Kai širdį užtvindo „liaudanskiškų dienų“ palaima, ir gruodžio viduryje Palangoje jauti vasarą

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2014-01-13
Peržiūrėta
1719
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Gediminas GRIŠKEVIČIUS

....2003 metų šventų Kalėdų išvakarėse namuose Saulėtekio take laimingi skaitėme giminišką, šiltą, savą laišką iš Kelmės, paties Juozo Liaudanskio meniškos širdies inžinieriaus sūnaus Romo. Su juo dirbau sykiu 1972-1973 m. Mažūnuose, Kelmės mezgimo ceche. Štai šis autentiškas, dar vienas meninės prigimties išmintingos sielos liudijimas, darsyk patikinantis mus, jog „Obuolys krent, kai nunokst...“ Kiekvienas talentas pražysta savo laiku.
„Visų pirma, nuoširdus ačiū, kad dar yra žmonių, kurie ir šiais, pilnais įtampos, skubėjimo, visuotinio suirzimo laikais randa noro ir energijos prisiminti kuklius mano tėvuko darbus ir garsinti juos.
Ištakos. Genealogija. Labai paprasta. Kaip ir daugelio Lietuvos žmonių. Eilė kartų susiję su Lietuvos kaimu. Be skambių, iškilių asmenybių, bet labai sąžiningų, darbščių, mylinčių savo šalį žmonių. Bent trys tėvuko kartos, jeigu ne daugiau, dirbo paminklus.
Šeima. Velionis brolis, aš ir sesuo Valerija. Ji dabar gyvena Šiauliuose – žemėtvarkininkė. Sūnus Tomas – Kelmėje, dukra Aušra – Londone. Trys anūkės.
Prisiminimai. Stengsiuos būti objektyvus, nors vaikams, rašant apie savo tėvus, tokiems išlikti nėra lengva.
Tėvuko vaikystė prabėgo kaime, Kelmės rajone. Kaip ir daugelio to meto vaikų – nelengva. Daug darbo, šalčio, nepritekliaus.
Mokėsi mokykloje tik septynerius mėnesius. O noras mokytis buvo be galo didelis. Ir neeiliniai gabumai mokslui. Nors mokėsi tik septynerius mėnesius, pakankamai gerai išmanė matematiką, gerai įvaldė raštą. Jau būdamas suaugęs ir beveik negirdėdamas mokėsi vokiečių, rusų kalbų – galėjo kalbėti buitinėmis temomis. Buvo susidomėjęs net senovės hebrajų kalba (žydų).
Domėjosi poezija, rašė eilėraščius. Apgailestauju, bet neišliko. Persikeliant gyventi į kitą namą, pradingo mano archyvas apie tėvuką, jo darbus, kai kurie jo kūriniai.
Daug skaitė. Turėjo fenomenalią atmintį. Sykį perskaitęs knygą, galėjo ją vos ne pažodžiui papasakoti. O jau tie JO pasakojimai – vaizdingi, spalvingi, emocionalūs, sužavėdavo tiek didelius, tiek mažus. Jo pasakojimai būdavo tokie tikroviški, kad dažnas net bijodavome vėlų vakarą grįžti namo – gal kur už kampo laukia plėšikas ar vaiduoklis.
Ir dar. Tai buvo be galo sąžiningas žmogus. Labai gerbiantis žmones. „Oi, koks puikus žmogus, koks nuostabus žmogus“, – nuolatiniai Tėvuko žodžiai apibūdindavo vieną ar kitą žmogų.
Manau, jeigu būtų palankiai susiklosčiusios aplinkybės, tėvukas moksle būtų pasiekęs labai daug. Įsimintina, kad, radęs Vlado Mikėno knygą apie šachmatus, išdrožė iš medžio figūras (deja, neišliko), pasidarė lentą, išmoko savarankiškai žaisti, mus išmokė, ir žaisdavome, net gatvės turnyrus organizuodavome. Tėvukas niekada nebūdavo paskutinis.
O dabar – apie KŪRYBĄ.
Tėvukas rimčiau skulptūros menu susidomėjo vėlai, jau būdamas virš 60 metų. Jį „atrado“ velionis S. Šarapovas, Vilniaus Dailės instituto absolventas, važinėdamas po rajoną, pamatė jo darbus, susižavėjo, pagarsino. Taip prasidėjo tėvuko intensyvesnė veikla kūrybinėje plotmėje. Labai pagausėjo užsakymų, raginimų, prašymų dirbti kuo daugiau tokio tipo darbų. Deja, laiko stoka, dirbo paminklus pagal žmonių užsakymus, neleido sukurti daugiau kūrinių, artimų jo dvasiai, jo galimybėms.
Susidomėjimas tėvuko darbais pasklido net ir buvusioje S. Sąjungoje. Buvau labai nustebęs, kad į Kelmę buvo atvažiavusi žymi menotyrininkė iš tuometinio Leningrado. Pribloškė straipsnis apie Tėvuko veiklą net Irkutsko vietiniame laikraštyje (deja, jis, kaip minėjau, dingo kartu su archyvu).
Du kartus Tėvuko darbai buvo eksponuojami ir Visasąjunginėje parodoje Maskvoje. Aš, kaip vertėjas, abu kartus buvau nuvykęs dalyvauti minėtose parodose.
