Geras oreivis turi priimti vienintelį ir teisingą sprendimą iš karto

Ligita Sinušienė
Mindaugas Juozauskas - vienintelis Palangoje oreivis. Oro balionu palangiškis yra nuskridęs apie 3-4 tūkstančius kilometrų, skrydžiuose išbuvęs apie 100 valandų. Prieš mėnesį grįžo iš Vokietijos, kur kartu su tautiečiais Lietuvai atstovavo pasaulio karšto oro dirižablių čempionate. Beje, oro balionas ir dirižablis, nors abudu lengvesni už orą skraidantys aparatai, gebantys skraidinti žmones - ne ta pati transporto priemonė, bet ... apie viską iš eilės.

Planuoja oro balionų fiestą Palangoje
Į varžybas palangiškis išvyko valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse, tad trispalvę kėlė ir himną kartu su tautiečiais sugiedojo Vokietijoje.
Į „Palangos tilto" redakciją Mindaugas užsuko praėjusią savaitę, iš karto po susitikimo su kurorto meru, su kuriuo aptarinėjo galimybes vasaros pradžioje Palangoje suorganizuoti šimto oro balionų fiestą, skirtą valstybės šimtmečiui paminėti. Toks renginys galėtų tapti ir tradicine švente, į miestą pritraukiančia daug svečių.
Su aviacija Mindaugas pažindinosi nuo mažumės. „Iki pat mano gimimo mama dirbo Palangos oro uoste, tad turbūt tas potraukis skraidyti taip ir persidavė, - šypsosi palangiškis. - Baigęs mokyklą stojau į aviacinę mechaniką, bet ten supratau, kad norint tapti pilotu, nebūtinos aukštojo mokslo studijos. Po kurio laiko Vilniuje, kur tuo metu gyvenau,vienas draugas pasakė, kad skraido oro balionais. Pakvietė ir mane prisijungti“.
Savo pažintį su oro balionais Mindaugas pradėjo, darbuodamasis žemės komandoje, kuri užtikrina sklandų pakilimą ir nusileidimą. Tam, kad oro balionas pakiltų, reikalingi mažiausiai du žmonės (kylant sportiniam balionui, gali prireikti ir trijų-keturių). Mat balionu pakilęs pilotas ant žemės palieka dalį įrangos, kuri reikalinga balionui pakilti. Žemės komanda mobilaus telefono aplikacijoje stebi oro baliono buvimo vietą, mato, kokiu greičiu ir kokia kryptimi jis skrenda. Pagal tai orientuodamasi, seka iš paskos. Ir šiam besileidžiant stengiasi būti kaip galima arčiau, nors ir ne visąlaiką tai pavyksta.
„Skrydžio kryptis priklauso nuo vėjo, kuris skirtingame aukštyje gali būti skirtingos krypties ir greičio. Ir net nuolat kildamas iš tos pačios vietos, nusileidžia vis kitoje. Jeigu leistis tenka, pavyzdžiui, kokio nors ūkininko aptvertame lauke, žemės komandos užduotis – gauti leidimą įvažiuoti į lauką. Tu skrendi, kur tave vėjas neša, ir negali grįžti atgal. O vairuotojas žemėje seka tave su visa likusia įranga, kad paskui, susipakavus oro balioną, būtų galima grįžti atgal“, - pasakoja redakcijos svečias.

