Emigracija: jei sugrįžo – viskas tvarkoje, jei ne, kenčia ir tauta, ir išvykusieji

Belaukdama lėktuvo skrydžio Kauno Karmėlavos oro uoste, susipažinau su mamytėmis ir tėtukais, kurie pirmą kartą nutarė aplankyti savo vaikus, gyvenančius užsienyje. Baikščiai dairydamiesi aplinkui, jie veržte veržėsi į lėktuvą, o šiam nusileidus Anglijos žemėje, laimingi sveikinosi su pasus tikrinančiais pareigūnais gražia lietuviška kalba: „Labas vakarėlis“.

Kodėl taip niūru?
Iš tiesų mane labai pralinksmino matytas „vaizdelis“ Bristolio oro uoste, kai grįžau iš savo trumpos viešnagės Lietuvoje. Vėliau, prisiminusi žmonių niūrius veidus, darganotą orą, ištuštėjusius Lietuvos miestus bei miestelius, sausakimšus lėktuvus, kuriuose verkia, ar ant mamų bei močiučių rankų snaudžia mažyliai – juokas išgaravo. Galvoje pasiliko tik mano klasės draugo Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Budrio, vieną vakarą prie kavos puodelio ištarti žodžiai: „Niekas nepasikeitė nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų. Padėtis tik pablogėjo. Depresija – visuomenės būsena, o ji iššaukia niūrius žmonių veidus ir tamsią aprangą“. Pasak Rimvydo, šiandieną žmogui atsivėrė erdvė laisvai judėti: „Jeigu žmogus išmoko, pamatė, sugrįžo – viskas tvarkoje, tačiau jei jis nebegrįžta, tuomet nukenčia kalba, religija, vaikai“. Labai nustebau, jog statistiniais duomenimis, pagal gyventojų skaičių daugiausiai į užsienį emigravo palangiškiai. Kurorte gyventojų sumažėjo apie 40 proc. Anot psichologo, emigracija – nebegalinė. Kad ši banga praeitų, turi susiklostyti įvairūs faktoriai (ne vien ekonominiai, bet ir socialiniai).

Kas gali padėti?
R. Budrys piktinosi, jog į valdžią ateina žmonės, kurie neturi nei menkiausio supratimo apie politiką (nuo verslo į politiką). Uždėtas antspaudas radikaliai keičia asmenybę. Bandžiau Rimui prieštarauti sakydama, jog prezidentais buvę ir muzikantai. Į tai jis atsakė vienareikšmiškai: „Prieš tampant politiku, reikia mokytis politikos“. Tai daroma kitose šalyse (Šveicarijoje, Prancūzijoje ir kt.). Daug klaidų buvo padaryta 2008 metų krizės laikotarpiu. Anot jo, žmogus nieko negali pakeisti. „Murkdydamiesi toje klampynėje turime patys stengtis sau padėti. Lietuviams nėra būdingas uždaras gyvenimo būdas, taip, kaip skandinavams, – sako jis. – Lietuvis – nuolat kryžkelėje, tačiau jis sugeba prisitaikyti. Identiškumo išlaikymas padeda išlikti tautai“. Psichologas siūlo neužsidaryti kiaute, lankytis vieniems pas kitus be jokių išskaičiavimų. Dažniau sugrįžti į namus, pagal galimybes burtis į klubus, draugijas, naudotis technologijomis(„Skaipu“ ir kt.). Iškilus problemoms gali padėti ir psichologas.

Prognozės
Iš savo klasiokų „išgirdau“, kad mūsų Rimas tarytum tapo... šamanu. Į tai visai rimtai jis atsakė, jog tai vienas kitam nemaišo. Pasak jo, šamanizmas – tai viena iš antropologijos tyrimų sferų, einančių kartu su psichologija. Kadangi jau Naujieji Metai, tad kam gi daugiau, jei ne šamanui, jaučiančiam visos planetos pulsą, užduoti šį klausimą: kas mūsų laukia mėlyno medinio arklio metais? Nusijuokęs Rimvydas atsakė, jog tai „būsianti tikrai ne kumelė“ (pagal Ostapą Benderį). Anot jo, neturėtų būti didelių kataklizmų (kuo daugiau kataklizmų, tuo gamta atšiauresnė, kuo daugiau tarpusavio žmonių nesutarimų – sulauksime atitinkamo atsako). Gamta daugiau naudojamės negu ją remiame. O kada Lietuvoje gyvenimas pagerės? „Po 20-30 metų“, – nė nemirktelėjęs atsakė šis.
 

Prie puodelio kavos
Atvirai prisipažinsiu, jog šis mudviejų pokalbis mane nuliūdino. Prieš dešimt metų mudu kalbėjomės toje pačioje Rimo brolio kavinėje. Tada, kaip ir šiandien, prie puodelio kavos Rimvydo paklausiau: kaip žmogui išgyventi tamsiuoju žiemos periodu? Tada jis sakė, jog audros žmogaus gyvenime – geras dalykas, tik svarbu, kad jų nebūtų per daug. Prieš dešimt metų mano reportažas buvo gerokai optimistiškesnis. Šiandieną man rūpi mano pačios ir mano vaikų gyvenimai. Man rūpi sužinoti, ar iš tiesų mišrios poros susilauks sveikų palikuonių, ar jos bus tvirtos ir laimingos. „Etniniai skirtumai yra vertybė, – sako Rimas. – Etninių grupių vaikai būna išskirtiniai, tačiau mažiau atsparūs įvairioms ligoms“. Į žmones, palikusius šalį Rimvydas žiūri normaliai. Pasak jo, jei tai nesiekia 10 proc., nėra ko nuogąstauti, jei daugiau – iškyla dvikalbystės, skirtingos kultūros ir biologiniai dalykai. Išsiskiriant, lyg norėdamas mane padrąsinti, mano klasės draugas pasakė: „Kataklizmų žemėje daugėja, tačiau yra pasaulyje ir stabilių vietų. Viena iš jų – Lietuva“. Taigi, Nauji metai – nauji ratai. „Labas vakarėlis“, – britui sako vienas iš užsienyje gyvenančių vaikų tėvelis. Jis atvažiavo pas savo vaikus.