Tai buvo gigantiškos parodos. Kiekvienai respublikai – atskiras paviljonas. Teritorija, kur išsidėstę paviljonai, didžiulė. Žiūrovų, lankytojų – daug. Labai maloniai nuteikė susidomėjimas Lietuvos paviljonu, Tėvuko darbais. Jis du kartus – sąjunginės Liaudies ūkio pasiekimų parodos laureatas. Teko pabendrauti ir su garsiais to meto Sąjungos skulptoriais, Juos labai sudomino, kaip Tėvukas sugeba savo darbus padaryti gyvais. („VNUŠITELNAJA, ŽIVAJA SILA, DUŠEVNOJE ŽIZNERADOSTNOST, POSELIAJUŠČEJE DOBRO“, – Įkvepianti gyvoji jėga, mielaširdingas, gėrį sėjantis gyvenimo džiaugsmas“ ir t.t.).
Atsakydavau, pagal savo tuo laiku susidarytą nuomonę, kad reikia labai daug dirbti, norint padaryti darbus „tikrai visiškai gyvus“.
Vėliau, kai aš pats pradėjau dirbti darbelius iš medžio, supratau, kad mano atsakymai žymiausiems Sąjungos skulptoriams buvo paviršutiniški, neišsamūs.
NEGALI sukurti gerų darbų žmogus, jeigu į pasaulį žvelgsi vertelgos, gobšuolio, pavyduolio, intriganto akimis.
NEGALI sukurti gerų darbų žmogus, jeigu jis iš aplinkos matys vien tik juodas spalvas.
NEGALI sukurti gerų darbų žmogus, jeigu jis neatiduos VISO SAVĘS ir dar daugiau darbui, darbui ir dar kartą darbui.
NEGALI sukurti gerų darbų žmogus, jeigu jis nematė vargo, nepatyrė skausmo, kančios, nepritekliaus.
NEGALI sukurti gerų darbų žmogus, jeigu jo pasaulėžiūra – siaura, ribojasi vien tik su savo siauru pasaulėliu.
NEGALI sukurti gerų darbų žmogus, jeigu jis negalvoja kad gėrio pasaulyje ir žmonėse perkūniškai daug, tik nepastebim, nematom.
NEGALI sukurti gerų darbų žmogus, jeigu jis nepastebi, kokie puikūs saulėlydžiai arba koks gali būti nuostabus suniukęs rudens vakaras ar koks nuostabus krintantis nuo medžio lapas.
… Man ir dabar darosi nejauku, kad aš tada parodoje žymiausiems Tarybų Sąjungos skulptoriams nesugebėjau įteigti, kad gerus „gyvus“ darbus gali dirbti tik taurios asmenybės, labai mylinčios ir gerbiančios žmones, nepriklausomai nuo jo pasiekimų ar titulų...
… LIKIMAS man buvo palankus. Galėjau pamatyti originalus meno PASAULIO TITANŲ Mikelandželo, Leonardo da Vinči, Ticiano, Rafaelio, Botičelio, eksponuojamų Londono, Romos, Paryžiaus, Sankt Peterburgo, Maskvos muziejuose. Žiūrėdavau į tuos meno šedevrus ir galvodavau, kur ŽMOGAUS didybės riba? Galvodavau, kad genijų pasaulyje nėra daug ir negali būti daug, bet kiekvienas žmogus gali turėti ir turi turėti savo Didybę, ir jos atkakliai siekti...
Tėvuko darbai buvo eksponuojami ir respublikinėse parodose, ir kitose šalyse, ir visur būdavo palankiai vertinami.
Bandžiau ir aš gadinti medį. Epizodiškai, kai nugriebdavau laisvesnio laiko nuo kasdieninių rūpesčių, drožinėti skulptūras. Kokios jos – geros ar blogos – man sunku spręsti. Mano darbeliai buvo eksponuojami ir respublikinėse parodose, sykį – Lenkijoje. Tarptautinėje stovykloje Vengrijoje, Debrecene, stovi mano skulptūra iš ąžuolo, vaizduojanti bundantį vergą (laisvėjančios Lietuvos įvaizdis, 1991 m.). Deja, nuotrauka neišliko. Komisija manė, kad tai – labai vykęs darbas.
Dirbdamas darbelius aš supratau, kad nelengva padaryti juos „gyvais“. Jeigu žmogus neturi savyje kažkokios tai gal talento kibirkštėlės, nieko gero jis nesukurs. Geriausiu atveju – įmantrių, gal ir grakščių formų dekoratyvinių kūrinių. Ir tik tiek.
Ateitis. Reikėtų rasti savyje jėgų ištrūkti iš dabartinio rūpesčių, verslo, nuolatinio skubėjimo rato ir sukurti vieną kitą darbelį. Jaučiu savyje kitokį, labiau kūrybiškesnį, brandesnį požiūrį į kūrybą.
Žinoma, reikia dirbti. Nedirbdamas neįgysi technikos, o be jos nesugebėsi pateikti įtaigumo, dingsta vidaus išraiška. Matysime...
O dabar dar kartą dėkoju už Tavo pastangas, įgyvendinant nelengvą sumanymą – knygike įamžinti mūsų ir Kelmės Tėvuko atminimą.
Su pagarba – Romas LIAUDANSKIS, Kelmė, 2003 m. gruodžio mėn. 15 d.”
Kelmėje aš buvau laimingas, stebėdamas skulptoriaus kūrybinius procesus, laimingas sveikinau 80-mečio proga, tad laimingas „vynioju“ šias šviesoraščio eilutes ir Kelmės svarbiausiojo garsintojo Juozo Liaudanskio 110-ajam gimtadieniui. Juk yra žmonių, darančių teigiamą įtaką net broliško draugo Likimui. Ačiū Jam. Patikslinu: broliškam Draugui.

