Iš elitinio Antakalnio Vilniuje vasarą nešiau kudašių – grėsmę sukėlė ne „habibi“ arabai. Bet kas kels pavojų Lietuvai 2225-aisiais?

Labai myliu Palangą ir visą pajūrį, bet kadangi mėgstu sakyti, kad mano kūnui reikia pajūrio – į jūros, ne miesto pusę, o sielai – Vilniaus, stengiuosi į sostinę kaskart nukakti.

Mėgstamiausias mano rajonas Vilniuje – Antakalnis. Toks akademinis, žalias, apipintas legendomis, jos, tos dar gyvos – Signatarai, mokslo bokštai –   praklibinkščiuoja pasiremdamos lazdelėmis.

Mano svariausia priežastis lankytis Antakalny – mano nuostabus „asmeninis“ kirpėjas ir barzdaskutys iš Jordanijos, toks lipšnus, ir nuoširdus, man į ausį pašnabždantis didžiausias savo gyvenimo paslaptis.

Kreipęsis nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje, lietuvių kalbos egzaminą jis išlaikė iš trečio karto, pavergęs pagyvenusių senjorių egzaminuotojų širdis vieninteliu sakiniu: „Mielos ponios, jūsų šukuosenos – nuostabios, o jūs visos – labai gražios!“ 

Lietuviškai!

Dar sunkiau jam sekėsi su Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzaminu.

Per daugiau nei tris metus Lietuvoje jis neblogai pramoko lietuviškai – aš jį su šypsena mokau linksmų lietuviškų žodelyčių, o iš jo išmokau kelias arabiškas frazes. Pavyzdžiui, إن شاء الله (in shā’ Allāh – „jeigu Dievas panorės“). Ir, žinoma, habibi (حبيبي) – „drauguži“.

Pažadėjau savo mylimam kirpėjui-barzdaskučiui padėti jo jordanietei žmonai, kurią jis neseniai atsivežė į Vilnių, išleisti poezijos knygelę – apie meilę. Arabiškai, išverčiant gretimame puslapyje į lietuvių kalbą.

Tačiau lietuvių kalbos Antakalnyje paskutiniais metais labai sumažėjo – ne, ne dėl mano „habibio“ ir jo klientų, kurių geras trečdalis yra pakistaniečiai, indai, šrilankiečiai bei, anot mūsų Užsienio reikalų ministerijos, „kultūriškai“ mums artimi filipiniečiai. 

Šalia jordaniečio kirpyklos veikia „Caffeine“ kavinė, pamėgta vietos mokinių, studentų – lietuvių.

Kaip ir dauguma modernaus jaunimo, jie – tokie nerimastingi, liūdnomis akimis, mėgsta kartoti žodį „aš nekenčiu“ (aš nevartoju šio žodžio), ir man jie atrodo nelaimingi, nors pernai Jungtinių Tautų remiamas metinis „Pasaulio laimės indeksas“ (World Happiness Report) įvardijo Lietuvos gyventojus iki 30-ies – laimingiausiais pasaulyje. 

Tikrai taip? Chm.

Įsidėmėjau, kad elitiniai elitinių tėvų elitiniame Antakalnio rajone šešiolikmečiai ir aštuoniolikmečiai tarpusavyje dideliais gabalais kalbasi angliškai. Arba ištisai angliškai.

Man tai – labai keista. Kodėl taip yra? 

Žinau kodėl.

Antakalnio paauglius „laimi“ ir formuoja ne tėvai, ne mokykla su streso kamuojamomis lietuvių kalbos mokytojomis, ne Lietuva ir lietuvybė, o svetimybės – „Netflix“-as, „Instagram“-as, „Snapchat“-as ar vis dar „Facebook“. 

Visi jie knibžda stipriomis kairuoliškomis (leftistinėmis), kosmopolitinėmis ir globalistinėmis žinutėmis, smaugiančiomis savitumą, tautinį identitetą, ir – lietuvybę, bei subtiliai įsiskverbiančiomis į lietuviuko ar lietuvaitės pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą.

Jei esi jaunas ir kalbi lietuviškai, vadinasi, esi atsilikęs, neįdomus.

Tad neabejokite: būsimieji Lietuvos prezidentai, ministrai ir parlamentarai bus iš svetimos kultūrinės erdvės, ne lietuviškos.

Beje, minėtoje kavinėje net buvusį ministrą Gabrielių savo akimis mačiau – jis sėdėjo atokiau, koją ant kojos užmetęs, šnekėjo prisidengęs burną sauja ir, kaip tie Antakalnio paaugliai, vis įpindavo anglicizmų į savo svarbų pokalbį lietuviškai.

„Obviously“ („Aiškiausiai“) – vis kartojo ponas Gabrielius pašnekovui telefonu pritariamai palinksėdamas. Matyt, apie Kinijos sutriuškinimą šnekėjo.

Antakalnyje yra puiki „Humana“ parduotuvė, kurioje nuolat knibžda žmonių – nuo studentų iki nusigyvenusio profesoriaus, o mano languoti, joje už aštuonis eurus pirkti marškiniai, kurie atrodo prabangiai, sulaukia mano aplinkos moterų dėmesio: „Tokie gražūs!“

Joje pardavėjos – malonios ir kalba lietuviškai. Susidariau nuomonę, kad kitatautės moterys – ypač rusakalbės – mieliau eina į „Pradą“ ar „MaxiMarą“, o ne į „Humaną“.