Ne paprastas valdymas
Nuo vėjo priklausomos skraidymo priemonės pilotavimas anaiptol ne paprastas reikalas.
„Pilotas ne tik turi sugebėti orientuotis nepažįstamoje vietovėje.Geras oro baliono pilotas turi išmokti priimti vienintelį ir teisingą sprendimą, nes grįžti atgal ir pasitaisyti galimybės nėra. Reikia gerai apgalvoti ir nusileidimo vietą. Ar pieva tam tinkama? Ar tinkamas privažiavimas automobiliui? Ar nėra elektros laidų? Ir pan. Tai – pakankamai logistikos ir inžinerijos žinių reikalaujantis užsiėmimas“, - aiškina palangiškis.
Taip pat ir žemės komandos narys, nors vairuoja įprastą, „žemišką“, transporto priemonę, turi numatyti keletą žingsnių į priekį. „Reikia mokėti ir su priekaba elgtis. Pavyzdžiui, jei gali nevažiuoti atbulas, tai ir nevažiuok, nes yra buvę atvejų, kai susijaudinęs, nepatyręs vairuotojas apgadina automobilį, - aiškina pašnekovas. – Prieš sankryžą visuomet sustoji, kol apsisprendi, ar sukti, ar važiuoti tiesiai. Su pilotu nuolat šnekamės per raciją. Visame pasaulyje veikia tas pats aviacinis oro balionų dažnis, nes visą laiką išlaikomas vizualinis kontaktas. Tarkim, jei skrendi Minijos slėniu, kuris, beje, viena gražesnių vietų Žemaitijoje, o gal net visoje Lietuvoje, būtina komunikuoti su vairuotoju, nes artimiausias tiltas gali būti tik už 20 km. O dar nežinia, kuriame krante leisiesi. Arba balionas pakilo Vilniaus senamiestyje, skrenda link Pilaitės, ir būna jau gerokai nuskridęs, kol automobiliu per spūstis jį pasiveji. Kartais pasitaiko, kad žemės komanda atvažiuoja, kai balionas būna jau nusileidęs ir tenka pavargti, kol aptinkama jo nusileidimo vieta. Tokiais atvejais išryškėja teigiamos ir neigiamos vairuotojų savybės“.

Svarbus saulėlydžio ir saulėtekio laikas
Skrydžiai oro balionais prasideda anksti ryte arba vakare - 2-3 valandos po saulėtekio arba 2-3 valandas iki saulėlydžio.
„Tokiu metu nebūna termikų - kylančių oro srovių, kurios džiugina sklandytojus, bet ne oreivius“, - paaiškina.
Mindaugas nuosekliai papasakoja, kaip ruošiamasi skrydžiui į orą. Pirmiausia iš automobilio priekabos iškraunama viskas, kas reikalinga: kupolas (toji pripučiama baliono dalis), krepšys, dujų cilindrai, ventiliatorius, virvė, kuria krepšys tvirtinamas prie automobilio iki pakilimo akimirkos.
Prieš skrydį keleiviai išklauso trumpą saugos instruktažą. Ir ką gi būtina žinoti oro baliono keleiviams?
„Reikia pasiimti gerą nuotaiką ir būti atsipalaidavusiam, - šypsosi Mindaugas. - Skrydis oro balionu - daug įspūdžių generuojantis užsiėmimas. Prieš skrydį nepatariama vartoti alkoholio ir prisigalvoti fatalinių dalykų“.
Oreivis sako, kad sunkiausia būtent ir būna skristi su piktais ir viskuo nepatenkintais keleiviais.
„Galiu išskirti kelis skrydžio etapus. Pirmojo etapo metu dėl nežinios žmogus bijo įvairiausių dalykų, pradedant nuo to, ar balionas gali susprogti, užsidegti. Dažniausiai taip klausinėja net ne patys keleiviai, o juos lydintys asmenys, be reikalo sėdami paniką“, - pasakoja Mindaugas.
Vis dėlto, kaip rodo palangiškio patirtis, tas nerimas įprastai trunka daugiausiai 5-10 minučių, per kurias žmonės apsipranta ir pradeda grožėtis nepakartojamais vaizdais: „Kai sėdi lėktuve, matai tik vaizdą šone, o čia regi viską, kas yra aplink tave, ir po tavimi, ir virš tavęs. Greičio pojūtis skrendant oro balionu dingsta, nes skrendama tokiu pačiu, vėjo, greičiu. Ir su niekuo nepalyginamas skrydžio visiškoje tyloje patyrimas. Balionui pažemėjus krepšio dugnu galima braukti medžių ar net rugių viršūnes“.