Tai kuklusis, arčiausiai šventumo tuose kraštuose lietuvis, o santvarkų priešpriešos nuolat skaudinamos, apvaginėjamos kantrios liaudies (Tautos!) skulptorius Juozas Liaudanskis dar 1972 metais prie Kražantės apžavėjo – sveikai susargdino „akmenlige“. Puiku: knygos, šeima, jūra ir akmenys su nupieštom mintim yra patys stiprieji, tikrieji, atradimai, energetiniai vydūniškos gyvensenos, kūrybos kodai, jie – tarsi irklai nelengvose „egzistencinėse pūgose“, kurios savaip spalvino mano 65 metų gyvenimiškąjį ėjimą Pasaulio pažinimo takais, nors smėlis vejasi vis tiek.
Gamta pati savaime dovanoja „švitrinį popierių“ sielai, kuriame net per trijų dešimtmečių rūką išryškėja Meilės, nemeluoto, neišduodančio draugiškumo ir Teisybės akys.
O kai taip širdį užtvindo anų „liaudanskiškų dienų“ Kelmėje atminimas ir palaima, tai ir 2013-ųjų gruodžio viduryje Palangoje jauti vasarą. 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) inicijuoja pakeitimus, kuriais šeimos gydytojo išrašomas siuntimas galios iki 180 dienų. 