Antakalny yra ir nuostabus Šv. Jono kongregacijos Vilniaus vienuolynas su bažnyčia, kurią kartais aplankau, bet dažniausiai jau po uždarymo, po 8 valandos, įeidamas pro vienuolyną. Matyt, esu panašus į vienuolį, nes iki šiol nė vienas brolis joanitas manęs už skverno nečiupo ir neišprašė lauk.

Vienąkart, vakarop, pataikiau į lenkiškas mišias – jose dalyvavo bent trys dešimtys žmonių, nors pats savyje nieko neturiu lenkiško.

Tiesa, studijuojant, vienas Vilniaus Universiteto profesorius man sakė, kad mano pavardė kilusi iš Jogailos giminės, tačiau pats tuo nesu įsitikinęs. 

Pastebėjau, kad mišiose lietuvių kalba čia dalyvauja gerokai mažiau žmonių.

Tiesą pasakius, jų labai ir nepasigendu – smilksint tamsoje žvakutei, nuostabu vienam pasiklausyti tylos ir per bažnyčios vitražinius langus pasiųsti minčių aukštyn.

Galėčiau pašvęsti visą straipsnį Antakalniui – toks jis nuostabus, jei ne vienas įsimintinas įvykis – tarsi deguto šaukštas medaus statinėje – vasaros pabaigoje.

Taigi, rugpjūčio viduryje, šeštadienio povakarę, iš prestižinio sostinės rajono nešiau kudašių – troleibusų stotelėje, visai tuščioje, smarkavo treninguoti, skusti, su išsprogusiomis akimis, besiskėriojantys ir rusiškai šūkaujantys, grėsmingai atrodantys „urlai“ („pacukai“).

Kalbant lietuvių normine kalba – chuliganų būrys. Aš, buvęs Majamio naktinių klubų apsaugininkas, pajutau aiškų pavojų.

Negaliu pasakyti, ar jie buvo atvykėliai iš kitur, ar – surusėję vietiniai, bet Ukrainos – aiškiai supratau iš keiksmų jos adresu – jie nekenčia.

Minutę pasijutęs atsidūręs „Leningradskij“ geležinkelio stotyje Maskvoje 1990-aisiais, o ne Vilniuje – ir dar Antakalny! – stebėjau juos iš atokiau, o, atvažiavus troleibusui, įlėkiau į jį žvalgydamasis per petį.

Tąkart išnešiau sveiką kailį – Migracijos departamento duomenimis, rugsėjo 1-ąją Lietuvoje gyveno 203 157 užsieniečiai, ir tai yra pirmas kartas šalies istorijoje, kai šis skaičius viršijo 200 tūkstančių.

Maža paslaptis: absoliuti dauguma jų – rusakalbiai: baltarusiai, ukrainiečiai, rusai, rusakalbiai iš Vidurinės Azijos respublikų.  Juokaujate, jeigu tikite, kad jie kada nors laikė lietuvių kalbos ar mūsų Konstitucijos egzaminą.

Mano patirtis: devyni iš dešimties rusakalbių „Bolt“ vairuotojų Vilniuje keiksnoja ir Ukrainą, ir Europos Sąjungą, o Lietuva jiems – laikina stotelė.

Jie – tipiški rusų pasaulio atstovai! Net tarp pačių pabėgėlių ukrainiečių tokių yra nemažai.

Tokia – realybė.

Kai kas Vilnių jau vadina „Mažąja Maskva“ – net žinomas žurnalistas Edmundas Jakilaitis, kuris, kalbama, taikysis į Daukanto rūmus 2029 metų Prezidento rinkimuose, liepą pareiškė, kad rusų kalbos kiekis Vilniuje jau netoleruotinas ir siūlo susigrąžinti sostinę. „Lietuvių kalba Vilniuje tampa mažuma,“ – sako jis.

Bet, tiesą pasakius, neįsitikinęs, kad Lietuvą reikia gelbėti tik nuo rusų kalbos. Angliškai besismaginantys Antakalnio paaugliai man – irgi didelis pavojaus lietuvių kalbai ir lietuvybei ženklas.

Apskritai kalbant, aš – už visų kalbų mokymąsi ir mokėjimą, bet pirmiausia – lietuvių kalbos. Lietuviškai moku stipriam septynetui, nors nuotoliniu būdu mokausi anglų (daug metų esu angliško žurnalo redaktorius), rusų, vokiečių ir ispanų kalbų.

Ateity, žinoma, Antakalny dažniau girdėsime ne tik rusiškai, arabiškai, bet ir kitoniškai.

Net jeigu Lietuva ateity išliks – laimės visų istorinių netikėtumų, atsitiktinumų, cikliškumų ar tęstinumų seriją ar tiesiog egzistencinę loteriją, net jeigu joje gyvens kiti žmonės – tokie, kurie tarytum kalbės lietuviškai, bet lietuviui iš 2025-ųjų metų kiltų abejonių, ar tai tikrai lietuvių kalba, Lietuva bus kitokia – be savo sielos.

Jei ne ta prakeikta lietuviška žiema – šalta ar žvarbi – arabams Antakalny – ir Lietuvoje – patinka. O ir man jie – tie, besimokantys lietuviškai ir besidominantys Lietuva, bei puikiai tvarkantys mano plaukus ir barzdą –  prie širdies, nors viskam esu baisiai įtarus.

 „Habibi“, sveikas atvykęs į naująjį Antakalnį!

Linas Jegelevičius
„Palangos tiltas“ redaktorius

Šis tekstas yra autentiškas, parašytas ir redaguotas šio teksto autoriaus, o ne dirbtinio intelekto