Smagiausia akimirka - krikštynos
Oro balionu be papildomo pasiruošimo galima pasiekti 3-4 km aukštį, o didesniame aukštyje jau gali kilti ir kvėpavimo problemų. Dažniausiai skraidoma mažesniame aukštyje, jeigu leidžia skrydžio taisyklės. „Būna, kad skrisdamas balionu, fotografuoji lėktuvą iš viršaus, kuris skrenda žemiau baliono, - neįtikėtinų detalių apie skrydžius atskleidžia pašnekovas. - Skrisdamas gali ir rugio varpą nuskinti, ir pračiuožti vandens paviršiumi, netgi – žemėje stovinčiam penkis paduoti. Girdi, kaip šunys loja, lapės kiauksi, žmonės šūkauja. Vienas bičiulis kartą skrido pro grupelę žmonių, kepančių šašlykus. Vienas ir pasakė: „Jei pasiimsi, bus tavo“. O jis su pirštinėmis nuo iškelto iešmo ir nusibraukė visą porciją. Tas netikėtumo faktorius turi savo žavesio. Niekada nežinai, kas tavęs laukia. Jei skrendant pro eglę keleivis spėja nusiskinti kankorėžį ar kokią slyvą su obuoliu, skrydžio džiaugsmas – dar didesnis. Su keleiviais esame nusiskynę slyvų, žirnių, su kartu skridusiais ūkininkais įvertinę, ar jau galima kulti javus“.
Tačiau smagiausia akimirka Mindaugui – pirmą kartą skridusiųjų krikštynos, jau nusileidus ant žemės. „Žmonės apimti pakilių emocijų. Tas ir yra didžiausia malonumas, kad padėjai kitam pasidžiaugti, nukreipei jį į džiaugsmo šaltinį. Emocingesnės moterysnet bučiuotis ima“, - šypsosi oreivis.
Krikštynų procedūrai naudojama ugnis, šampanas ir žemė. Daugiau detalių apie šią iškilmingą akimirką pašnekovas nebeatskleidė, tik užsiminė, kad vietoj šampano kartais naudojamas ir putojantis vynas. Kiekvienam pirmąkart skridusiajam įteikiamas pirmojo skrydžio diplomas. „Skraidymas oro balionais – aristokratiška pramoga. Pirmą kartą balionas, pilotuojamas žmonių, pakilo į orą 1783 m. lapkričio 21 d. Jį sukūrė prancūzai broliai Mongolfje, o juo pakilo markizas d‘Arlandas ir Pilatras de Rozje, kuriuos po nusileidimo krikštijo pats Liudvikas VI-asis, to laikmečio Prancūzijos karalius“, - istorinių faktų pažeria pašnekovas.