Šimto metų jubiliejų švenčianti Palangos senoji gimnazija gruodžio mėnesį žurnale „Reitingai“ minima itin aukštose pozicijose.


Šeštadienį, gegužės 7 dieną, Palangos Koncertų salėje Ukrainos Charkivo nacionalinio akademinio operos ir baleto teatro baleto artistai ir orkestras surengė jaudinantį ir širdį veriantį pasirodymą.


Kaip informavo Andromeda Grauslienė, Klaipėdos apskrities policijos komisariato komunikacijos vadovė, antradienį, gruodžio 29-ąją, Palangos postuose buvo patikrinti 732 automobiliai, neįleisti 27, surašyti du KET protokolai.


Jau du dešimtmečiai, kai Palangoje vidurvasarį vyksta didžiausiu automobilių sporto renginiu Baltijos šalyse tituluojamos „Aurum 1006 km lenktynės“. Lenktynes rengianti VšĮ „Promo Events“ ir šiemet nelinkusi laužyti nusistovėjusių ilgamečių tradicijų ir kupina ryžto į daugelio pamėgtą greičio festivalį pakviesti kaip ir numatyta, liepos 15-18...


Populiari miesto interneto svetainė www.palangoje.info ieško pirkėjo - parduodama už 2 500 eurų.


Renginių ciklas „Palangos dienos“, tradiciškai kasmet vykstantis kovo pabaigoje – balandžio pradžioje, jau turi aiškius kontūrus – trečiadienį, gruodžio 21 d., „Palangos dienų“ organizatoriai apsilankė Savivaldybėje bei planuojamus renginius pristatė miesto merui Šarūnui Vaitkui ir administracijos direktorei Akvilei Kilijonienei.


Europos paveldo dienų metu bus atsigręžta į bendruomenes

Palangos m. savivaldybės informacija, 2016 09 08 | Rubrika: Miestas

Jau tapo tradicija, kad rugsėjo viduryje visoje Lietuvoje minimos Europos paveldo dienos. Šios dienos nepamiršta ir Palangos bendruomenė, aktyviai organizuojanti įvairias pramogas, supažindinančias su didžiosiomis kurorto architektūrinėmis vertybėmis. Europos paveldo dienos bus minimos rugsėjo 16-18 dienomis, šiemet dėmesys bus skiriamas kultūros paveldui ir bendruomenėms.


....2003 metų šventų Kalėdų išvakarėse namuose Saulėtekio take laimingi skaitėme giminišką, šiltą, savą laišką iš Kelmės, paties Juozo Liaudanskio meniškos širdies inžinieriaus sūnaus Romo. Su juo dirbau sykiu 1972-1973 m. Mažūnuose, Kelmės mezgimo ceche. Štai šis autentiškas, dar vienas meninės prigimties...


Liepos 6 dieną Palangoje startavo interaktyvus pažintinis turas „Tiškevičių bulvaras“, pristatantis miesto svečiams ir patiems palangiškiams 20 objektų, ne tik puošiančių kurortą nuo grafų Tiškevičių laikų ir pripažintų saugotinomis kultūros vertybėmis, bet ir tokių, kurie iki mūsų dienų neišliko. Šis projektas – lyg įžanga į...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius