Dar viena diena Maroke: apie ašaromis plūstančią bendrakeleivę ir Dievo rojų tarpeklyje

Inga ŠVIESAITĖ

Pagaliau išaušo rytas. Nelabai išsimiegojusi, vis dar apimta nepaaiškinamos panikos, skubinau JĮ, savo ypatingą žmogų, greičiau supakuoti palapinę ir keliauti toliau. Buvau nelabai kalbi, net ir tranzuoti nelabai norėjosi, o ir karts nuo karto mane aplankantys pilvo skausmai neleido atsipalaiduoti. Tad nusprendėme taip: JIS stabdys pakeleivingus automobilius, o aš sėdėsiu ir rašysiu dienoraštį. Kišenės buvo pilnos giraitės datulių, tad pusryčiais rūpintis kaip ir nebereikėjo.

Europiečių ir marokiečių skirtumai
Rytas nebuvo labai ankstyvas – vietiniai jau ruošėsi į darbą, o vaikai, kas pėsčiomis, kas dviračiais, į mokyklą. Grupelėmis keliavo kartu – be jokių tėvų, savarankiškai vieni patys. Prisiminiau ir aš, kad į mokyklą nuo pirmos klasės eidavau viena, o kieme be suaugusių laiką leisdavau dar mažesnė. Pas mus dabar gi požiūris į vaikų savarankiškumą visiškai kitoks – juos vežioja nuo durų prie durų, į kiemą leidžia tik su laikrodžiais, kurių pagalba galima susekti vaikų judėjimo kryptį ar net slapta paskambinti ir pasiklausyti, ką jie veikia. Visi gyvena baimėje: pagrobs, partrenks, nužiūrės, nuskriaus. Mes nebepasitikime savo aplinka, pasidarėme pikti, dažnai net nežinome, kas gyvena mums už sienos.
Netrukus sustoja vyrukas, dirbantis ekskavatoriaus mašinistu. Jis nekalbėjo nei angliškai, nei ispaniškai, tačiau labai norėjo bendrauti. Nors mus ir skyrė kalbos barjeras, bet supratome, kad visai neseniai Mezougoje lankėsi pats Cristiano Ronaldo! Vairuotojas mus pametėjo iki El Jorf. Vėl apsupti datulių laukėme kitų automobilių. Keliauti autostopu yra labai įdomu, nors kartais ir šiek tiek nepatogu bei gali varginti. Tačiau tai suteikia galimybę ne tik pabendrauti su vietiniais, išgirsti jų istorijas, ypatingus faktus apie vietas, per kurias keliauji, bet ir atsiduriant netikėtose vietose stebėti aplinką ir joje vykstantį gyvenimą. Pavyzdžiui, dabar: žiūrėjome kaip vienas po kito pravažiuoja vietiniai – kas su automobiliu, kas sunkvežimiu, kas dviračiu ar motociklu. Visi savais reikalais ir savomis kryptimis. Tačiau be jokio skubėjimo ir streso. Tada vėl palyginau savo rytus namuose – kai vos spėji palįsti po dušu, dar būdamas su rankšluosčiu kramsnoji sumuštinį ir besiaunant batus paskubomis gurkšnoji rytinę arbatą. Apskritai, būdama Maroke daug galvojau apie europiečių ir marokiečių dienotvarkės ir gyvenimo pasirinkimo skirtumus. Pavyzdžiui, mes esame laike, kai žmogus vienu metu turi atlikti begale darbų, būti labai universalus ir jei, neduok Die, toks nesi – dažnu atveju esi laikomas nenaudingu ir nesėkmingu visuomenės nariu. Keliami aukšti reikalavimai veda prie streso ir įtampos, psichologinių problemų ir vidinių demonų. Maroke viskas kitaip.

Maroke niekas nedirba begalės darbų
Kiekvienas žino savo misiją – jei tu pardavinėji datules, tai tu pardavinėji datules, jei vairuoji sunkvežimį, tai tik tai ir tedarai. Ir jokio išsibarstymo bei skubėjimo. Nors mes save ir laikome labai civilizuotais (kokie marokiečiai, anot mūsų, ir nėra), tačiau kyla klausimas, kokia visa to kaina – nes mes, o ne jie, valgome pusfabrikačius, narvuose auginamas vištas ar vaškinius obuolius, dažnai sergame ir gydomės cheminiais vaistais, nuo streso ir įtampos jaučiamės suirzę ir pavargę, bijome vaikus vienus išleisti į kiemą. Taigi, būdami čia stebėjome jų „slowlivingą“ ir patys gyvenome jų ritmu. Keliavome tik su maršruto gairėmis ir nespraudėme savęs į jokius laiko bei skubėjimo rėmus – kaip bus, taip bus gerai.
Mus paėmęs sunkvežimio vairuotojas irgi nesiskubino į darbą – keliavo lėtai, su šypsena, netgi stabtelėjo pakelėje, kad nubėgtų priskinti mums datulių. Pavežėjo iki dykumos, kurioje savo akimis galėjome pamatyti Khettara – išlikusią unikalią vandens sistemą. Khettara – tai požeminiai drenažiniai tuneliai, kurie yra 290 kilometrų ilgio (o visas ilgis Maroke siekia net iki 3000 km) buvo iškasti 14 amžiuje, siekiant išplėtoti vandens tiekimą. Vaizdas tikrai įspūdingas – visa dykuma nusėta iškastais „šulinukais“, kurių gylio pažiūrėjus iš viršaus neįmanoma pamatyti. Turėjome laiko į valias apžiūrėti viską, nes šioje vietoje mes strigome. Pro šalį važiavo tik sunkvežimiai, kurie vos už poros metrų nusukdavo į dykumą, o turistiniai autobusai, žinoma, nestojo. Kol saulė dar ritinėjosi žeme, sėdėti dykumoje atrodė lyg ir nieko, bet kai ji pasiekė aukščiausią savo tašką, jautėmės lyg skrundantys viščiukai – reikėjo kažką daryti. Po gerų kelių valandų pro šalį važiavo maršrutinis autobusas – sėdome į jį. Teisingiau būtų pasakyti – įsispraudėme. Čia kaip taksi: jei 7 žmonės lengvajame automobilyje dar ne riba, tai čia visada atsiras vietos dar vienam – kad ir ant stogo.

Autobuso kaimynė isteriškai verkė
Rodėsi, kad keliaujame ilgai, o prisimenant faktą, kad vis dar glaudžiai buvau susijusi su damučių kambariu, meldžiausi, kad kuo greičiau pasiektumėme kelionės tikslą. Kai atvykome į Tinejdad, turėjome vos keletą minučių nykštukams ir persėdimui į kitą autobusą, kuris vežė į Tinghrir.
Kelionė buvo keista. Nors šis autobusas buvo patogus ir erdvus, bet ramybės nedavė netoliese sėdėjusi moteris, kuri be paliovos isteriškai verkė. Spėliojome, kas jai galėjo nutikti – ar vyko konfliktas su šalia sėdinčiu vyru ar kažkas atsitiko vaikui, kuris miegojo ant to vyro kelių. Kaip ten bebūtų – buvo labai keista ir nemalonu visą kelią klausytis jos raudos. Gerai, kad šį kartą važiavome ne ilgai. Išlipus iš autobuso pirmas darbas buvo pavalgyti.
Susiradome kavinukę, kurioje maisto pasirinkimas nebuvo didelis, tačiau pagalvojome, kad bus gerai. Bet gerai nebuvo. Maistas ypatingai prastai paruoštas, troškinti kukuliai pusžaliai, ir aš jau nekalbu apie paties savininko susivokimą, ko mes iš viso norime. Pirmą kartą likome nusivylę Maroko virtuve. Na, bet alkani nebebuvome ir reikėjo judėti toliau – į tarpeklį Gorges Du Todra. Ėjome per miestą, norėjome pasiekti jo pakraštį, kad galėtumėme vėl tranzuoti. Nežinau, ką reiškia spalio 6 diena musulmonams, tačiau visos sutiktos moterys vaikščiojo apsirišusios paklodėmis arba užuolaidomis. Būtų buvę keista, jei nekeltų šypsenos. Ypač, kai ant vienos moteriškės atpažinome ir savo paklodę. Kaip ir Rissani, taip ir Tinghrir vyko aktyvi valdžios rinkimų agitacija – automobiliai signalizavo, mėtėsi skrajutės, žmonės dalino lankstinukus.