Dujiniai ir karšto oro balionai
Ne visi oro balionai yra vienodi. Vieni yra karšto oro, kiti - dujiniai ir galiausiai - hibridiniai arba rozje, pavadinti jų kūrėjo vardu.
„Karšto oro balionų kuras - propano-butano mišinys. Tas pats, kuris naudojamas automobiliams ir buityje. Visų pirma balionas ventiliatoriumi pripučiamas šalto oro, kol įgyja formą, o tada oras viduje pradedamas kaitinti, kad balionas pradėtų kilti. Kaitinant orą kupole, balionas aukštėja, o kurį laiką nešildant, balionas pradeda žemėti. Taip pilotas balioną ir valdo. Norint dar greičiau žemėti arba leidžiantis, specialios virvės pagalba atidaromas kupolo viršuje esantis vožtuvas, vadinamas parašiutu, pro kurį išeina karštas oras. Balionas netenka keliamosios galios ir, padedamas žemės komandos, gulasi ant žemės, - pasakoja oreivis. –Dujiniai balionai, kurie Lietuvoje nėra populiarūs dėl skrydžio nuotolio ypatumų, pildomi vandeniliu arba heliu. Arčiausiai jais skraidoma Lenkijoje ir Vokietijoje. Vandenilis – nebrangi pramonės atlieka, juo užpildyti balioną gali kainuoti 50-100 eur, heliu – nuo 6000 eur. Tačiau vandenilis yra sprogus ir verčia imtis papildomų atsargumo priemonių“.
Dujiniai balionai, kaip paaiškina pašnekovas, skraido su balastu.
„Prie krepšio prikabinami maišeliai su sausu smėliu, kurio sportinio skrydžio metu gali būti pasiimama apie pusę tonos. Kartais vietoj smėlio būna naudojamas vanduo, nes kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, virš Paryžiaus, draudžiama išmesti smėlį. Tik vanduo turi vienintelę problemą – didesniame aukštyje gali paprasčiausia užšalti. Reguliuojant aukštį, smėlis iškasinėjamas ir pilamas žemėn paprasčiausiu kastuvėliu. Balionui leidžiantis, jam stabdyti paprastai naudojama sunki ir kibi kokoso pluošto virvė, išmesta iš baliono“, - pasakoja palangiškis.
Per pasaulio čempionatu tapusias Gordon Bennettvaržybas su dujiniais balionais nuskrendama tūkstančiai kilometrų per dvi paras.
Hibridinio oro baliono kupolo viršuje yra sfera, kuri pripildoma helio, apatinė kupolo dalis – karšto oro. Tokie oro balionai naudojami, siekiant naujų rekordų. Kadangi jais dažniausiai skraidoma aukščiau ir ilgiau, įgula pilotuoja balioną, sėdėdama ne įprastame krepšyje, o hermetiškoje gondoloje.
Didžiausias užfiksuotas karšto oro baliono išvystytas greitis – 394 km per valandą, nors įprastų skrydžių metu nedažnai viršijamas 20-ies km per valandą greitis.

Dirižablis – nebalionas
Ir yra dar vienas skraidymo aparatas, neišmanančiam iš pažiūros primenantis tiesiog kitokios formos oro balioną. Tai – dirižablis.
„Oro balionu kylama, kai vėjo greitis neviršija 5 m per sekundę, ir jis skrenda, nešamas vėjo, jo kryptimi, o dirižablis gali keisti kryptį ir judėti netgi prieš vėją, nes turi variklį, - skirtumus atskleidžia oreivis. – Dirižablis žiūrovams dovanoja gražų reginį, nes gali skraidyti pakankamai mažame plote ir dažniausiai geba leistis toje pačioje vietoje, iš kurios pakilo”.
Dirižablis išsiskiria savo forma, dėl kurios liaudyje įgijo cepelino vardą.  
„Vokiečių išradėjas grafas Ferdinandas Cepelinas sukūrė pirmąjį dirižablį, o kadangi jie praskrisdavo ir virš Lietuvos, taip ilgainiui tie mūsų bulvių dičkukuliai ar kaip kitaip jie vadinosi, dėl panašios į šiuos skraidymo aparatus formos į gijo cepelinų vardą”, - pasakojo palangiškis.

Išlaikė egzaminus
Norint tapti pilotu, pilotų mokykloje reikia išsilaikyti 8 teorinius ir, atlikus tam tikrą kiekį mokomųjų skrydžių, 1 praktikos egzaminą, ką ir yra padaręs palangiškis. Jam teko mokytis ne tik navigacijos, oro baliono sandaros, bet ir studijuoti žmogaus galimybes skristi bei jų ribas, oro teisę, radijo ryšio frazeologiją ir kitus dalykus.
Oro balionas turi pirmenybę prieš visas kitas pilotuojamas transporto priemones. Po oro balionų eina parasparnis, paskui – sklandytuvas ir kiti.
Skrydžio planavimas prasideda, kaip sako palangiškis, pirmiausia peržvelgus 3-4, viena nuo kitos nepriklausomas, oro prognozes. Iš pajūrio galima kilti, kai pučia dominuojantis vakarinis vėjas. Kitais atvejais nuo jūros atsitraukiama keliolika kilometrų, kad po valandos skrydžio būtų galima saugiai nusileisti ant žemės.
„Kadangi Palanga yra valdomoje oro erdvėje, būtina suderinti skrydžius su oro uostu, pateikiant skrydžio planą ir laukiant leidimo, - aiškina oreivis. –Skrendant kiek toliau nuo oro uosto, pavyzdžiui, Klaipėdoje arGargžduose, nors neprivalome, vis tiek stengiamės geranoriškai informuoti skrydžių valdymo tarnybą“.

Pirmąkart kilo Trakuose
Pirmą kartą oro balionu, dar kaip keleivis, Mindaugas skrido prieš šešerius metus, birželį: „Tai buvo netikėta, nes važiavau kaip žemės komandos narys. Tačiau man buvo pasakyta: „Šok į krepšį“. Buvo rytinis skrydis. Tik įlipus į krepšį ir man dar nespėjus dorai susivokti, kas vyksta, pradėjome kilti. Lyg ir buvo pradėjusi rastis pirminė baimė, bet ją nustelbė rytinės saulės nušviestų Trakų apylinkių grožis.Kuo aukščiau kilome, tuo platesnis vaizdas atsivėrė. Valanda prabėgo taip greitai, kad nepajutau“.
Po dviejų tokių skrydžių, praėjus porai metų nuo pirmojo, palangiškis ir pats pradėjo pilotuoti. Tuo metu jau buvo dalyvavęs daugiau nei šimte skrydžių, kaip žemės komandos narys.
„Skrydžio planavimas - pakankamai atsakingas reikalas, - sako oreivis. – Reikia ne tik pasitikrinti oro prognozes, susitarti su keleiviais, susirasti vairuotoją, nes vasaros metu daugelis labai užsiėmę, pasirinkti starto vietą pagal visus reikalingus kriterijus“.
M. Juozauskas pažeria dar įdomių faktų. Pasirodo, Lietuva, skaičiuojant oro balionų kiekį tūkstančiui gyventojų, patenka į pirmą pasaulio penketuką! Taip pat – ir pagal oro baliono pilotų skaičių. „Turime ne vieną pasaulinio lygio čempioną ir čempionę“, - tvirtina laikraščio pašnekovas.

Savotiškas smiginis ore
Labai įdomios ir oro balionų varžybos, kurių metu vertinamas ne oro balionų greitis, o tikslumas. Klausantis pašnekovo, susidaro įspūdis, kad varžybų metu pilotai žaidžia savotišką smiginį, tik jų taikinys yra ne ant sienos, o žemėje, ir į jį pataikyti reikia, būnant ore. Kiekvienas oro balionas į skrydį pasiima specialius 77 g maišelius su 1,5 m ilgio „uodega“ – vadinamus „markerius“. Pataikyti varžybų dalyviai turi ant žemėje patiestų dviejų sukryžiuotų medžiagos juostų centro, vadinamo kryžiaus. Kuo arčiau centro, tuo daugiau taškų. Tokia užduotis, kai reikia iš oro baliono išmesti „markerį“< vadinama fizine, bet esti ir virtualių užduočių, kai su balionu reikia patekti kuo arčiau nurodytų koordinačių ir GPS logeryjepaspausti atitinkamą mygtuką, pažymint savo buvimo vietą erdvėje. Kol dar nebuvo šios įrangos, krepšyje kartu visuomet skrisdavo observeris – stebėtojas, kuris užfiksuodavo, kada ir kur atlikta užduotis. Kita užduotis - kuo ilgiau išsilaikyti tarp dviejų lygiagrečių arba dienovidinių. Dar viena, vadinama lapės medžiokle, - sekti kitą oro balioną.
„Tai – tarsi savotiškos orientacinės varžybos trimatėje erdvėje. Ir negali sustoti, negali pasakyti „ai, atsibodo“. Juk tu ore“, - sako Mindaugas.
Varžybų metu oro balionas negali turėti jokio kontakto su žeme nei su tuo, kas yra ant žemės – tai yra, nei su medžiu, pastatu, nei su žmogumi. Už tai skiriamos baudos.