Gerų žmonių kolekcija: garbė žemuogių stiklinaitėje ir ... bedarbių dykūnų suoliukai

Šio teksto pradžioje rūpi pakartoti vieno ne pirmos jaunystės buvusio „Palangos elito“ „aksakalo“ frazę: „Gerumas – ne profesija“.
Tačiau šalia, tarsi dar vieną plytą statomo namo sienoje – F. De Larošfuko sentencija: „Galima kitam protingai patarti, bet negalima kito išmokyti protingai elgtis“.
Tai ir būtų atsakymas į klausimą: „O kas gi yra tas gerumas?“ Gerumas – protinga brandžios asmenybės elgsena, sprendiniai, nulemiantys prasmingus darbus, kurių negėda nei buvusiam „Komunizmo statytojui“, nei kukliam Palangos paronžio gatvelės katalikui, liuteronui ar stačiatikiui. Turčiui, nei minimalios pensijukės savininkui. Gaila, bet ne tik satyrinių eilučių „dėliotojui“ mūsų laikais ne tik naktimis kyla dešimtys klaustukų: „Kas yra kas ir kodėl“ ir ... „Kas nėra tas“.
... Kada einu, einu, einu,
Smėlynais bėgu šuoliais, –
Neliūdna – šitaip gyvenu:
Klaustukas mano brolis.
Aš nebijau
Rimtos ugnies,
Man neslidus
Joks ledas,
Bet jau nuodingas
Giminės, –
„LIETUVIŲ „STERVELATAS“.
Kuri TIKROJI čia spalva,
Kur aklas kurčią vedas
----------------------------------
Į karstą žalią
Lietuvą vėl paslapčiukais dedam?
Teisingiausiai į visus klausimus atsako žinoma Palangos šviesuolė Bronelė: „Lietuvai labiausiai trūksta asmeninės atsakomybės ir kiekvieno iš mūsų sąžiningumo“. O Sąžinė savo veidą parodo pačiose netikėčiausiose vietose. Mes, dieninamės gamtoje. 2016-ųjų birželio 8-ąją, kaip niekad anksti, Palangos priemiškiai, pievutės jau didžiavosi ir švytuliavo prisirpusiomis iki šimtaprocentinio raudonumo žemuogėmis. Gal neklysiu sakydamas, kad visų be išimties žmogiškųjų religinių bendruomeninių visur ir visas valdas vainikuoja štai šie kažkurio Pirmojo išminčiaus ankstyviausiuose amžiuose ištartus nusiminusios ir Vilties išalkusius maldos žodžius: „Bet gelbėk mus nuo PIKTO, amen“. Gelbėkis nuo pikto ir abejingo Egoisto, kuris, jei galėtų, visą žemiškąjį gėtį susigrobtų tik SAU. Bet... Karalių karūnos „neprigimtos“. Nieko – greitai, nieko – dykai, nieko – amžinai. Nuo pikto pavieniui neišsigelbėsi. Nuo PIKTO reikia gelbėtis kolektyviai. Tik taip ateina visuotinis gėris ir net nuo vieno padoraus, sąžiningo, gyvenimo kelyje netikėtai sutikto žmogaus minčių į namus eini pakiliau nusiteikęs. Kad ne visur – supiktėję. Kad galime turėti darnią pilietišką visuomenę.
Palangoje, Kretingoje ir tolyn nuo jūros, pro Kryžkalnį iki slavų žemių. Tad aš ir noriu gausinti savo žurnalistiniuose „verpetuose“ vis dar aptinkamus „minčių sąsniegius“ iš „Gerų žmonių kolekcijos“.
Birželio 8-ąją Palangos priemiškių žemuogyne prie naujojo aplinkelio, jau netoli Medvalakio-Sodų gyventojų – žinomų gamtamylių teritorijos susipažinau su mokyklinio pieštuko liesumo vyru – 56 metų Aleksandru. Noriu atskleisti, kad neprasigėrusio, sąžiningo, net kukliausius eurocentus skaičiuojančio žmogaus gerumas netelpa į jokius „profesinius įrėminimus“. Gerumas – tai su motinos pienu į Žemę atsineštas genetinis „dūšios“ kraujas. Kaip ir sąžiningas mandagumas. Pagarba. Atjauta. Jautrumas. Gailestis. Atlaidumas. Rausvomis žemuogėmis turtingoje žalioje pievelėje Palangos apylinkėse sutiktas VISAI nepažįstamas uogautojas labai draugiškai mostelėjo ranka prieiti arčiau jo: „Yra, jau yra uogikių. Ateikit, čia daugiau. Aš šiandien jau antrą kartą atvažiavau. Kretingos turgelyje jau dvi stiklinaites žemuogių „raz-dva“ pardaviau. Kiti kretingiškiai važiuoja į Nemirsetos miškiukus, ten irgi daug žemuogių. Ten, žinau, ir visokių grybų būn. Aš pats gegužės pabaigoj radau kelis raudonviršius. Reikia suktis. Kai padarė širdies vožtuvų keitimo operaciją, gaunu 100 eurų invalidinę pensijikę. Pasakyk, pons, koks gyvūnas nemirtų badu ir dar už „stogą“ susimokėdamas vien tik 100 eurų? Man turgus neleid numirt. Uogos, grybai, meškerikė ant Palangos jūros tilto. Pasukęs galvą – randi ir išeitį: davė Dievas dantis, suranda ir pinigų duonai. Tik „šnapšės“ nejudink ir netingėk. Gaila, kad su uogų ar grybų krepšiuku ilgai reikia ant plento stovėti, labai jau niekas iš mašinikių vairuotojų nenori sustoti, pavežt iki Kretingos. Ne dykai. Pasakysiu atvirai: dauguma bagotesniųjų lietuvių dabar suka nosis į šoną nuo mūsų „skurdukų“. Kodėl taip? Juk ir aš neplanavau susirgti, neplanavau čia žemuogiauti. Bet geriau jau taip, negu ant gatvių suoliukų su Kretingos, Palangos vyrais dykavoti, laukiant, kol kas nors kelis centus „ant alaus“ numes, paskui konteineriuose užkandos reiktų žvalgytis. Gėda, gėda, gėda. Ką gėdoj gyventi, geriau būt negimus. Žmogaus joks darbas nežemina“.
Baigė savo vyrišką šneką žemuogiaujantis kretingiškis Aleksandras ir aš jo žodžių nepajėgiau ištrinti – perduodu „Palangos tilto“ skaitytojams.