Vaizdai iš pasakos
Pasiekus miesto pakraštį mums atsivėrė Atlaso kalnų grožis. Šalia įsikūrusių vietinių namai buvo tokios pat spalvos, kaip ir kalnai – viskas liejosi į vieną įspūdingą vaizdą. Automobiliai stojo noriai, todėl netrukus buvome pametėti dar arčiau tikslo link. Tačiau kompanija, kuri mus pavėžėjo, buvo, švelniai tariant, įdomi. Vietinis ir du italai, kurie, galiu lažintis, buvo ką tik parūkę žolės. Mums tik išlipus, jie čiupo mūsų kuprines ir nešė į vilą, kurioje kvietė apsistoti. Iš karto buvome supažindinti su šeimininkais ir kviečiami apžiūrėti kambarių. Jautėmės šiek tiek sutrikę ir kai tik atsikvošėjome nuo visos šios keistos makalynės, iš karto patraukėme atgal į kelią. Dar du sustabdyti automobiliai bei lūžusi mano kuprinės sagtis ir mes jau buvome vietoje. Nerandu žodžių apibūdinti, kokie vaizdai ir kokia gera energija mane užliejo. Vėl tyla, vėl ramuma. Ir didybė. Pakėlę galvas dairėmės aplink, fotografavom, filmavom – tačiau, tai kas buvo užfiksuota, nė iš tolo neprilygo tam, kas mus supo tą vakarą.
Eidami tarpeklio keliu sutikome pažįstamus veidus – tą pačią porelę, su kuria važiavome juodame Muhameto automobilyje. Pasiteiravę apie jų kelionės įspūdžius, sužinojome, kad ponas Muhametas ne tik mums buvo nesąžiningas. Užsisakę turą iš jo, jie sumokėjo tokius pinigus, kad praktiškai pasijuto apiplėšti vidury dienos. Pasikeitę kelionės nuotykiais, kiekvienas patraukėme savais takais. Nusprendėme, kad pats laikas pavakarieniauti. Pasilypėjome aukščiau, atsisėdome ant uolos krašto ir valgėme. Klausėme tylos ir... apačioje esančio vyruko, grojančio dūda. Jo skleidžiama melodija kildavo aukštyn, kol galiausiai išsisklaidydavo po visas kalnų kerteles. Buvo magiška vakarienė. Net ir dabar prisiminus norėčiau 1000 kartų grįžti ten. Sunkiai kas prilygtų tam vakarui, kuriame viskas taip puikiai susiėjo į vieną – gamtos grožis, ramybė, atsitiktiniai žmonės su dūdomis ir be jų. Tikriausiai tai vadinama tobulybe.
Temo. Nesinorėjo niekur judėti. O reikėjo susirasti prieglobstį šiai nakčiai. Nusižiūrėjome tobulą (vėl tobulą!!!) vietą, prie tarpeklio apačioje tekančio upelio. Nusileidę pasistatėme palapinę prie vienišos palmės. Netoliese palapines statėsi ir du marokiečiai jaunuoliai, kurie keliavo po savo šalį. Pakvietė mus prisijungti vakarienei, tačiau mes mandagiai atsisakėme, paaiškinę, kad esame sotūs ir šiek tiek pavargę. Pažadėjome ryt susėsti pokalbiui. Diena buvo ilga. Kelionės dulkes nuplovėme upelio srovėje ir atsigulėm miego. Visiška tyla, laukinė srovė ir grynas oras nunešė į pačią pačiausią tobuliausią naktį.