalbą Kauno „Saulės“ gimnazijoje. Kadangi nebuvo geografijos mokytojo, jis apsiėmė dėstyti ir šią discipliną. Jis labai uoliai studijavo, gilinosi į savo dėstomus dalykus, per kelerius metus tapo mokslinės geografijos pradininku Lietuvoje, sukūrė savitą mokymo metodiką, kurios esmė – pradėti mokymą nuo artimiausios mokiniui aplinkos pažinimo, istorijos, kultūros, tradicijų studijavimo. Kraštotyrinio darbo principą jis laikė visų mokomųjų dalykų pagrindu. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, A.Vireliūnas pasinėrė į lietuviškos pradžios mokyklos kūrimą. Jis dažnai lankėsi Kauno knygynuose, ieškodamas jį dominančios naujausios informacijos įvairiais klausimais. Pedagogas parengė mokyklai geografinius atlasus, rūpinosi geografijos mokymo metodika.1924 m. vasarą tais klausimais skaitė paskaitas Šiaulių ir Palangos mokytojų kursuose. Parašė geografijos vadovėlių pradinei ir vidurinei mokykloms, geografijos populiarinimo knygą „Mūsų kalbos ugdymas“, metodiką pradinei mokyklai „Kaip mokyti kraštotyros“.

 

Įsteigė knygų leidimo bendrovę

1919 m. A.Vireliūnas buvo pakviestas dirbti Švietimo ministerijoje, kur buvo paskirtas Knygų leidimo komisijos nariu, o nuo 1920 m. dar ir Pradinių mokyklų skyriaus vedėju. Tuo pat metu jis redagavo pedagoginį žurnalą „Švietimo darbas“. A.Vireliūnas nuvyko į Švediją pasisemti patirties, susipažinti su tenykščiu darbu pradinėse mokyklose. Grįžęs paskelbė daug straipsnių apie užsienio šalių liaudies švietimą. Švietimo ministerijoje A.Vireliūnas darbavosi iki 1923 m. rudens. Už ministro L.Bistro kritikavimą spaudoje iš Švietimo ministerijos jis buvo atleistas.

1921 m. vasarą A.Vireliūnas buvo mokytojų kursų darbų tikrinimo komisijos pirmininkas. 1922 m. sausio-balandžio mėn. dėstė gimtąją kalbą Latvijos švietimo ministerijos surengtuose lietuvių kalbos mokytojų kursuose, Vasario 16-ąją Rygos pirmojoje lietuviškoje pagrindinėje mokykloje skaitė paskaitą. Tų pačių metų pabaigoje  Rygoje jis vedė Emiliją Kairytę.

1924 m. kartu su A.Kniukšta jis įsteigė knygų leidimo bendrovę „Sakalas“, kitais metais kartu su bendraminčiais įsteigė Lietuvių kalbos draugiją. 1925 m. paskirtas Terminologijos komisijon, išrenkamas jos sekretoriumi, nuolat per spaudą informavo visuomenę apie šios komisijos darbą. Terminologijos komisijoje jis dirbo kartu su kalbininku K.Būga, kuris buvo geras jo bičiulis. Nesutapus nuomonėms su bendradarbiais dėl tarptautinių terminų, iš komisijos darbo pasitraukė. Nuo 1925 m. A.Vireliūnas redagavo „Mūsų kalbą“.

 

Mokėjo daug kalbų

Nuo 1906 m. A.Vireliūnas bendradarbiavo leidiniuose: „Lietuvos ūkininkas“, „Mokytojas“, „Lietuva“, „Švietimo darbas“, „Lietuvos mokykla“ ir kt., pasirašinėjo pavarde ir įvairiais slapyvardžiais. Rašė mokyklų, jaunimo auklėjimo, kraštotyros, kalbos, lietuvių literatūros klausimais, nagrinėjo lietuvių kalbos terminijos dalykus. A.Vireliūnas buvo lietuvių kalbos grynintojas. Jis norėjo visus tarptautinius žodžius keisti savais, lietuviškais terminais. Jo sukurtų terminų nemažai pateko į bendrinę kalbą. A.Vireliūno ir jo mokytojo J.Jablonskio nuomonės naujų terminų sudarymo atžvilgiu skyrėsi. A.Vireliūnas kantriai, argumentuotai gynė savo nuomonę, įrodinėjo, kad mes, lietuviai, turėdami tokią turtingą kalbą, galime nevartoti tarptautinių žodžių. 1925 m. savo pažiūras kalbos klausimais A.Vireliūnas išdėstė „Švietimo darbe“. Jo skirtinga nuomonė į tuo metu vartojamą rašybą buvo priežastis Švietimo ministrui K.Jokantui jį iš „Švietimo darbo“ redakcijos atleisti.

A.Vireliūnas mokėjo svarbiausias Vakarų Europos tautų kalbas: anglų, vokiečių, prancūzų, švedų, norvegų, kalbėjo lotyniškai, latviškai, esperantiškai, skaitė graikiškai. Žymus pedagogas buvo sukaupęs vertingą biblioteką.

 

Ilsisi Palangoje

Sutrikus  sveikatai, jis norėjo važiuoti į užsienį gydytis, bet neturėjo pinigų. Nors sveikata silpo, bet jis dirbo gulėdamas. Po operacijos nuvyko į Palangą pasitaisyti, atgauti jėgas, ir čia, rašydamas „Krašto mokslo vadovėlį“, 1925 m. liepos 23 d. netikėtai mirė. Draugai jį palaidojo senosiose Palangos kapinėse. Jo mirties dieną Lietuvos prezidento žmona su draugėmis Palangos gatvėse rinko aukas A.Vireliūno laidotuvėms. Mirusiojo našlė liko su metų sūneliu Algiu ant rankų. Kitą dieną Lietuva atsisveikino su Lietuvos patriotu, kalbininku, pedagogu Antanu Vireliūnu. Kalbą prie jo kapo pasakė prezidentas A.Smetona, kurio iniciatyva rugpjūčio mėn. kūno kultūros mokytojų kursų metu buvo renkamos aukos antkapiniam paminklui statyti.

Taigi, Palangos žemėje ilsisi žymaus lietuvio, XX a. trečiajame dešimtmetyje gražinusio ir turtinusio gimtąją kalbą, daug padirbėjusio tautos labui, palaikai.

 

Bronislava SPEVAKOVIENĖ

 

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

1988 metų lapkričio 18 dieną Aukščiausioji Taryba pripažino lietuvių kalbą valstybine – tuometė Konstitucija buvo papildyta straipsniu, įteisinančiu lietuvių kalbos vartojimą viešojo gyvenimo srityse.


Vasariškai atsisveikinant vasarai rugsėjo 18-ąją paplenčiu gerą kilometrą pėsčiomis iki „Vyturio“ reabilitacijos centro nuėjau grupelės ten besigydančių Palangos svečių iš Vilniaus ir Šiaulių prašymu: „Labai norime viešai padėkoti žmonių kūno, o svarbiausiai – dvasios sveikatai, jų kultūrai pasišventusiems darbuotojams –...


Labai praturtėjau (kaip ir visi kiti, čia užėję), nes daug gero ir gražaus, žmogiškos širdies švelnumo turtingų atsiliepimų girdėjau „Gydančiųjų knygelių kambaryje“. Jis yra įspūdingoje kurorto vietoje, ką tik simpatiškai renovuotuose rūmuose, kurie beveik suaugę, susilieję su Birutės parku. Tai Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijos „Palangos...


Žvilgsnis į kurortinį vidurvasarį ir... Jei šiandien leisčiau humoro knygą, ją neabejotinai pavadinčiau – „Gagarinas ir Holivudas, plius Šventoji“. Ar „Palanga“. Tas pats. Atkodavus suprastum, kaip neva „kapitalistiškai atostogauja „tarybinis lietuvis“. O visa ko pirmame plane – valgymas, valgymas, kramtymas...


„Mums rūpi visa, kas liečia Palangą – atsiminimai, rankraščiai, nuotraukos, mažiausia kelių eilučių žinutė periodinėje spaudoje ir visų laikų Palangoje leisti, leidžiami laikraščiai, žurnalai, almanachai, knygos. Visa, kas spausdinta, „drukavota“. Taip pat biografinės žinios apie visus spaudos bendradarbius. Iškiliuosius palangiškius. Mes...


Antanas Vireliūnas (1887-1925) – pedagogas, gamtininkas, visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis, kraštotyrininkas, kalbininkas, palikęs savo ryškų pėdsaką ir Palangoje. Šiemet minime jo gimimo 125-metį.   Dėstė lietuvių kalbą A.Vireliūnas gimė 1887  m. birželio 20 d. Vėžionyse (Kupiškio vls., Panevėžio aps.). Pradinę mokyklą baigė...


Po daugelio, daugelio metų į savo tikrąją tėviškę Palangą Vaikų bibliotekos ir vedėjos Nijolės Bagdonienės kvietimu sugrįžo, Palangai vėl „atgimė“ į lietuvių vaikų literatūros aruodus daug pasakiškai gero jau įnešusi iškili poetė, Nacionalinės premijos laureatė Ramutė Skučaitė.   Mažieji prirašė laiškų... Mažieji...


Prieš pat šv. Velykas Palangos miesto biblioteka sukvietė ne vieną dešimtį projekto „Šventosios žemės atminties ženklai“ parodos gerbėjų. Čia buvo pristatyti naujausi tapybos, grafikos, keramikos, skulptūros ir tekstilės darbai, sukurti paskutiniaisiais metais.


Petro Grecevičiaus paskaitas Klaipėdos universiteto studentai mėgsta. Darbui pasišventęs profesorius dėsto kraštovaizdžio architektūros istoriją ir teoriją, kraštovaizdžio architektūros mokslinių tyrimų metodiką, teritorijų planavimą, aplinkos planavimo politiką ir ekonomiką.  „Palangos tilto“ redakcijoje kalbėjomės apie jo darbą, Palangą, Kiniją, jaunų...


Mes, palangiškiai, labai gerbiame miesto savivaldybės Viešąją biblioteką. Takoskyros tarp skaityklų suaugusiems ir moksleivijai, darželinukams skirtųjų Vaikų bibliotekoje gal net ir nevertėtų ieškoti. Biblioteka – visų išminties namai. Čia atgaivos sielai, žinių iš knygų, periodinių leidinių, interneto semiasi ir iš jūros „parėję“...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius